Pojūčių stebėjimas homeopatijoje ir testavime

Šis straipsnis turėjo būti apie darbą su kūnu fiziniame lygmenyje, o išėjo visiškai kas kita. Homeopatiniai preparatai, kaip beje ir visi kiti informaciniai), tiesiogiai su kūnu nedirba. Jau daug kalbėta, kad tai tarsi programinė įranga, kurią Sistema gali panaudoti savikorekcijai, įskaitant ir kūno problemoms spręsti. Nežiūrint to, darbas su kūnu ir per kūną čia daug įdomesnis ir reikšmingesnis, nei gali pasirodyt iš pirmo žvilgsnio. Tik jis visiškai kitoks, nei įprasta akademinėje medicinoje.

Mat, šiuolaikinis medicinos mokslas ligas supranta kaip apčiuopiamą dalyką, kaip fizinį substratą (pvz. tam tikrą organo pažeidimą, darinį, biocheminius pokyčius). Gydymas jų irgi atitinkamas – realūs cheminiai preparatai, papildantys trūkstamas grandis arba tiesiog blokuojantys ligos apraiškas. Na, ir chirurgo peilis, žinoma.

Operatoriui, kaip ir homeopatui, liga yra grynai dinaminio pobūdžio. Natūralu, kad jį mažiau domina fiziniai pokyčiai, kurie visada būna tik pasekmė. Todėl jis klausia kodėl? ir  dirba per gyvas organizmo reakcijas bei energetines – informacines sąsajas organizme.

Homeopatijos pradininkas S. Hahnemann rašė, kad kvailystė yra ieškoti ligos viduje, stengtis ją apčiuopti – iš esmės absurdiška idėja. Visa esmė – organizmo reakcijose, kurias atspindi simptomai, ir būtent jie yra kelrodis homeopatui.

„Man nesuprantama, kaip gydytojas, būdamas prie ligonio lovos, gali manyti, kad tai, ką reikia gydyti ligoje yra paslėpta išskirtinai sunkiai prieinamam viduje, nekreipiant pakankamo dėmesio simptomams ir nesivadovaujant jais gydymo eigoje. Negaliu suvokt to absurdo ir arogancijos jų pastangose išskirti, tai, kas pakitę nematomam kūno viduje, nekreipiant didesnio dėmesio simptomams […]

Praktikuojantis gydymo meną niekuomet nematys dvasinio būvio, gyvybinės jėgos, kuri sukelia ligą, ir jam niekad to net ir nereikia. Gydymui jam pakanka matyti ir patirti ligos požymius. Argi, gydytojo akimis žiūrint, tai, kas pasireiškia juslėms kaip ligos požymiai nėra pati liga? Ką dar nori surasti senosios mokyklos atstovai organizmo viduje kaip prima causa morbi, tuo pat metu atmesdami ir nuvertindami ligos išraišką, kuri yra patiriama pojūčiais, t.y. simptomus, kurie taip garsiai kalba mums? Ką dar jie nori pagydyti ligoje, jei ne šiuos simptomus?” (S. Hahnemann „Gydymo meno organonas” 6-asis leidimas, §6 komentaras)

Taip pat ir testuojant Vega – mums ne taip neįdomu, kas yra viduje. Mums įdomus reagavimas, gyvumas, tai, kas vyksta čia ir dabar. Ir čia nuostabiai susijungia homeopatija su testavimu:

  • Testavimui naudojam įvairių homeopatinių ir kitų informacinių preparatų signalus.
  • Gaunam BAT reakcijas testuojant – įjungdami atskirų preparatų signalus akimirksniu gauname BAT varžos pokyčius. Taip atsekame, kurie signalai/preparatai aktualūs sistemai čia ir dabar šitoje situacijoje.(Tai įdomi tema, tačiau ji jau buvo ne kartą nagrinėta)
  • Kita vertus, reakcijas į tokius aktualius signalus/preparatus visuomet lydi pojūčiai. Jie kyla jau testavimo metu ir sustiprėja paėmus preparatą, pvz., sučiulpus žirniuką. Jautresni juos junta pakankamai ryškiai ir pastebi patys. Dauguma – silpniau ir tik tuomet, kai operatorius pasiūlo atkreipt į tai dėmesį. Ir tik nedidelė dalis (ne daugiau 1-2 iš dešimties) net ir dėdami tam tikras pastangas to nejunta iškart: tai nereiškia, kad preparatas neveikia, ir neretai po dienos kitos jie jau turi nemažai ką papasakot.

Taigi, kas yra pojūčiai ir kodėl juos kartais sunku pajusti?

Keista, bet absoliuti dauguma įsitikinę, kad pojūčiai susiję su kūnu ir nervinėmis galūnėmis. Tačiau panašu, kad ne visiškai taip. Pabandysiu paaiškint.

Štai daugybė pojūčių kyla testavimo metu ar išbandant homeopatinius preparatus. Pvz., staiga ima smaugti, be galo apsunksta kojos, kyla labai ryškus šalčio pojūtis pilvo apačioje, kuris ima tekėt kojomis žemyn. Ir t.t. – kasdien tokius dalykus tenka stebėt daug kartų. Ar jie susiję su kūnu? Ir taip, ir ne. Kaklo niekas nespaudžia, kojos sveria tiek pat, pilvo apačia, jei pridėtumėm ranką neatrodytų per šalta. Pojūčiai yra tai, kaip mes jaučiam kūną.

Su nervinėmis galūnėmis susiję pojūčiai yra mums įprasti. Taip juntam temperatūros pokyčius, skausmą įsipjovus į pirštą, sumušimą ir t.t. Bet tai toli gražu ne viskas, ką mes juntam. Ką ir kaip dar galima pajusti?

Panagrinėsim tokį pavyzdį – testavom, dirbom su homeopatiniais preparatais, ir staiga atsirado pojūtis, kad galva – neproporcingai didelė. Remiantis šiuo pavyzdžiu pabandysim aptart kelis aspektus, būtinus suprasti darbą su pojūčiais.

  • Pagrindinis reikalavimas stebėjimui – neturėjimas išankstinio įsitikinimo, kaip turi viskas būti. Nepatikėsit, kaip tai trukdo – manymas, kad galva yra tokia, kokią jau daug kartų mačiau veidrodyje. Testavimo ir išbandymų metu būna, įpuolam į keisčiausias meditatyvines būsenas, visiškai neatitinkančias mūsų įsivaizdavimų apie save. Tokiais atvejais galim elgtis dvejopai – 1) to nepastebėt, nes taip būti negali, 2) pasipurtyt, ir sakyt – mums to nereikia, 3) galime tiesiog keliaut ir gaut labai svarbų patyrimą, įtakosiantį mūsų sveikatą, o gal net ir gyvenimą apskritai. Taigi, šiuo didelės galvos atveju, reiktų jai leisti, duoti galimybę kūnui pasirodyti kitokiu. O kadangi iš pradžių nežinom, ko tikėtis – leisti vykt viskam, kas vyksta. Taigi vėl grįžtam prie atvirumo ir išankstinių įsitikinimų neturėjimo. Juolab, kad kartais tai būna pojūčiai lyg ir išeinantys už kūno ribų – pvz., realiai pajuntat, kad kažkas sunkaus uždėta ant pečių ir nejučiom realiai sulinkstat nuo to svorio, susikūprinat. Kažkam tokie pojūčiai gali pasirodyti egzotika, tačiau savo darbe kasdien susiduriu su tuo ištisai (visi susiduriam, tik nepastebim, praleidžiam).
  • Taigi, operatoriaus darbas – būti kartu tame ir tai pastebėt. Pirmiausiai mokytis jausti save. Paskui pastebėt tai kituose. Pvz., paklaust, kas pasikeitė, arba netgi tiesmukiškiau – kas vyksta su galva? Neretai žmogus ima čiupinėtis galvą , ją sukinėt į šalis – ne niekas nepasikeitė. Tai pirma klaida – pojūčių paprastai klausomasi ramybėje, tuomet jie ryškesni, o nuo kūno jie nepriklauso. Neretai padeda bent trumpam užmerkti akis – oi, sakys, kažkodėl mano kūnas mažas atrodo, o galva – didžiulė. Žmogus tą jautė ir anksčiau, tik akys (protas) neleido to pripažinti – jis matė save ir aiškiai suvokė, kad to būti negali.
  • Dar kitas momentas – panirti į tai ir judėti su tuo klausantis toliau. Stebėti, ir suprasti situaciją. Pvz., šalia to didelės galvos pojūčio atsiranda noras susiriest į kamuoliuką, pritraukt kelius ir alkūnes. Ką tai primena? Kur taip būta? Žinoma, daugumas teisingai supratot – tai prenatalinės būsenos pojūtis, kas reiškia, kad trumpam vėl tampat žmogučiu mamos įsčiose tam, kad gautumėt prieigą prie tam tikrų išgyvenimų ir konfliktų, tam, kad juos galėtume testuoti, čia ir dabar su jais dirbti (ir atitinkamai – su jų pasekmėmis). Visai galimas dalykas, kad į šią jauseną pacientas grįš kiekvienąsyk pakartotinai paėmęs preparatą – tol, kol neišspręs atitinkamos problemos (tuomet žirniai nustos veikę, taps „cukrum“).
  • Kaip jau supratot, į tokias pakitusias būsenas nenueinama tyčia, tiesiog panorėjus. Į tai įtraukia. Testavimas – lyg vartytumėt nuotraukų albumą be konkretaus tikslo, ir staiga nejučiom sustotumėt prie vienos fotografijos, viskas aplinkui išnyktų ir pasipiltų prisiminimų srautas. Šiuo testavimo atveju mes ne fotografijas žiūrėjom, o preparatus testavom ir tai atvedė mus iki tam tikros prenatalinės būsenos (galėjo atvest iki įvairiausių šiam ar kituose gyvenimuose patirtų situacijų, gal netgi būsenos iki atkeliaujant Žemę, bet tai visai kita tema, ir rašyti čia nėra labai apie ką, tai pajuntama, to neaprašysi). Dar kartą priminsiu paprastą tiesą – preparatas/nuotrauka – tik užuomina, jie niekur mūsų netempia, ir apskritai neveikia. Tik kažkaip į tą prisiminimų būseną be jų įpult sunkiau…
  • Kam visa to reikia gydyme? Pirmiausiai – pačiam pacientui. Daugumai tai būna labai svarbūs atradimai ir suvokimai tikrų asmeninių priežasčių dėl ko sergama. Tai jau savaime turi terapinį poveikį, net ir be žirniukų. Operatoriui tai irgi svarbu – tiesiog šitoj pakitusioj situacijoj/ būsenoj/ jausenoj visai kiti preparatai testuojasi nei paprastoj buitinėj kasdienybėj. Dažniausiai tai nėra malonus pasivaikščiojimas. Galbūt prieisim prie didžiulės mirties baimės dėl gręsiančio aborto, galbūt netgi išlįs preparatai, atitinkantys mamos būseną tuo metu, ir t.t. Ir jau šito pasekmėj ims tvarkytis dabartinės kūno problemos, jau nekalbant apie tai, kad nuo sulig tuo kartu liausis nemiga, panikos priepuoliai ir kt.

KEISTI POJŪČIAI / SIMPTOMAI

Homeopatai visuomet prioritetą teikė tiems keistiems pojūčiams, kas buvo pavadinta charakteringais simptomais. Tokiems, kurie tarsi nepriklauso nuo kūno, neturi atitikmens materialioj kūno substancijoj. Pvz., gumulas gerklėj gali būt esant padidėjusiai skydliaukei (anatominis pakitimas), bet gali būti ir be jokių apčiuopiamų priežasčių. Karščio pojūtis gali lydėt lokalų uždegimą, o gali būt tiesiog lyg iš niekur. Taigi būtent tie nepaaiškinami pojūčiai homeopatui kur kas svarbesni parenkant vaistus.

Dar homeopatui labai svarbūs bendriniai simptomai – jums karšta/šalta, jus troškina, jūs atrodot sau neproporcingai didelis ar mažas ir t.t. Jie atspindi bendrą būseną. Mūsų pavyzdy – tai bendra būsena vaiko, esančio motinos įsčiose.

Tik  homeopatijoje nueita kiek kitu, ir gal ne visai tuo keliu. Norint susisteminti turimą medžiagą homeopatai iš visiškai gerų paskatų pradėjo simptomus/ pojūčius klasifikuot pagal anatominę lokalizaciją. Repertoriumuose netgi tas, jau ir taip išimtas iš konteksto pojūtis/ simptomas, dar labiau išskaidomas į sudėtines dalis.

Pvz., Complete Repertory, apimančiame daugiau nei 206.000 rubrikų (beveik =simptomų), rasim rubriką, kur yra pojūtis (kažkodėl pavadintas deliuzija, nes patys homeopatai, matyt, jau nesuprato, kad pojūtis gali pakankamai skirtis nuo to, kas matosi iš šono žiūrint), kad galva padidėjusi:

Mind; DELUSIONS,  body, body parts head enlarged, is, acon, bapt, berb, bov, caj, cann-i, gels, glon, kali-ar, lap-c-b, mang, meph, nux-m, par, pip-m, plat, sil, zinc.

Iškart kyla klausimas – kas čia per situacija, kodėl ta galva atrodo didelė (visai nebūtinai kiekvienam tai bus prenatalinė būsena)? Su kuo tai susiję? Ir atsakymo nerasim, nes tas pojūtis repertoriume išimtas iš konteksto. Žinoma, galima tai rekonstruot remiantis kitomis rubrikomis ir Materia Medica. Bet tai labai sunki užduotis.

Tokio sistemiško priėjimo pliusas – sukaupti didžiuliai informacijos klodai, kuriais jau naudojosi ir dar naudosis ne viena homeopatų karta. Na, o minusas – tai, kad homeopatija iš labai gyvos išbandymais ir pojūčiais paremtos tradicijos virto knygine.

Įsivaizduokit kulinariją, kurioje receptų knygomis pasitikėtume labiau nei skonio pojūčiais, pamirštume ragaut maistą, o ginčytumės kurio autoriaus receptas užrašytas teisingiau. Arba osteopatijoje technikos taptų svarbesnės už rankų jautrumą. Arba…

POJŪČIŲ LAVINIMAS

Kodėl taip vyksta? Nežinau. Matyt, ne iš blogos valios. Galbūt rašytinė tradicija mūsuose tiesiog priimama rimčiau. Pojūčiai – mažiau apčiuopiamas dalykas. Nors, nežiūrint tam tikrų prigimtinių dalykų, – lavinamas.

Mano Motulė sakydavo, kad norint išmokt skaniai gamint pirmiausiai reikia daug ragaut ir skaniai valgyt. Tam reikalui jie su rež. J.Miltiniu Panevėžyje turėjo neoficialų Skanėdų klubą.

Pradėję gi mokytis osteopatijos jau pirmų užsiėmimų metu pradėtumėt žaisti paprastą žaidimą – per kiek sąsiuvinio puslapių perbraukę pirštais užčiuopsite įdėtą plauką?

Parfumeriai lavina uoslę, mokosi atskirti kvapus, atskiras jų natas ir saugo nosį.

Geras muzikas girdi. Ir t.t.

KLAUSYMASIS

Homeopatas gi be knygų studijavimo dar gali lavinti pojūčių jutimą (girdėjimą). Juos pastebėt, įvardinti žodžiais (tai labai sunku, kartais ilgai sėdi ir bandai surasti žodį bent apytiksliai apibūdinantį tai, ką jauti, mūsų buitinė klaba nelabai tam pritaikyta) ir būti neturinčiu išankstinių nusistatymų stebėtoju. Taip jau išėjo, kad  mane mokė klausytis pojūčių. Buvo metas, kai valandų valandas kartu mokytoja praleisdavome sėdėdami ir besiklausydami preparatų. Stebėdavom su kuo jis dirba, koks jo pojūtis, lygindavom su aprašymu Materia Medica, dėliodavom kokie preparatai jį papildo,…

Prisipažinsiu, kai rašau apie testavimą, visuomet turiu galvoje ir klausymąsi. Gerai tai, ar blogai – spręskit patys. Šitam kely aš ir pats periodiškai vis prisistabdau ir klausiu savęs – ar man tikrai to reikia? Ar ne geriau būtų nuo to atsiriboti ir dirbti normaliai? Nenormaliai gi reiškia, kad jauti kone kiekvieną testuojamą preparatą, kaip į jį reaguoja priešais sėdintis žmogus, ir koks rezultatas bus jį paskyrus. Galit tik įsivaizduot savijautą po kelių pacientų ir tūkstančio ar daugiau preparatų… Kaip nekeista, ji gali būt visai nebloga, žr. operatoriaus apsauga – tačiau tai – nuolatinis darbas su savim ir kolegų bei mokytojų pagalba. Bet kuriuo atveju keli pacientai per dieną – tą riba, kurią iki šiol sunku peržengt, po to viskas ima lietis…

Kai kurie homeopatai sakys: dirbam pagal simptomus ir panašumą, mums to pakanka. Duok Dieve. Jei pavyksta dirbti su repertoriumu ir simptomais, ir to užtenka gauti gerus rezultatus – su dėkingumu tęskit tai, ką darot, ir į visokius ten klausymusis net nesidairykit, nekomplikuokit gyvenimo nei sau nei kitiems…

SUBTILIEJI POJŪČIAI

Nežinau, kaip šituos pavadinti, tik žinau, kad jie gerokai skiriasi nuo įprastų kasdieninių. Subtilieji nereiškia silpni. Greičiau – neįprasti, sunkiau paaiškinami, todėl tiesiog ignoruojami. Galbūt jie silpni iš pradžių. Paskui, kai išmokstat juos girdėt – ne ką mažiau intensyvūs kaip ir kasdieniniai.

Testavimo metu Sistema ima dirbti visiškai nebuitiniu režimu. Ji gauna šimtus keisčiausių signalų/preparatų, į kai kuriuos iš jų reaguoja pakankamai stipriai. Kartais tai lydi ištisa lavina keistų pojūčių. Na, kad ir mūsų pavyzdys su didele galva.

Šilumą ar šaltį, sunkumą ir lengvumą pajunta kone kiekvienas. Kitas žingsnis – pradėti atskirti niuansus. Taip kaip su visais jutimais, reikia tam tikrų įgūdžių ir mokytojo.

Pvz., organų pojūčiai gerokai skiriasi nuo jų anatominio vaizdo. Tai lauko pojūčiai. Kiaušidės jaučiamos maždaug kumščio dydžio. Kasa – apvali, kaip rutuliukas.

Sakykim, prireikė suprasti, kaip ir kur jaučiami pleištakaulio sinusai. Pats paprasčiausias kelias iš daugybės – pasiklausyti Sinus sphenoidalis D3-D200 organopreparatų ir pajust, kur ir kaip jie skamba. Vienąsyk pagavę, dar pastebėję tai ant dešimties kitos pacientų, tą pojūtį atskirsit ir vidury nakties pažadinti. Beje, labai smagu klausytis keliese ir sulyginti savo pojūčius.

Neretai dirbasi ne per organus, o per meridianus. Jų visai kitas pojūtis – lyg kryptingas tekėjimas ar skruzdžių bėgiojimas. Atsipalaidavę ir suaktyvinę tam tikrą meridianą galit nusipiešti ant odos ir palyginti su paveikslėliu akupunktūros atlase.

Patologija irgi turi savo pojūčius, kartais pakankamai subtilius – pvz., tbc nuo plaučių uždegimo galima atskirti pagal formą – vienas jausis kaip elipsė, kitas – kaip apskritimas. Kiekvienu atveju visad atkreipi dėmesį į tankį, konsistenciją, faktūrą ir kitus niuansus. Neretai labai aiškiai juntasi sąsajos tarp atskirų organų bei sistemų.

Skirtingos emocijos irgi turi skirtingus pojūčius, tik šie eterinio kūno visai kitokie nei įprasti. Kai kas emocijas junta tarsi įprastam kūne kaip skirtingo klampumo bei spalvos skysčiai – taip, kaip tai juto Hipokratas ir kuo remdamasis sukūrė humoralinę teoriją ir apibūdino temperamentus.

Skirtingi lygmenys – vėlgi, visiškai skirtingas jausenas, netgi skirtingą kūno suvokimą. Darbas su miazmais taip pat yra kitoks, savotiškas, lyg filmą atgal atsukinėtum. Ir t.t.

KLAUSYMASIS HOMEOPATO PRAKTIKOJE

Klausymasis savęs ir paciento homeopatijai nėra svetimas. Rajan Sankaran per savo seminarus kartais žaidžia su tuo – pvz., stebint konsultaciją prašo stebėti ne tiek pacientą, bet  savo reakcijas ir užsirašinėti savo jausenos pokyčius.  Austrų homeopatas Chris Kurz puikioj knygoj (beje, labai „klasikinėje“, tik daugiau skirtoje homeopatijos dėstymo ypatumams) į tai kreipia pakankamai daug dėmesio ir vietos. Pacituosiu jį trumpai:

„Kai tik pradedam bendraut su pacientu, panyram į aurą, kurią šis individas skleidžia. Kadangi pacientas yra ligos būsenoje, atitinkančioje tam tikrą preparatą, mes susiduriame su vaisto aura, kurią šis pacientas išreiškia. Taigi mūsų reakcijos į tą pacientą neša simillimum pėdsaką ir gali būti panaudotos kaip nuoroda į tai. Tam reikalui rinkdamas anamnezę aš įpratau skliausteliuose pasižymėt visas savo stipresnes reakcijas, patirtas konsultacijos metu.“ (Chris Kurz „Imagine Homeopathy“, 2005 Thieme)

Taigi, homeopatas gali rinktis tokį keistą kelią. Bandyti viską pats, išmokti pajusti ir suprasti kiekvieną preparatą (stengsiuos paskirti atskirą straipsnį kasdieniams pruvingams). Po to dirbant su pacientu tiesiog klausytis ir atpažinti. Deja praktikoj tas sunku. Reikalautų nežmoniškų pastangų arba nesuvokiamų gabumų.

OPERATORIAUS / TESTUOTOJO KELIAS

Yra paprastesnis kelias – operatoriaus ir testuotojo. Neretai užtenka atpažinti aktualius lygmenis ar preparatų grupes. Spalvoti Aurasomos preparatai, Bacho žiedai, įprasta homeopatija, gemoterapija, nozodai, kristalų esencijos, SDA – visi jie turi savo pojūčius (bandyti žodžiais tuos skirtumus aprašinėt nematau prasmės). Čia kaip remontuojant – jei supranti, kad tau reikia veržliarakčio, o ne atsuktuvo – jau šis tas, dydį atsirinkti ne taip sudėtinga. Todėl kartais pradedi nuo Aurasomos, nes tiesiog tuo metu dominuoja spalva, ir kaip homeopatas ieškai atitinkamos spalvos. Kitąsyk gal būt bus Bachas. Tai nereiškia, kad turit būt išragavę visas Bacho esencijas – pavartoję 3-5 sau aktualias, jau turėsit supratimą, įsivaizduosit su kokiais dalykais ir kokiame lygmenyje jos dirba.

Žinoma, pacientai nesiliauja stebinę. Kiekvienas ateina ypatingas ir kitoks. Ir testavimas duoda unikalią galimybę pasitikrint. Atrodė, kad reikia spalvos, tačiau nulis reakcijos į Aurasomą – aha, matyt, supainiojau su Bachu, tuoj pasitikrinsiu. Ir visa tai užtruko kelias minutes. O konsultacija trunka apie 1,5 val. Kiek galima nuveikti…

Testavimas vegatestu – nerealus, jis įneša žaismingumo, netikėtumo, ir svarbiausia, tampa dideliu mokytoju. Testavimas dar leidžia dirbti su šimtais preparatų ir nuolat gilinti kiekvieno jų pajutimą.

Kitas mokytojas – pacientas, kuris reaguoja savitai, kaip nė vienas kitas, ir turi prie jo prisitaikyti, su juo susiderinti, ir keliaut kartu. Kartais pacientas tiesiog nusitempia į tas problemas, tuos lygmenis ar preparatus (=tuos pojūčius), su kuriais iki tol neteko susidurt, arba manei, kad čia tai jau niekad nelįsi.

Gal būt iš čia kyla mūsų nesmalsumo supratimas, apie ką jau kalbėjau operatoriaus apsaugoj. T.y. nelįsti ten, kur nesi kviečiamas, nesmalsauti. Tam, kad dirbtum su naujais preparatais ar technikom neužtenka to išmokti. Kartais išmoksti ir lauki. Kol pakvies, atvers duris. O kartais vyksta net atvirkščiai – pirma nusitempia, parodo, o paskui jau ieškai, kur pasiskaityt, ar kas papasakos, kas gi ten iš tiesų buvo. Taip mus moko pacientai. Labai intensyviai sustato mokymosi grafiką, ir domėtis kažkuo iš šalies jau beveik nelieka laiko ir jėgų. Tiesa, intensyviai kažkuo besidomint galima prisikviesti atitinkamus pacientus. Ar nuo to tapsim laimingesni..?

DARBAS SU KŪNU TESTAVIME

Kūnas su savo pojūčiais – idealus atspindys to, kas vyksta Sistemoje. Testavimas vyksta per kūno reakcijas. Kūnas niekada nemeluoja, ko nepasakysi apie protą. Užtat kaip testuojas aš kūnu linkęs pasitikėt.

Jei su kūnu dirbti gyvai, jis tikrai nustebins reakcijų greičiu ir savo galimybėmis. Gyvai – reiškia betarpiškai, ne moksliškai – vadovėliškai, o tiesiog klausantis jo poreikių ir reakcijų. Kuomet keičiasi pojūčiai – keičiasi reagavimo būdas, keičiasi labai daug kas. Gavot reakciją konsultacijos metu – tuos dalykus organizmas atidirbinės kiekvienąsyk paimant preparatą. Sutinku, pojūčiai kinta kur kas greičiau nei anatominiai struktūriniai dalykai. Bet jei keičiasi pojūtis, keisis ir visa kita, gal tik laiko reikės – vienam daugiau, kitam – mažiau.

Heringo taisyklės irgi telpa tame klausymesi. Paprastai konsultacijos metu pojūčiais gan intensyviai judam nuo vienos problemos prie kitos. T.y. praeina dabartiniai negalavimai, ir už minutės kitos išlenda tai kas buvo prieš metus kitus. Taigi, sako, aš nuo to jau buvau seniai pasveikęs… Taip paprastai keliaujama per įvairius laikmečius ir lygmenis, kol vėl sugrįžtama prie to, nuo ko pradėjom – lyg eitum spirale ir prieitum tą pačią vietą, tik viena apvija aukščiau. Ir tai būna ženklas, kad konsultaciją čia galima užbaigti. Kaip taisyklė, jei žmogus atėjo su tam tikrais nusiskundimais, pvz., skausmu, ties šiuo etapu, jau visiškai nustoja skaudėt. Deja, su visa pagarba klasikai, kol kas tokios kelionės su vienu preparatu neįsivaizduoju…

Vienas įdomesnių būna perėjimas iš vieno lygmens į kitą. Pvz., paprastais homeopatiniais preparatais išeina subalansuoti organus, sinusus ir kitas panašias struktūras, nusiimti įtampas ir skausmus. Ir staiga kelių sekundžių bėgyje visiškai pasikeičia kūno pojūtis. Jis tampa keistai didelis, lengvas tarsi plevenantis… Reiškia mes papuolėm į eterinį/ emocinį kūną ir į kitą straipsnį 😉

5 thoughts on “Pojūčių stebėjimas homeopatijoje ir testavime

  1. Turi talentą išreikšti žodžiais tai, kas sunkiai nupasakojama. Laikas rašyti knygas. Gražių švenčių.

  2. Daiva, apie tai knygos nerašomos. Per daug asmeniškos patirtys. Šituos dalykus tiesiog gali ragaut, just. Straipsnis – ne knyga, bet jau ir taip pakankamai įžūlu ir naivu. Negana to, šitam į kompaniją esu dar vieną numatęs – apie kasdienio ragavimo ypatumus… Tokia labai paprasta tema, apie kurią rašytinės informacijos apskritai nėra :-/
    Knygą tai Tu pati versk greičiau – laukiam labai!
    Gražių šventų švenčių Tau ir visiems!

Leave a Comment