Meditaciniai pruvingai (kasdieniniai ragavimai)

Smagu ir truputį nejauku, kad pagaliau priėjom prie šios temos. Smagu, nes ta kelionė jau tęsias mažiausiai du straipsnius (apie pojūčių stebėjimą ir nepažįstamus pruvingus) ir jau būtų laikas sudėt akcentus ir prieiti prie praktinių dalykų. Nejauku, nes užkabinam temą, apie kurią rašytinių šaltinių praktiškai nėra, o ir šiaip apie tai viešai nešnekama. Be to, ne homeopatai mokė mane šių dalykų, todėl bandymas tai perteikt kolegų bendruomenei, sutikit, kiek rizikingas. Visgi, pabandom.

Kadangi tai pruvingas (kad ir nedidelis, improvizuotas), tai imam preparatą ne gydymo tikslu, ne kažkokiai problemai spręsti, o susipažinimui su juo, su savim (tas neišvengiama) ir tam tikrai patirčiai. Koks paprastas ir lengvas beatrodytų toks paragavimas – jis visuomet rimtas, o pasekmės – nenuspėjamos. Todėl pradėkim nuo saugumo technikos taisyklių.

SAUGUMO TECHNIKOS TAISYKLĖS

Pirmiausiai – visuomet paklauskim savęs, ar mums to iš tiesų reikia. Nuoširdžiai patariu to nedaryt iš smalsumo. Anglai net tokį posakį turi – Curiosity killed the bear. Aš mokytas, kad šituose reikaluose už smalsumą baudžiama – nebūtinai labai skaudžiai, bet gana užtikrintai, turėjau ir pats progos tuo įsitikinti. Todėl į pruvingus einame vedini kitų paskatų:

  • Kai neturim kitos išeities, o mums reikia kažką giliau suprast apie tam tikrą preparatą
  • Preparatas pats mums siūlosi– vienas po kito pas mus pakliūna pacientai, kuriems jo reikia, buteliukas su preparatu nuolat šmėžuoja prieš akis ir prašosi, vis užkliūnam ties jo patogeneze vartydami Materia Medica, ir t.t.
  • Gal mes tiesiog gaminam preparatą (beje, reprintavimas – irgi tokia pat gamyba) ir mus įtraukia į tai – tuomet viskas gerai, einate ten, kur veda.
  • Galbūt mes tiesiog turim savų rimtų priežasčių (vėlgi – nekalbam šiuo atveju apie sveikatos problemas), kodėl reikėtų išbandyt būtent TĄ preparatą.

Manau, kiekvienas tam tikru laiko momentu turim vieną, o gal ir net kelis preparatus, atitinkančius šiuos kriterijus. Nuo jų galima ir pradėt. Taip bus pakankamai saugu, ar bent jau kaina viso šito bus pateisinama. Tokiais atvejais aš papildomų saugiklių (jų daug – nuo adaptacinių technikų iki suderinimo su savo saugotojais) nenaudoju – kažkaip smagiau eit į tai be kompromisų.

Formą ir dozę renkatės pagal situaciją. Atminkit, tai meditacinis pruvingas, mes nesiekiam, kad mus pramuštų, mes nenorim gaut patologijos iš šito. Mes tik siekiam pabūt atviri, judėti ten, kur mus kviečia ir įsileidžia, klausytis to, kas mums sakoma, suvokti tai, ką mums reikia suprast. Meditacinis reiškia, kad mes nurimstam ir klausomės nedėdami pastangų. Mes atsiveriam ir judam kartu su preparatu. Mes niekur nelendam, tik leidžiamės nešami. Mes tik stebim – sąmonė išsiplėtus ir atvira.

Taigi, neimam didelių dozių ir, žinoma, jų nekartojam. Paprastai 1 žirniuko ar 1-2 lašų – daugiau nei pakankamai. Šiaip jau užtektų pauostyti pravirą buteliuką su vaistu. Mes gi dažniausiai klausomės 1 žirniuko tiesiog padėto ant stalo. Į burną preparatą dedam tik tokio pruvingo pabaigoje, tik tuomet, kai jaučiamės pakankamai susipažinę… Čiupt kažką nepažįstama ir iškart praryt – kažkaip nenatūralu ir nesaugu… Juo labiau, kad mūsų situacijoj kalba dažniausiai eina apie pakankamai keistus ir stiprius dalykus.

Vienas mano mokytojų, rusas A.E. Kudaev preparatus dažniausiai išbando intraveniškai suleisdamas ant fiziologinio tirpalo reprintuotą preparatą. Kietas pasirinkimas ekstremalams. Buvo tokių preparatų, nuo kurių šitas drūtas stiprus vyras dieną kitą praleisdavo užsidaręs ir neišlipdamas iš panikos priepuolio. Na, o išbandant Mirties baimės preparatą kolegė injekcijos pabaigt nespėjo – staiga krito AKS… Gerai, kad tai vyko medicinos centre. Po klinikinės mirties atsistot ant kojų prireikė ne vienos savaitės. Rašau, kad žinotumėt, jog yra ir tokių variantų. Gal mes kaip nors be to apsieisim – vėl primenu, kad čia kalba eina apie meditacinius pruvingus.

Jei tai reprintuotas preparatas – priklausys su kokia „mašinėle“ jis darytas. (Kabutes naudoju todėl, kad tai ne visiškai tos elektroninės mašinėlės prie kokių mes pripratę, čia netgi elementai nededami.)  Įprastas „Transfer“ tipo reprinteris duoda aštresnius preparatus. Naudojant „auksinio pjūvio“ įtaisą preparatas gausis platesnio spektro, tačiau kartu ir minkštesnis (toks praktiškai nesukelia pasipriešinimo, eina tarsi kiaurai), pojūčiai atitinkamai ne tokie ryškūs. Pvz., jei paimam Vandenyną (vieną iš A.E. Kudaev gamintų stichijų preparatų) auksinio pjūvio versijos aiškiai juntamas švelnus bangavimas, lyg suptumeis ant bangų. Tą tikrinau ne kartą, su įvairiais žmonėm, kurių daugumas su homeopatija neturi nieko bendra. Tuo tarpu aštresnė transfer versija – visiškai nejauki, lyg būtumėt įmestas į audringą jūrą, čia jau apie pasimėgavimą kalba neina, viena mintis – kaip čia išsikapstyt… Tai jau visiškai ne smagiam paragavimui preparatas.

Jei kalbam apie klasikinius homeopatinius preparatus dar iškyla vaisto potencijos klausimas. Iš tiesų pruvinge jis nėra esminis – skirtingos potencijos duos tuos pačius pojūčius, skirsis tik jų ryškumas (žinau, kai kas sakys ką kitą, bet toks mūsų praktinis patyrimas).

Įprasta būtų pradėti nuo žemesnių potencijų ir paskui kilti aukštyn, jei reikės didesnio ryškumo. Taigi, atidirbam su žemesne potencija, ir jei dar turim noro ir sveikatos – keliaujam gilyn su aukštesnėmis.  Tačiau reiktų nepamiršti, kad aukštesnių potencijų pojūtis bus subtilesnis, t.y. jis grynesnis ir ryškesnis tik tuo atveju, jei mes sugebėsim tai pastebėt ir atskirt (juk ne kiekvienas atskiriam subtiliausius garsų,  kvapų ar atspalvių niuansus).  Taip pat, jei užkabinsim per giliai, kad suvoktume tai čia ir dabar, kapstysimės ne vieną dieną, o tokios pažinties ne visad pageidaujama (nebent galit sau leisti iškristi iš iš įprasto gyvenimo ritmo kelioms dienoms ar savaitėms). Patyręs bandytojas (tokiu savęs nelaikau) iš 1000C išsikapanoja vidutiniškai per 2 dienas – kitą rytą atrodo varganai, o dar už dienos jau sveikas ir dėkingas už pamoką ir suvokimus. Šiaip paprastam nepasiruošusiam žmogui tokios aukštos potencijos duos ilgai (galbūt mėnesiais) besitęsiantį šleifą, kurio nusikratyt nebus taip paprasta. Dar daugiau – kai kurie dalykai išlįs gal tik po savaitės kitos, ir išvis bus sunku suprasti kas čia ir nuo ko.

Kaip supratau, su tuo gerai pažįstamas mūsų jau ne kartą minėtas anglų homeopatas ir išbandytojas Jeremy Sherr:

„Žinau, kad pruvingas gali priversti žmones pereiti per pragarą – nuo vienos dozės. Turėjau žmonių kurie per tokį pragarą keliavo pusantrų metų – nuo vienos Šokolado dozės. Taigi, manau, kad turim prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tai ne žaidimas.“

Prie šitų šiuolaikinio pruvingų guru žodžių grįšim ne kartą. Daug kur nesutikčiau su Jeremy Sherr. Koks bebūtų geras ir naudingas toks pruvingas homeopatinei Materia Medica, išmanymo ir atjautos tame aš nerandu. Na, bet keliaukim prie to palaipsniui.

PRUVINGO DINAMIKA

Pruvingas prasideda iškart, kai tik paimam preparatą (vėlgi, galbūt tiesiog pauosčius ar padėjus žirniuką priešais save ant stalo), sekundžių bėgyje. Dar daugiau, pasitaiko, kad viskas prasideda jau nuo minties, kad mes į tai eisim, arba mus į tiesiog tai įtraukia tam tikroj vietoj ir tam tikru laiku – tuomet belieka imt preparatą ir keliaut iš paskos, kad geriau suprastumėm…

Kiek šita kelionė tęsis – sunku nuspėti. Pusantrų metų būtų aiškiai per ilgai. Nežinau, kaip jūs, bet aš pavargčiau. Net kelios dienos jau būtų iššūkis. Visgi pradžiai siūlau iškeliaut be išankstinio įsitikinimo ir tik stebėt. Pvz., pamenu, kadaise paėmiau kristalų esenciją  Pilnas Saulės užtemimas su briliantu (Rostock, Austrija) – įspūdis, kad galvoje skamba didelis galingas varpas. Ryškus pojūtis truko kelias valandas. Tačiau gaudimas išliko dar mažiausiai kelias dienas, tik jau reikėdavo įsiklausyt. Bet šitam pabandymui aš buvau pasiruošęs, žinojau, kodėl man to reikia, be to, turėjau patyrusį mokytoją šalia.

Kitąsyk nei iš šio, nei iš to pasipylė skaisčiai raudonas kraujas iš nosies. Ne iš karto, bet susipratau – prieš 2-3 dienas buvau paėmęs Phosphorus 200C ir 1000C vieną po kito… Tai lengva pamokėlė apie pažeistas saugumo technikos taisykles – man šito išbandymo nereikėjo, reikėjo kolegei, o aš palaikiau kompaniją… Klasikinis homeopatas sakys – taip ir turi būti, čia gi aiškus Phosphorus simptomas! Tačiau aš tai galiu ir knygoj paskaityt, manęs tokia patirtis ne kaži ko išmoko… Kaina lyg ne tokia jau didelė (porą sykių pakraujavo iš nosies, daugiau lyg ir nieko), bet nelabai ką iš to ir gauni, taigi, bandymas – nieko vertas.

Pati pojūčių dinamika gydant ir išbandant skiriasi.

  • Gydant žmogaus organizmas / Sistema savo strategiją į preparatą paprastai atidirba per 5-10 min. Tiek užima suvokti tą informaciją ir sugeneruoti tam tikrą atsaką. Žinoma, čia eina kalba apie aktualų ir teisingą preparatą sveikimui. Toks preparatas dažniausiai duoda gyvumo, reagavimo, jį dažniau lydi judėjimo, lengvumo pojūtis (nežiūrint to, kad preparatas gali būti sunkus ir bjaurus). Net jei kažkas realiai paūmėja (pirminis homeopatinis paūmėjimas) tai lydi bendras smagumas ir lengvumas. Ta reakcija savo pobūdžiu labai panaši į pojūtį, lyg kas stipriai pridususioje patalpoje šiek tiek pravertų langą – tegu ir plyšelį nedidelį orui įeit. Tuomet kokią minutę atrodo, kad pučia gaiviausias vėjas. Tačiau po minutės kitos mes priprantam ir imam to nebepastebėt. Taip ir su preparatais – jei paklausit pacientų iškart, tik davę jiems preparatą, išgirsit daug įdomiausių pastebėjimų. Po 10-15 minučių be tam tikro pasiruošimo tuos pokyčius sugaut jau bus kur kas sunkiau…
  • Išbandant nepažįstamą preparatą gi iš pradžių vyraus neaiškumas ir sunkumas (bendrai arba tam tikrose srityse). Po to iš lėto ims ryškėti kontūrai (pojūčiai). O galbūt staiga išryškės kažkokia simptomatika. Nelygu koks preparatas. Bet kuriuo atveju ims formuotis tam tikras pirmas įspūdis, kurį mes galime įvardinti pojūčiais arba, kaip oficialiai priimta – simptomais.

Stop! Čia priėjom  ribą, skiriančią gerą, vykusį meditacinį pruvingą nuo paprasto, tebūnie ir pilno vaisto išbandymo.

Klasikiniam homeopatui išbandymas reiškia simptomus, jam atrodo, kad tai ir yra pruvingo tikslas. Taigi, kažkokius simptomus, pojūčius mes jau turim. Ir jei viską paliekam savieigai, pruvingas tęsiasi, kai kurie simptomai keičiasi, kai kas lieka, kol pamažėl užgęsta. Jeigu užstringam tame – gal net tuos pusantrų metų pragare, kaip J. Sherr pasakojo, nors dažniausiai kur kas greičiau. Klasikui viskas atrodys kaip reikiant – auka, žinoma, didelė (kartais nepalygint didesnė už kraują iš nosies), bet užtai simptomų kiek!

Sutinku, simptomai – svarbu. Tačiau dar ne viskas. Jei šiam etape nesustosim, o atidžiai ir be išankstinės nuomonės klausysimės toliau, iš tų pojūčių/ simptomų ims formuotis tam tikras paveikslas. Tai pats svarbiausias dalykas, kuris homeopatijoje vadinamas simptomų visuma. Paradoksalu, tačiau ta visuma nieko bendra su simptomais neturi. Tai yra už simptomų. Simptomai rodo į tai, tačiau jie nėra tai.

Įsivaizduokim mozaiką – paveikslą, sudėliotą iš mažų detalių. Tyrinėdami mozaiką iš arti, nematysim jos esmės – paveikslo. Tačiau kai tik imam matyt visą paveikslą, nebematom paskirų detalių, jos tampa nebesvarbios. Visas ir smagumas, kad paveikslas ir paskiros detalės – visiškai nesusiję. Galim matyt debesis, kurie sudėlioti iš akmenukų. Kas bendra tarp debesų ir akmens?

Vienas iš esminių pruvingo etapų, apie kurį kažkodėl niekas net neužsimena – suvokimas to, kas vyksta. T.y., kai tik pradėsim išties suvokti apie ką kalba išbandomo preparato simptomai – akimirksniu ateis palengvėjimas ir pruvingas ims užsibaiginėti pats savaime. Tarsi išstumia iš to. Šiuo atveju suvokimas išlaisvina. Ir tai vyksta beveik akimirksniu.

Bet kuriuo atveju, meditacinis išbandymas – visuomet asmeniškas. Kas suvokia informacinių preparatų prigimtį, supranta, kad jie nieko nesukelia (taip, tas gali pramušti, jei preparatas įžūliai kartojamas nepasiruošusiam žmogui, tam kalbėjom apie saugumo techniką). Visuomet aš reaguoju, o ne preparatas sukelia. Tuo pačiu principu kino filmas ar spektaklis užkabins tik tuos, kam ta tema yra aktuali, sujudins tik tai, kas mūsų viduje yra panašaus.

Taigi, meditaciniame pruvinge aš dirbu su savo būsenomis, kurios yra panašios preparatui. Simptomai yra tai, kaip ta būsena pasireiškia. Pvz., jei aš juntu, kad vos begaliu pajudint kojas, tačiau ties tuo neužstringu, matau bendrą vaizdą, galiu suprasti, kad tai, pvz., mano reakcija į baimę. Ir tai mano (ne preparato!) baimė, gal net tam tikra archetipinė baimė (panašu, savyje nešiojamės daugybės kartų patyrimus, tai kita tema, dalinai užkabinanti miazmų sąvoką, bet apie šituos dalykus kol kas rašyt neišeina). Preparato šviesoj aš pradedu tuos dalykus matyt, jie paryškėja, bet tai mano dalykai, ir į juos aš reaguoju savitai. Problemų kyla kuomet nepatyręs išbandytojas nepastebi, kad tai – baimė, ir į repertoriumą papuola, kad neklauso kojos… Taip, tai iš esmės nėra klaida, bet nukreipia dėmesį nuo preparato esmės.

Žinoma, šiandien vaikantis akademinės medicinos pripažinimo tampa madingi akli ar net dvigubai akli išbandymai (žr. naujus ECH standartus). Netinka homeopatijai toks variantas. Jau minėjau – placebo grupė duoda ne mažiau specifiškus simptomus, nei išbandomo vaisto. Dar daugiau, dažnai tai būna vaisto simptomai. Be to, žiaurus tai būdas. Neįsivaizduoju, kaip gali kažką suvokt nežinodamas net preparato pavadinimo – tai lyg tave numestų nežinomoj vietoj užrištomis akimis. Paskui ir išeina, kad tokie išbandytojai neaišku vardan ko kankinasi pusantrų metų. Ar tai normali auka – pusantrų metų kančios, kad Materia Medica pasipildytu keliais simptomais? Kažkaip nuojauta kužda, kad minėti kankiniai iš viso to galėjo išsikapstyt minučių ar valandų bėgyje – J. Sherr minėtu atveju tereikėjo suprasti kažką apie Šokoladą ir savo santykį su juo, galbūt tiesiog suvokti, kas ten iškilo. Arba turėt patyrusį mokytoją, kuris padėtų tai padaryt. Taip jau ankstesniuose straipsniuose minėtoje Uluru situacijoje, kuomet kartu su mokytoja spontaniškai įpuolėm į pruvingą, iškart gavau ultimatumą – jeigu noriu pakilt nuo kėdės dar šiandien – pasakoju viską, ką žinau apie tą preparatą. Tai beveik išgyvenimo klausimas.

Dažniausiai meditacinis išbandymas reiškia, kad gaunam priėjimą prie vienų ar kitų dalykų, tačiau patys  renkamės priimti kvietimą ar ne, t.y. labai svarbus sąmoningumas šituose dalykuose. Pavyzdžiui, kadaise su Loreta darėm Meskalito išbandymą. Be galo stiprus, gaivališkas patyrimas. Su keisčiausiomis tikrovės transformacijomis, kaip kad sulėtėjęs laikas ar banguojantis grindinys, neegzistuojantys kvapai ir t.t. Tačiau skirtingai nei su tikru realiu psichotropiniu preparatu, esi laisvas rinktis. Kiekvienas naujas pojūtis ateina labai neįkyriai, lyg galimybė, kurią gali priimt ir leistis į tai kaip į nuotykį, o gali ir susilaikyt, nusisukt nuo šito, tuomet tai praeis šalia vos vos užkabindamas. Be to, bet kada gali pasakyt stop, užteks – ir iš viso to gali išlipti, tegu ne taip staiga, tegu su šiokiais tokiais liekamaisiais reiškiniais…

Beje, kalbant apie potencijas – šiuo atveju tai tebuvo reprintuotas Anhalonium levinii 12D. Loreta iš pradžių pasišaipė, kad tokia žema potencija, bet kai po kelių minučių stipriai užtirpo liežuvis, kad net tapo sunku kalbėt, surimtėjo… Grįžę namo sutikrinom pagal patogenezę Materia Medica (stengiamės bandyt neskaitę) – smagu buvo, kad didesnei daliai dalykų radom knyginius patvirtinimus.

Turbūt jau aišku, kad tokių pruvingų neišeina padaryt kada tik užsimanai. Minėtam Meskalitui ruošėmės  pusmetį ar daugiau – bent jau tiek nešiojaus jį kuprinėj. Ir kuomet ateina laikas, supranti – DABAR. Ir abiem aišku, kad tai turi vykt senamiesty, ne kitur. Didžiulis privalumas tai daryt ne vienam. Bent jau dviese trise. Jei tai atlieka susistygavę žmonės – dauguma pojūčių bus sinchroniški, t.y. juos tuo pat metu jus visa grupė (su tam tikrais niuansais, kuriuos bet kada gali sutikrinti). Tarkim jauti tai ir netiki, kad šitai vyksta – pažiūri į kolegą šalia, kuris irgi tame – ir jums abiems aišku, netgi žodžiai nereikalingi. Mes jau kalbėjom, kad jausti – viena, o suvokti – kita. Suvokimui be galo padeda išmanantys kolegos šalia – kai gali pasitarti, sutikslinti pojūčius.

Tačiau meditacinis pruvingas nėra vien kažkoks fejerverkas ar pojūčių/ simptomų suregistravimas. Tai labai daugiasluoksnis patyrimas, užkabinantis įvairius lygmenis. Pojūčiai/ simptomai, kokie ryškūs ar kiek jų daug bebūtų, tėra ledkalnio viršūnė. Kartais turi praeiti pakankamai nemažai laiko kad suprastum, kas ten buvo arba kam to reikėjo. Pvz., minėtam Meskalito pruvinge buvo daugybė keisčiausių patyrimų, kaip jau minėjau pakankamai tiksliai sutampančių su Materia Medica žiniomis. O viso pruvingo esmė išryškėjo po kelių savaičių – ir ji nebuvo susijus su simptomais, greičiau – su vieta, laiku ir tam tikrais sinchroniniais įvykiais, bet tai jau asmeniški dalykai, kurie turėjo ir iki šiol turi reikšmės mūsų gyvenimuose, ką galim priimt kaip asmenišką Meskalito mokymą mums, kurio į jokią Materia Medica nesudėsi. Tiesiog man šis pruvingas – tobulai išbaigtas (nors kas žino?), išmokęs daugybės dalykų (na, kad ir minėto laiko sąlyginumo – įsivaizduokit, keliaujat gatve, irpajuntat, kad kažkas ne taip – stebit atidžiau ir suvokiat, kad laikas ima lėtėti, jūsų sąmonė aštri kaip niekad, o aplinkui viskas vyksta kaip sulėtintam filme, žmonės, netgi automobiliai juda l ė t a i, ir jūs taip pat nesugebat paskubėt, kad ir kaip besistengtumėt) ir tuo pat metu davęs neįkainojamų asmeninių suvokimų.

Taip pat pamenu, bandžiau kažkada Vaivorykštę. Taip, pojūčių buvo tam tikrų. Tačiau prieš miegą atsisėdau meditacijai su intencija suprast, kas visgi iš esmės per šią dieną įvyko. Nejaugi Vaivorykštė – ir tik pojūčiai kažkokie aplink galvą..? Netikėtai atėjo supratimas, kad visą dieną prisimenu, lyg tai vyktų čia ir dabar. Galiu keliaut po visos dienos prisiminimus. Prisimint, kokios mašinos važiavo gatve, kai ėjau pro šalį. Į kiek gabaliukų sukapojau kiaušinį šaltibarščiams. Koks kvapas tvyrojo tą akimirką. Labai įdomi ši patirtis su Vaivorykšte, tebūnie kol kas ir be aiškios terapinės naudos.

Rimtas pruvingas visuomet apima daugiau nei simptomus. Kiekvienas mūsų – atvira sistema, taigi į pruvingus nejučia dalyvauja ir tai, kas aplink mus. Ypač jei mes leidžiamės į keistas keliones.

Po vienos stipriausių tokių mūsų kelionių tą patį vakarą nusibaigė pelė šalia stovėjusiam narvelyje (naminė, aktyvesnė ir sveikesnė iš dviejų tuo metu laikytų) – aš gi kelias dienas buvau tarsi dideliam kokone be aiškių ribų ir nuo to laiko pradėjau prisiminti, kitaip matyti ir kitaip dirbti.

Kitąsyk geram pažįstamui į  nuvežiau vienos iš senų lietuviškų jėgos vietų informacinę kopiją. Atsargus ir išmanantis žmogus žirniukų neėmė – taip ir liko keli mažam maišelyje švarko kišenėj. Tik dvi dienas nei jis, nei šeima, nei svečiai tame name nemiegojo. Gaivališkas tai dalykas…

Labai dažnai koncentruojantis į pojūčius/ simptomus gali praleist ir nepastebėt, kaip keičiasi erdvė, situacijos aplinkui. Pradedant nuo labai paprastų dalykų. Pvz., Jeremy Sherr atliktame Kryptonum išbandyme dalyviai praktiškai negalėjo dirbti kompiuteriais – šie kaipmat užlūždavo. Ir tai gan dažnai pasitaikęs Kryptonum „simptomas“. Na, o imant keistesnius, gaivališkesnius dalykus – tos transformacijos gali būti kur kas ryškesnės… Žinoma, galima tai traktuoti ir kaip atsitiktinumų seką…

Dalis naujų ir keistų preparatų buvo sukurti kaip tik dirbti su tais atsitiktinumais. Iškart prisipažįstu, čia eksperimentuoti man nejauku, ir jei kas norit, keliaukit, tačiau be manęs… Esu matęs, kaip žmonės prisižaidžia su Pinigais (išvestinį signalą juk galima užrašyt, gražus dalykas, bet…). Arba po keisto eksperimento su planetiniais preparatais kolegei vakare nutinka toks dalykas – jos gyvenimo vyriškis pareina ir sako – skiriamės (iš tiesų, išsiskyrė). Darsyk grįžtam prie tų keletos saugumo technikos taisyklių nuo kurių pradėjom, ir viskas bus gerai. Nepulkim, ten, be ko galime apsieiti. Juk tiek yra ką veikti…

Ne visiems meditaciniams pruvingams reikia ruoštis pusmetį. Dauguma mano pirmų pažinčių su preparatais įvyksta juos reprintuojant. Būna, parsiveži kokį keistesnį preparatą ir lauki, kol galėsi prie jo prieit ir su juo dirbt. Kai ateina toks laikas, jau galima pasidaryt darbinių kopijų. Labai dažnai reprintavimo metu, per tas kelias minutes pavyksta nugirsti kokį niuansą.

Pvz., parsivežėm tokį keistą eksperimentinį dalyką kaip Kamasutra (informacinė originalios knygos kopija). Reprintuojant paliko įspūdį, kaip ji dirba su tam tikru Anahatos užspaudimu iš nugaros pusės. Pamenu, netgi susižvalgėm su Loreta – koks tinkamas preparatas būtų uždariems lietuviams… Kitąsyk panašų pojūtį patyriau su vyresnio amžiaus paciente, kuri kreipėsi dėl širdies skausmų. Užteko patestuot šį preparatą – ne tik skausmas sekundžių bėgyje praėjo, bet moteris iš nuostabos suriko, kad akys, atrodo, ėmė šviesti, ir klausė, ar matosi iš šalies. Matėsi. Pasirodo, jos ligos esmė buvo pasirinkimo klausimas – ar būti normaliai močiutei ir auginti anūkus ar… išvažiuoti pas širdies draugą. Pastarojo varianto buvo beatsisakanti, nes „ką žmonės pagalvos“. Kamasutra tiesiog padėjo išgirsti kūno kalbą. Tiesa, per penkis metus tai buvo vienintelis kartas, kai panaudojau šį preparatą. Tačiau raktas į tai buvo pojūtis, netgi ne testavimas.

Tas pats galioja įprastai homeopatinių preparatų gamybai. Pamenu, Jeremy Sherr kažkur pasakojo, kad išbandant Antimedžiagą daugiausiai ir giliausių pokyčių patyrė vaistininkė, gaminusi Positronium 30C iš ampulės, kurią perdavė fizikai, dirbę prie dalelių greitintuvo. Pamenu, graudu buvo skaityt, kiek daug ir ilgai ji prisikentėjo – tikėkimės, kad homeopatijos labui, bet čia aš ir vėl turiu abejonių dėl tokios kančios tikslingumo.

IŠBANDYTOJO PASIRUOŠIMAS

Jei paklausit, ar reikalingas koks specialus pasiruošimas išbandytojui – nežinosiu, ką atsakyt. Vieni su tam tikrais įgimtais jautrumais ir gabumais iškart pasijus kaip žuvis vandeny ir viskas bus aišku.

Kitiems, tokiems, kaip man, ir šimtai valandų, praleistų klausantis bei praktikuojant neatrodo pakankama.

Jautrumas, pastabumas, nuovokumas – neretai įgimtos, tačiau be abejonės, lavinamos savybės. Tai kaip muzikiniai gebėjimai – dauguma tai turi, ir tik nedidelė dalis tai lavina nuosekliai ir sąmoningai. Mūsų atveju geroji naujiena yra ta, kad sąmoningumą ir stebėjimo įgūdžius galima lavinti nuolat, ką bedarytume.

Visais laikais homeopatijoje buvo labai vertinami sensityvai (angl. sensitive – jautrus) – žmonės, ypatingai jautrūs preparatams. Čia kalbu ne apie tam tikrą konstitucinį tipą jautrų tam tikram vaistui, o apie jautrumą apskritai. Ir manau, kad čia mūsų situacija nepalyginti geresnė nei homeopatų prieš 150 metų.

Homeopatiją, kaip taisyklė, studijuoja jautresni žmonės. Ne tie, apie kuriuos sakoma – „nors kuolą ant galvos tašyk“.

Jautrumas ir pastabumas, be kita ko – lavinamos savybės. Šiandien dėl globalizacijos mums čia ir dabar prieinamos įvairiausios žinios ir metodai – nuo tradicinės kinų medicinos ir indų Ajurvedos iki indėnų ar eskimų šamaniškų praktikų. Daugelis šitų dalykų pakankamai autentiška forma yra prieinami netgi čia, Lietuvoje. Prieš 200 metų apie tai galėjai tik pasvajot.

Įsivaizduokit homeopatą, kuris be įgimto jautrumo, bus šimtus valandų praleidęs meditacijose, turėjęs  gerus mokytojus, mokęsis stebėt kvėpavimą, kūno reakcijas, emocijas, mintis, erdvę aplinkui. Dar daugiau – tai suvokt, įvardint žodžiais. Savo aplinkoje, čia Lietuvoje tokį matau ne vieną užsimaskavusį. Iš tokių žmonių aš mokausi gyvos homeopatijos. Na, gal dar šio bei to.

Beje, itin retai, bet pasitaiko, kad į išbandymus įpuola pacientai. Pvz., Salvinijos, pirma pažintis su homeopatija įvyko prieš keliolika metų ir buvo kiek neįprasta. Pirmi žirniukai, kuriuos ji pabandė, buvo Belladonna 30C. Tik ne tuomet, kai skaudėjo gerklę ir buvo ryški Belladonna situacija, o po geros savaitės, jau pasveikusi. Rezultatas – staiga ėmė matyti „spalvotus paveikslėlius“, toks seansas truko apie pusvalandį, o pirminis išgąstis virto įdomiu patyrimu sėdint fotelyje.

Tik prieš kelias dienas sužinojau, kad ši pirma pažintis peraugo rimtą susidomėjimą. Ir ne tik taikyt homeopatiją savigydai. Kaip sako Salvinija – jai ir šiaip įdomūs homeopatiniai preparatai, įdomu pabandyt ir stebėt, kaip keičiasi mintys nuo jų. Tikiuos, ji neužpyks už paminėjimą šiame straipsnyje. Tiesiog norėjau parodyt kaip žmogus visiškai iš šalies (kineziterapeutų nemoko homeopatijos), specialiai to nemokytas atranda meditacinius pruvingus ir juos tyliai nesiafišuodamas nuosekliai praktikuoja (knygas, beje, irgi skaito). Man tokia patirtis atrodo kur kas svarbesnė už vien knyginę. Iš tokio žmogaus aš norėčiau pasimokyt – ir ne teoriškai, o kartu pasėdint su kokiu preparatu, kad man parodytų, kaip tie minčių pokyčiai pastebimi.

IŠVADOS

Reziumuojant noriu primint, kad tokie meditaciniai pruvingai nėra pilnas vaisto išbandymas ir į tokį niekada nepretenduoja. Mes šitaip nesistengiam gauti oficialios pilnos preparato patogenezės, nedarom iš to mokslo ar kokių atradimų. Mūsų tikslai kur kas kuklesni:

  • Atrasti savo asmeninį santykį su vienu ar kitu preparatu
  • Susidaryti tam tikrą preparato pojūtį. Paskui galima tai atpažinti pacientuose ir sėkmingai parinkti gydymą.
  • Preparatų pagalba geriau pažinti save – atrasti naujų asmenybės aspektų, pojūčių, patyrimų.

Tikrai sutinku, kad toks patyrimas bus nepilnas, kažkurie dalykai liks neatskleisti. Jis netgi nebūtinai duos įprastus homeopatams charakteringus simptomus su atitinkamais modalumais ir kt. Bet tai bus gyva patirtis, tam tikras pojūtis ir iš to kylantys suvokimai. Homeopatai tuo irgi naudojasi, kai kurie, kaip pvz., Jan Scholten – netgi knygas rašo. Deja, kiti, kurie tas knygas skaito, priima tai kaip tam tikras teorines įžvalgas, o ne kaip kvietimą eksperimentuoti…

Mes visi skirtingi, ir pruvingus atliekam dėl skirtingų tikslų. Vienam svarbu, kokią kepenų skiltį konkretus preparatas veikia stipriau – tokiu atveju, galima patestuot savanorį bandytoją foliu ir gaut reikiamos informacijos. Kitam svarbūs kiti dalykai ir jis visų pirma dės pastangas šiems atskleisti. Prisipažinsiu, asmeniškai man labiausiai rūpi kaip mūsų sąmonės procesai įtakoja sveikatą – galbūt todėl ir preparatai atitinkami, ir pats priėjimas ne tiek orientuotas į simptomus.

Daugumas įsivaizduoja pruvingus išskirtinai kaip oficialius, masinius ir protokoluotus. Tai labai klaidinga nuomonė. Kaip atlikęs šimtus tokių trumpų (o kartais ir ilgesnių) pasiklausymų leisiu sau padaryt keletą pastebėjimų:

  • Homeopatijos gyvybė ir alsavimas eina iš pruvingų. Tai gyva betarpiška patirtis.
  • Šiandien homeopatijos studijos – beprotiškai nuobodžios. Didžiąja dalį paskaitų laiko užima patogenezių skaitymas. Remiamasi šimto metų senumo šaltiniais. Tuo tarpu šiuolaikiniai žmonės ir ypač jaunimas, nori tiesioginės patirties. Ir jei jau tame patyrime iškyla klausimų – atsakymų išties galima ieškoti knygose, gal net Allen 12 tomų Enciklopedijoje, kur viskas surašyta išbandytojų kalba. Daug jaunimo šiandien ignoruoja homeopatiją ir studijuoja osteopatiją – aš irgi taip daryčiau, nes ten visų svarbiausia praktika kartu su patyrusiu instruktorium, kuris perduoda tai, ko nėra knygose, pajautimą, suvokimą, o  teoriniai pasvarstymai užima tik nedidelį įvadą. Osteopatijoje mokytojas veda seminarą, tam kad parodytų ir leistų tai pajusti kiekvienam dalyvaujančiam. Homeopatai gi kažkodėl paskaitas skaito, lyg mūsų priemonės ir metodai būtų visiškai neapčiuopiami ir nepajuntami.
  • Dėl šitų dalykų iš homeopato tapau testuotoju – šiame formate nepalyginamai patogiau klausytis preparatų ir paciento vienu metu.
  • Pruvingai perkelia homeopatą į visai kitą statusą. Tai jau nebe apsiskaitęs gydytojas. Tai tiesiog atviras jautrus keliautojas, besidalinantis savo neknygine patirtim su pacientais ir kolegomis.
  • Jei einat į pruvingus, praktiškai ištirpsta ribos tarp homeopatinių ir kitų informacinių preparatų (Bacho žiedų, Aurasomos, SDA ir kt.). Taip, jų pojūčiai ir poveikio lygmenys skirtingi, bet esmė – ta pati. Ir jei sedėdamas su Bacho žiedais jauti, kaip ima jauktis mintys, supranti, kad tai ta pati homeopatija, tie patys principai, tik kiek kitaip techniškai realizuoti. T.y. homeopatas, kuris klausosi preparatų niekad nebus dogmatikas.
  • Dažnai homeopatai mano, kad preparatus galima sudėt į simptomus, patogenezę, į aprašymą Materia Medica. Galbūt gražiai ir teatrališkai nupiešt jų žmogišką konstitucinį portretą. Man gi išėjo juos pažinti kaip gyvus, o neretai ir gaivališkus… Ir aš juos matau ir juntu tokius… Nieko negaliu padaryti…
  • Pruvingai taip pat parodo, kaip daug mes nežinom, kokio primityvaus supratimo esame. Kartais nubyra kažkoks suvokimo trupinėlis, bet supranti, kad tai tėra mikroskopinė detalė to bendro paveikslo.

Dalinuosi patirtim todėl, kad tam atėjo laikas. Iki šiol atrodė, kad taip intensyviai besimokant, pavyks kažką geriau suprast. Dabar esu ramus ir žinau, kad niekad negalėsiu pasakyt, kad čia ką nors išmanau… Kiekvienas naujas preparatas ar pacientas – nauja kelionė, į kurią leidiesi lyg pirmą kartą tai darytum.

Beje, jei kas norėtumėt laisvalaikiu kartu pabūt neišmanėliais, parašykit 😉

3 thoughts on “Meditaciniai pruvingai (kasdieniniai ragavimai)

  1. Gerai prisimenu Nikolajaus stebukladario išbandyma kelioneje į Vokietiją. Tikrai nejutau nieko kūne, bet visą išvykos laiką nebuvo jokių minčių apie namus, nors šiaip išvažiavusi kur toliau nuolat galvodavau, ar kas nenutiko namiškiams. Vadinčiau tai pasąmoniniu suvokimu, kad su jais viskas gerai, kad jie saugūs.

  2. Man labai patiko jūsų sanprotavimas ir mintis apie pruvingus ,man tai patinka daryti ir vienai ir su šeima,ir pacientais,kuriems nera ką prarasti,bet yra viltis atrasti,yra tikėjimas ir kuriems baisus laukimas ateities,kurie nori tai sulėtinti,kurie turi kantrybės ir tie kurie prašo manęs ir nori to,ką gali patirti. Ačiū Simonas, Geros kloties.

Leave a Comment