PRUVINGŲ KELIAS arba ASMENINIS AUGIMAS HOMEOPATO PRAKTIKOJE

Įprastai homeopatijoje pruvingai suprantami kaip sveikų savanorių atliekami homeopatinių preparatų išbandymai. Tačiau šiandien kalbėsim apie pruvingus kaip apie ypatingą ir labai homeopatinę praktiką – ir pirmiausiai orientuotą į darbą su savimi, į homeopato asmeninį augimą. Keliausim per įvairius iki šiol neliestus pruvingų aspektus ir stebėsim, kaip tai palaipsniui transformuoja preparatų suvokimą, patį homeopatą ir jo praktiką. Nes iš tiesų homeopatijoje pruvingai ir yra raktas į… viską.

Pradėsim, kaip jau priimta klasikinėje homeopatijoje, nuo citatų iš Biblijos:

[…] patys puikiausi pruvingai yra tie, kuriuos sveikas, neturintis išankstinių nuostatų, skrupulingas ir gerai besijaučiantis gydytojas atlieka ant savęs su rūpestingumu ir atida, kaip kad čia aprašyta. Jis visiškai sąmoningai suvokia tai, ką pats patyrė.

Tokių įstabių stebėjimų pagalba jis išvystys ir pažins savo pajautas/jautrumus (sensibilities), savo mąstymo būdą ir emocijas, kas yra visos tikros išminties pagrindas – „pažink save“.

Taip atidžiai save stebėdamas jis taps geru stebėtoju – šios savybės jokiam gydytojui negali pritrūkti. Jokie kitų stebėjimai neatstoja savęs stebėjimo.

Tokių savęs išbandymo su vaistais dėka bandytojo organizmas taip pat tampa atsparesnis įvairiems nepalankiems veiksniams. Jo sveikata tampa stabilesnė; kaip moko patirtis, jis tampa sveikesnis ir stipresnis.

Žinoma, tai ištraukos iš homeopatų Biblijos – S. Hahnemann „Gydymo meno Organono“ §141. Ir tai rodo, kad pradininkas, per savo gyvenimą pats išbandęs apie 100 preparatų, šį tą nutuokė ir apie vidinę/ezoterinę ir šiandien homeopatijai ir homeopatams svarbiausią pruvingų pusę. Ankstyvuoju homeopatijos periodu pagrindinis išsikeltas uždavinys buvo išorinis, t.y. sudaryti grynąją Materia Medica. Vidiniam darbui (pirmiausiai su savimi, paskui su pacientais) išplėtoti tiesiog pritrūko laiko, žinių ir išmanymo. Laikmetis ne tas buvo, tikslai ne tie. Ir todėl jau cituotas pradininko požiūris homeopatijoje formaliai neprigijo, neevoliucionavo ir įprasta kasdiene asmenine praktika taip ir netapo. §141 liko kaip asmeninis S. Hahnemann palinkėjimas ateities praktikuotojams vystyti tuos dalykus. Ir manau, kad tai daugiau pradininko nuojauta – jis tikrai neįsivaizdavo, kur tai gali nuvest…

Norėdami judėti toliau, atrakinti pruvingus, išplėsti jų ribas, pritaikyti asmeniniam augimui turėsim peržiūrėt kai kurias pamatines koncepcijas, susijusias su pruvingų praktika. Nes šiandien dauguma homeopatų teturi labai miglotą pruvingų supratimą…

AR INFORMACINIAI PREPARATAI IŠTIES SUKELIA SIMPTOMUS?

Didžiulė šiuolaikinės homeopatijos problema yra tikėjimas, kad mūsų preparatai sukelia simptomus. Toks supratimas atėjo iš homeopatijos ankstyvojo periodo, kuomet daugumas preparatų būdavo išbandomi įprastomis terapinėmis dozėmis. Iš dalies tai dozių klausimas.

Materialios dozės išties sukelia simptomus. Tai atitinka šiuolaikinę medicinos paradigmą, tai tyrinėja toksikologija, klinikinė farmakologija ir kt. įprastos disciplinos. Primityvias alopatinių vaistų patogenezes galime rasti kiekvienų vaistų dėžutės įdėtiniame lapelyje pašalinių reakcijų pavidalu – nes bet kuri veiklioji medžiaga materialiomis dozėmis turi [šalutinį] poveikį . Ankstyvoji homeopatija irgi priklausytų šitai kategorijai; visi žinom S. Hahnemann istoriją su China officinalis, tolimesnius jo išbandymus ir t.t. Reikia pripažint, materialios dozės – kur kas lengviau kontroliuojamos ir nuspėjamos. Pvz., E. Nash (1838-1917) naudojo tokį triuką skeptikams, abejojantiems mažų dozių poveikiu – duodavo pabandyt „I-o praskiedimo“ nitrogliceriną (Glonoinum) užlašindamas vieną lašą ant liežuvio – paprastai per 5-10 minučių tai sukeldavo pulsuojantį galvos skausmą, buvo atvejis, kai moteris, staiga atsistojusi – nualpo. Šiandien toks „išbandymas“ niekam nekeltų nuostabos, mes netgi įžvelgtume tam tikrą sukčiavimo elementą, nežiūrint gerų intencijų. „Pirmas praskiedimas“, koks jis bebūtų – D ar C skalės – visgi pakankamai didelė dozė nitroglicerinui…

Mažoms dozėms, t.y. žemoms potencijoms, tai galioja tik iš dalies, čia jau ima atsirasti kai kurių anomalijų 1) tokie preparatai mažiau nuspėjami jau vien dėl bimodalinio poveikio – savybės elgtis priklausomai nuo situacijos. 2) priklausomai nuo kiekvieno žmogaus individualių ypatybių (jautrumo/imlumo/idiosinkrazijos) preparatai mažomis dozėmis gali ir išvis neturėti ryškesnio poveikio. Kaip ten bebūtų, čia vis dar galima kažkiek remtis materialioms dozėms pritaikytu modeliu. Bet tik kažkiek. Todėl farmacininės kompanijos specialiai vengia šios zonos tyrinėjimų ir siūlo preparatus didesnėmis terapinėmis dozėmis – jas mažinant patenkama į šią kategoriją, kur preparatai sunkiai kontroliuojami, o rezultatai – nenuspėjami. Kuris padorus vaistų gamintojas norėtų tokių vaisto aprašymų kaip homeopatijoje – kur, pvz., Nux vomica gali sukelti ir viduriavimą, ir vidurių užkietėjimą… Klasikinė homeopatija, galima sakyt, pastatyta ant žemų praskiedimų. Paimkit ilgą laiką standartu buvusią W. Boericke „Homeopatinę Materia Medica“ – dauguma preparatų ten rekomenduojami „nuo trečio iki šešto praskiedimo“, neretai netgi motininių tinktūrų pavidalu, ir tik didžiausi nuodai – „iki 30 praskiedimo“. Atitinkamai tokiais pat praskiedimais anuomet būdavo bandomi ir naudojami preparatai.

Aukštų potencijų preparatams  kalbos apie sukeliamus simptomus – nonsensas. Juo labiau tai galioja reprintuotiems preparatams – nesvarbu jie būtų aukštų ar žemų potencijų, jie vis tiek bus gryni informaciniai preparatai; pvz., jei duodu jums įprastą knygą, ją galit naudot nebūtinai skaitymui, bet gal vietoj sulūžusios sofos kojos ar pakurti židiniui, tačiau jei knygą atsiunčiu el. paštu, ji jau pilnai informacinė, ją galit naudot tik skaitymui. Šiandien klasikinėje homeopatijoje dažniausiai išbandomi ir naudojami aukštų potencijų preparatai (neretai pradedant 30C). Ir keisčiausia, kad jie kažkokiu būdu „sukelia simptomus“ neprasčiau už materialias dozes, tuo pelnytai piktindami mūsų akademinius kolegas…

Čia pabūsiu kategoriškas: kalbant apie grynai informacinius preparatus – čia jau visuomet tik mes reaguojam, o ne preparatas sukelia. Ir tas reagavimas [į tam tikrą informaciją] – visuomet labai asmeniškas. Tai mes visi žinom iš tūkstančių kasdieninių pavyzdžių. Juk tuo pačiu principu aš reaguoju į bet kokį informacinį signalą – ar tai būtų paveikslas, ar fotografija, ar kino filmas, ar kt. reaguoju nes man kyla asociacijos, prisiminimai, kas iškelia tam tikras emocijas ir mintis. Tai visuomet mano asmeninė reakcija, mano, o ne paveikslo, fotografijos ar filmo, ji betarpiškai susijusi su mano asmenine (rečiau – šeimos, kolektyvine ar dar kitokia, žmonių kartais vadinama „praeitų gyvenimų“) patirtimi.

Šiandieninės mūsų temos kontekste tai pirmiausiai reiškia, kad eidamas į pruvingą aš einu ne tiek į preparato, kiek į savęs išbandymą per preparatą (dar tiksliau – per santykį su tuo, į ką tas preparatas nurodo, su tuo, kas  yra už preparato – bet apie tai vėliau).

Todėl pruvingas pats savaime nėra objektyvus, išbandydamas preparatą aš jį subjektyviai perleidžiu jį per save. Ir, pvz., jeigu kino filmas yra panašus į mano asmeninę neišspręstą problemą, jis gali „sukelti“ pyktį, ašaras, senus simptomus ar dar ką nors. Ir tos mano reakcijos man gali padėti susivokti, pasitarnauti terapine prasme – nebent aš, kaip homeopatai, priskirsiu tas reakcijas filmui, o ne sau – ir sakysiu – „Ai, tai filmo simptomai, aš čia niekuo dėtas“. Ir ramiai įtrauksiu tą savo reakciją į atitinkamą žinyną prie to konkretaus filmo. (Kiekvienas iš Jūsų dar įtrauksit savo reakcijas – ir turėsim labai suveltą filmo paveikslą.)

Ne, aš neneigiu homeopatinės Materia Medica – akivaizdu, kad konkretus filmas, atstovaujantis tam tikrą žanrą/temą įvairiems žiūrovams „sukels“ kažkiek panašias reakcijas; greičiausiai filmo kūrėjas pats stengėsi tuo perteikti tam tikras būsenas/išgyvenimus. Tačiau jei tai ne mano tema, toks filmas manęs neužkabins, aš net nesuprasiu, ko čia tie aplinkui žliumbia/piktinasi/bijo/… Ir tas pats vyksta su mūsų preparatais – tik homeopatai sako, kad mūsų reagavimas ar nereagavimas į konkretų preparatą priklauso nuo mūsų jautrumo/imlumo/konstitucijos. Tačiau niekas net nebando paaiškinti, iš kur tai imasi, kaip tai susiformuoja. Tuo tarpu visos įmanomos žmogaus reakcijos (įskaitant sapnus ar, pvz., aukščio baimę) turi savo priežastis – ir man, kaip homeopatui šitos priežastys pirmiausiai ir rūpi.

Jau ne kartą kalbėjom, kad išbandant informacinius preparatus be galo svarbu yra sąmoningumas, budrumas, buvimas čia ir dabar, jautrumas – kas leidžia pastebėti subtiliausius savijautos pokyčius, emocinius virptelėjimus, minčių tėkmės, netgi aplinkinės erdvės pasikeitimus. Tačiau pats svarbiausias ir esminis pruvingo kaip darbo su savimi aspektas yra suprasti kodėl aš taip reaguoju į išbandomą preparatą, suprasti asmeninius motyvus tokiai reakcijai. Jeigu aš suprasiu, pruvingas taps ne tik pažintimi su preparatu, bet ir mano asmenine terapine patirtimi, t.y. pruvingas mane gydys, o ne žeis (kas giliai įsišakniję homeopatų protuose – kad pruvingas yra destabilizuojantis, pažeidžiantis, sukeliantis ligą/simptomus, tebūnie dažniausiai funkcinius/dinaminius ir laikinus – juk ne be reikalo homeopatinių preparatų aprašymai vadinami patogenezėmis). Perėjęs per tokį terapinį pruvingą aš ne tik apturėsiu tam tikrą pažintį su preparatu/filmu/paveikslu, tačiau pažinsiu ir tam tikrus savo Šešėlio aspektus, tapsiu sveikesnis, bei galėsiu padėti per tai pereiti kitiems… Jei skaitot šiuolaikinių pruvingų aprašymus, galit pastebėti, kad santykinai daug išbandytojų patiria būtent tą gydantį pruvingų aspektą. Kiekvienas pruvingas yra potencialiai terapinis, t.y. jis gali tapti tokiu jei tik suprasim ir atpažinsim tuos dalykus, kurie neretai iškyla simptomų/pojūčių pavidalu.

Dar visame tame yra vienas povandeninis akmuo į kurį dažnai neatkreipiamas dėmesys ir ant kurio dažnai suklumpama, jei simptomai skirstomi į mano ir preparato. Matot, aš nebūtinai reaguosiu į filmą taip, kaip norės režisierius, arba kaip į tai reaguoja kiti. Tarkim, aš tiesiog pamatysiu antrame plane… žaisliuką, kuris primena man kažką iš mano vaikystės – ir tai mane labai užkabins, iš labai giliai iškels virtinę prisiminimų ir išgyvenimų, net mano kūnas į tai stipriai sureaguos. Ir man tai bus vienas giliau mane palietusių filmų, nors jo idėja, scenarijus ir kt. man bus visai nesvarbūs, aš juos greitai pamiršiu, o liks tik… žaisliukas. Kaip tuomet – ar įtraukti mano vaikystės prisiminimus/išgyvenimus į žinynus kaip filmo dalykus, ar sakyti, kad tai žiūrovo problemos, ir su filmu tai neturi nieko bendra..? Kur ta riba tarp filmo ir mano reakcijų? Ar visgi jos visos – mano?  Kaip Jums atrodo? (Išties šaunu būtų sužinot ir Jūsų santykį su tuo – galėtumėt parašyt kelis žodžius komentarų lauke žemiau…)

Iš tokio nesupratimo kas ir ką sukelia, dar homeopatai ima supriešinti panašumą (similia) su tapatumu (equalia). Ar paprastai tariant – homeopatiją (panašus gydo panašų) su izopatija (tapatus gydo tapatų). Vėlgi, gal aiškiau bus jei pabandysiu tai palyginti su fotografija. Suprantama, kad nuotrauka neveikia pati iš savęs, ji pasyvi, tai mes į ją reaguojam. Dar daugiau, galima sakyti, kad nuotrauka tėra nuoroda į kažką (į žmogų, daiktą, situaciją ar kt.). Taigi, pati nuotrauka, kaip ir preparatas – mums savaime nėra svarbi, tai tik popierius ir paveiksliukas, svarbu tik tai, į ką tai rodo; kartais labai svarbu. Pvz., man gali būti brangi mano sūnaus nuotrauka, bet ji pati iš savęs – niekniekis, man sūnus brangus; nuotrauka ir sūnus – nesulyginamos vertės dalykai.

Ir mes reaguosim į tai, kas mums svarbu. Galbūt tai Jums brangaus žmogaus ar svarbios vietos nuotrauka – tuomet turėsim tapatumą ir šiokią tokią kontrolę, santykinį nuspėjamumą. Rašau santykinį, nes rodydamas Jums nuotraukas negaliu Jūsų kontroliuot, galiu tik sudaryt progą prisiminimams ir išgyvenimams, Jūs visai nebūtinai turit į tai sureaguoti, pvz., gal Jums šiuo metu labiau rūpi kiti dalykai, gal nuotraukoje matot ne tai, ką matau aš ir t.t. O štai su panašumu prasideda visas įdomumas ir siurprizai. Svetima tačiau panaši nuotrauka gali sukelti labai gilius prisiminimus ar emocines reakcijas per asociacijas, panašumą į mums svarbius žmones, situacijas, reiškinius. Netgi abstrakčioje nuotraukoje – kur tiesiog užfiksuotas šviesos ir šešėlių žaismas, mes galime išvysti slapčiausias savo sielos kerteles. (Todėl mes čia ir kalbam apie vidinį darbą.)

Paradoksalu, tačiau jei prie šitų dalykų prieinam kaip prie darbo su savimi ir savo reakcijomis/simptomais, esminių skirtumų tarp izo- ir homeopatijos kaip ir nelieka… Jei mums rūpi gelmė ir esmė, similia ar equalia nieko nebekeičia. Ar tai bus tikra mano sūnaus nuotrauka, ar tik kažkas labai panašaus į jį, kas man jį primins – abiem atvejais tai ta pati tema ir mano reakcija ta pati (nes tai reakcija į vidinį mano dalyką, o ne į išorinę nuotrauką).

Taigi, grynai informacinių, nematerialių arba, kaip S. Hahnemann sakydavo, dvasinio prado (spirit-like) preparatų pruvingai (o šiandien, pripažinkim, retai kas išbando homeopatinius preparatus žemesnėmis nei 30C potencijomis) – darbas išskirtinai su mano. Jei aš noriu kitokio darbo ir matau tame prasmę, turėčiau imti preparatus materialiomis dozėmis – tokiu atveju veiklioji medžiaga padarys savo darbą, suveiks, sukels tam tikrą išderinimą (patogenezę). Taip darė senieji klasikai. Jiems to reikėjo, nes jie dirbo tokį darbą (ūmios infekcinės ligos ir intoksikacijos), naudojo žemų potencijų preparatus ir, išvis, toks buvo jų supratimas. Taigi, jeigu norime preparato simptomų – imkim materialias dozes (žinoma, ir čia nesat apsaugoti nuo savo simptomų). Jei imame aukštas potencijas – žaidimo taisyklės keičiasi…

MOKYMASIS PER PRUVINGUS

Prisipažinsiu, nesuprantu, kaip homeopatijos galima mokytis iš knygų. Ilgą laiką stengiausi tai daryti, skaičiau daug vaistų patogenezių, dar ir šiandien ištisos lentynos užgrūstos įvairių autorių Materia Medica. Turiu pripažint, nežiūrint mano užsispyrimo nieko iš to neišėjo. Kažkaip neužsilikdavo galvoje tie simptomų sąrašai ar portretai. Ilgą laiką nesuprasdavau, kodėl – niekad iki tol neturėjau problemų su mokymusi ir atmintimi nesiskundžiau. Turėjo kone dešimt metų praeit, kol supratau, kad tai ne trūkumas, o saugiklis nuo teorinės homeopatijos ir kvietimas atrasti ją… gyvai!

Mūsų preparatai – gyvi, juntami, ir su jais susipažįstama jų klausantis ir juos ragaujant, su jais žaidžiant (kartais tai žiauriai rimti žaidimai). Kiekvienas preparatas turi sau būdingas būsenas, jausenas, pojūčius. Ir mes mokomės tai pajusti jų klausydamiesi, juos ragaudami. Jei nebesusigaudom pojūčiuose ar nepavyksta sudėliot aiškesnio paveikslo, pavartom knygas – gal rasim ten užuominų. Tačiau pirmiausia – betarpiškas patyrimas, paskui knygos. Kaip gyvenime – pirma matom, girdim, užuodžiam, ragaujam, ir tik paskui lyginam savo patirtis su kitų (gyvų aplinkinių žmonių arba, jei esame vieni – su aprašytomis knygose).

Skaityti apie patirtis, pvz., kokio skonio yra ananasas, koks jausmas užlipus į kalno viršūnę, kaip skamba tam tikras muzikos kūrinys, kaip kvepia jazmino žiedas pačiam to nepatyrus – sutikit, turi nebent literatūrinę prasmę. Ir tai ne tik nepadeda, bet dar ir trukdo, nes sudaro tam tikrą išankstinę nuomonę, pagrįstą svetima patirtim, ir savo santykį su tuo dalyku tampa dar sunkiau atrast. Ir atvirkščiai, kažką nauja išbandant kartu, grupėje ar bent jau dviese labai netgi naudinga lyginti savo patirtis, praturtinti vienas kitą gyvais savo įspūdžiais ir įžvalgomis. Homeopatijoje turim didžiulį rašytinį palikimą, daugybę informacijos apie preparatus, pruvingus, klinikinius atvejus – naudokimės juo, bet tik kaip žinynais, kai to reikia, o šiaip eikim į betarpišką patirtį – daugumas homeopatų net neįsivaizduoja, kiek gyvumo ir gelmės slypi homeopatijoje!

Taigi, pamažėl išmokstame atpažinti preparatus pagal pojūčius. Pirmas žingsnis žengtas.

Paskui prasideda kitas etapas – tuose preparatuose ir pojūčiuose imam atpažint tam tikrą hierarchiją/ struktūrą – t.y. lygmenis. Kaip jau rašiau, klasikiniai homeopatiniai preparatai šitam mokymosi etapui mažai tinkami – jie per daug neapibrėžti ir multidimensiniai (tai nebūtinai blogai, gal net privalumas kartais – bet tik ne mokymuisi). Daug lengviau pradėti nuo kitų, naujoviškų preparatų, kurie tam skirti dirbti tam tikruose lygmenyse, pvz., Bacho žiedai idealūs studijuot emocinį/astralinį lygmenį, jo specifiniams pojūčiams ir dinamikai. Ir išmokus atpažinti Bacho žiedus kaip pojūčius, galima grįžti prie klasikos, ir tuos dalykus atrasti klasikiniuose preparatuose. (Kitas klausimas – ar norėsis grįžti, ar tame matysit prasmę…)

Kodėl lygmenys? Nes tai natūraliausias ir lengviausias būdas klasifikuoti pojūčiams ir preparatams. Pacientas ateina tam tikroje būsenoje/lygmenyje. Kažkas būna pirmame plane, kažkas ryškesnio ir užgožiančio visą kita. Dažniausiai tas kažkas būna nesuvokta ir paties paciento, todėl gan miglota ir sunkiai atpažįstama. Ir man, kaip testuotojui, nebūtina tiksliai tai atpažinti. Testuotojui pakanka atpažinti lygmenį – tuomet ateina supratimas, kokią grupę preparatų testuot. Ir jei pacientas dabar yra emociniame lygmenyje, o mes testuosim nozodus – bus ne visai tai. Ir atvirkščiai – įstrigę sukėlėjų lygmenyje labai sunkiai iš jo kapanosimės su Bacho žiedais. Testuojant gi reikiamus preparatus, pvz., tuos pačius Bacho žiedus, jei tai emocinis lygmuo, atsiras judesys, ir su reikiamu/panašiu preparatu ta migla sekundžių bėgyje kondensuosis į aiškią ir atpažįstamą formą, kurią labai netgi aiškiai pajus pacientas, ir kurią, beje, visai neblogai nusako preparato aprašymas. Taip lygmenys leidžia prieiti prie konkrečios grupės preparatų, kurioje rasim tą, kuris tarsi išryškina paciento būseną, ją keičia ir atveria… kitus lygmenis ir kitus preparatus.

Studijuodami kitokius/neklasikinius preparatus atrasit neįtikėtinų dalykų. Bus preparatų, kurie beveik specifiškai atveria prenatalinio laikotarpio dalykus, bus tokių, kurie užkabina tam tikras gyvenimo situacijas, atveria kitokį santykį su aplinkui vykstančiais reiškiniais ar konkrečiais asmenimis. Taip pat bus preparatų, kurie atkuria jungtį su Jumis iki ateinant į Žemę ir leidžia atrast neišnaudojamus atsineštus resursus. Absoliuti dauguma homeopatų net neįsivaizduoja, kokio lygio instrumentą jie turi savo rankose… Bus daugybė visokių lygmenų ir dalykų, kurių net nežinojot egzistuojant… Jau nekalbu apie tai, kad mane neretai vis pribloškia, kur nukeliaut galima su homeopatija…

Ir tie dalykai labai daug ką keičia. Imkim vieną iš mano mokytojų ir kolegų A.E. Kudaev. Buvo sau žmogus kaip žmogus. Baigęs fiziką mikroelektronikos specialistas. Na, tebūnie jo giminėje tam tikra gydūnų (rus. целитель) dinastija. Kol neišbandė chronosemantikos pas  K. Mchitarian. Iškart po to ant A.E.K. delnų išryškėjo Izidės linija, ir… jam ėmė ateiti idėjos apie naujas metodikas, naujus preparatus ir t.t. Jis juokėsi – sako, manykit, kad aš tai susapnavau – atsikeldavau ryte ir žinodavau, kaip vienus ar kitus dalykus reiktų daryti. Ir tai buvo nekontroliuojamas procesas, viskas vyko savaime. Netgi dirbant su pacientais jis nedirbdavo, sakydavo „Aš nežinau, ką darau, kai testuoju – manęs nėra, jaučiu tik didžiulį ugninį rutulį viduje, man nerūpi ir aš neprisimenu, kokius preparatus skyriau – todėl prašau žmones kitą kartą juos atsinešt.“ Šiandien, sakyčiau, yra vega testas iki A.E.K. ir po jo. Tai absoliučiai skirtingas supratimas ir metodai.

Kai mokiausi pas A.E.K. šitie dalykai skambėjo keistai ir egzotiškai. Kol vieną dieną Lo man pačiam nepadarė tokių žirnių. Na, taip išėjo, ir tai atskira istorija. Kelias dienas vaikščiojau lyg dideliam kokone. Spalvos buvo kiek kitokios, dar visokių smulkmenų. Paskui viskas, atrodytų, grįžo į savo vėžes (o gal tik  pripratau…). Ir tuo pačiu daug kas gyvenime pasikeitė. Šio straipsnio kontekste užteks pastebėt, kad dirbt pradėjau kitaip. Daryt tai, ko niekas manęs iki tol nemokė. Lyg prisiminčiau seniai užmirštus dalykus. Ir dabar, kai keliauju į kokius nors naujus seminarus, pojūtis dažniausiai labai keistas – tai nebūna visiškai nauja informacija, dažniausiai – lyg man tiesiog primintų dalykus, kuriuos seniai žinojau… Ironiška, netrukus po to tuos ypatingiausius gyvenime žirnius… pamečiau. Bet labai daug su jais atradau…

Kodėl aš rašau apie tuos subjektyvius, asmeniškus ir iš šono keistai atrodančius dalykus? Todėl, kad mano darbas – parodyti Jums, kad tai gyva, tai patiriama – ir patiriama įvairiuose lygmenyse. Kad visa tai turi didžiulį potencialą kiekvieno asmeniniam augimui ir išsiskleidimui. Ir kad visa tai – kiekvieno mūsų viduje, užrakinta ir laukia kada Jūs tai pažadinsit.

Toks yra bandytojo/testuotojo kelias. Bet jis dar tik prasideda, šiame etape preparatai vis dar yra preparatai, t.y. į juos žiūrime kaip į vaistus, tik šiek tiek kitokius – homeopatinius, informacinius. Ir toks požiūris dar labai paviršutiniškas…

HOMEOPATAS KAIP GIDAS IR LAIDININKAS

Jei neužstringam ties pojūčiais ir einam toliau, su laiku preparatai nustoja būti preparatais. Ir tampa tam tikromis Esybėmis prie kurių galime prisiliesti per preparatus, ir taip leisti jiems manifestuoti per mūsų žmogiškas struktūras. Ir mums patiems keistis atitinkamai. Jau pasidaro kur kas svarbiau, kas už preparato. Simptomai ir pojūčiai, suprantama, svarbu. Bet dar svarbiau – į ką jie rodo. Į ką rodo, ką reprezentuoja, ko moko tam tikras augalas ar mineralas? Užuominų apie tai galima rasti herbalizme, alchemijoje, antroposofijoje ir netgi šiuolaikinių homeopatų darbuose. Ir šitie dalykai, vėlgi – daugiasluoksniai. Pvz., Cuprum metallicum (varį) galima nagrinėti kaip patogenezę ir simptomus/pojūčius. Tačiau galima jame matyti tam tikrą Visatos struktūrinį elementą, atitinkantį tam tikrą vystymosi stadiją, gyvenimo etapą, požiūrio tašką (žr. J. Scholten darbus). Dar daugiau, alcheminėje tradicijoje, taip pat ir antroposofinėje medicinoje varis pirmiausiai atstovauja Venerą su visomis jos savybėmis, inkarnuojančiais ir ekskarnuojančiais aspektais ir t.t. Ir homeopatijoje po truputį einama prie tokio platesnio preparatų traktavimo, daugumas šiuolaikinių Materia Medica autorių bent jau užsimena apie tai vaistų aprašymuose (R. Murphy, F. Vermeulen ir kt.).

Ir jeigu pradedam dirbti su tuo, kas už preparato (arba į ką rodo preparatas), tai dirbančio homeopato tikslas pasidaro tapti kaip įmanomai skaidresniu ir švaresniu kanalu prieiti prie tam tikrų informacinių klodų ir perteikti tai pacientui. Ir tai kur kas daugiau nei įprastas preparatų paskyrimas. Čia homeopatas atlieka savotišką gido/laidininko vaidmenį – taip, kaip gidas muziejuje padeda lankytojui kitaip pamatyti ir atrasti artimesnį santykį su, pvz., paveikslu, taip homeopatas atveda pacientą prie preparato ir atitinkamai – prie tam tikro savo problemų pamatymo, tam tikros strategijos joms spręsti suformavimo. Ir nuo gido/homeopato asmeninės patirties, santykio su paveikslu/preparatu bei mokėjimo tai pateikti nemaža dalim priklausys ir paciento reakcijos. Todėl homeopatija nėra objektyvi, čia labai daug priklauso nuo gido/homeopato. Todėl ir skirtingų homeopatų paskyrimai veikia… nebūtinai vienodai. Dar tai labai išryškėja homeopatinių preparatų gamyboje: skirtingų vaistininkų pagamintų preparatų kokybė skirsis, netgi jei šie naudoja identiškas metodikas ir technologijas (jei du gidai ves tuo pačiu maršrutu ir naudos tokius pat mikrofonus, tai nebus dvi identiškos ekskursijos, ar ne?).

Atitinkamai, gidui/homeopatui keliami daug aukštesni reikalavimai. Jau neužtenka būt pasiskaičius apie preparatą. Juk labai greitai atskirsim tikrą gidą, kuris tuo gyvena, viską gyvai išjautęs, išsinagrinėjęs iki smulkmenų, nuo to, kuris tik iš vakaro pasiskaitė, apie ką pasakoti…

Homeopatas, ypač pats gaminantis preparatus, ir yra tas kanalas, per kurį tai ateina ir tampa preparatu. Atitinkamai, homeopatija – visuomet ezoterinė, vidinė, subjektyvi. Todėl praktiškai neišmatuojama ir sunkiai įkandama mokslui (na, ne visai neišmatuojama, tačiau tai, kas išmatuojama tėra paviršius, tik tolimas aidas to, ką galima patirti ir pasiekti su homeopatija). Tai kaip muzikos atlikimas: iš pradžių mokomasi grojimo technikos. Paskui, kai technika jau pakankamai gera, tampa įdomūs kiti dalykai. Ir profesionalūs atlikėjai techniškai pasiruošę panašiai, tačiau tik nedaugeliui pavyksta tobulai perteikti tai, kas už kūrinio, kas neišmatuojama. Ir jei tai pavyksta, prasideda tam tikra transformacija, keičiasi erdvė, klausytojai nuščiūva ir įvyksta ta ypatinga muzikos misterija… Technika reikalinga sugroti kūrinį, tačiau tai tik įrankis švariai ir nepriekaištingai perteikti tam, kas už kūrinio, ką jautė ir prie ko buvo tuo metu prisilietęs kompozitorius. Ir jeigu tai pasiekiama, tai jau nebepriklauso atlikėjui. Atlikėjas tuo metu dingsta kaip Ego, lieka tik… muzika. Gydyme tokiu atveju kalbama apie tokias savybes kaip neutralumą ir skaidrumą – kai tu nesieki nieko pakeist ar pagydyt, nesieki primest savo valios/supratimo pacientui, tik… esi ir netrukdai ateiti gydymui, kaip srauto tekėjimui, informacijai, preparatams ir… Tylai. Ir tuomet tiesiog čia ir dabar prasideda įstabiausios transformacijos, kuriose keičias ne tik pats pacientas, bet ir realybė aplink jį.

Kartais mes dar sakome, kad gydytojo darbas – pabūti veidrodžiu, kuriame pacientas pamato savo problemas ir pasirenka vieną ar kitą jų sprendimo būdą. Geras veidrodis nieko neprideda nuo savęs – jis švarus, be iškraipymų ir be savo nuomonės.

Ir tai praktikuojančiam homeopatui gali tapti rimta paskata ir erdve darbui su savimi. Nes imi justi tą begalinę perspektyvą, tas bekraštes erdves augimui, tačiau vis aiškiau matai, kas trukdo. O trukdo ne išoriniai dalykai, netgi ne žinių trūkumas. Visų pirma trukdo Ego (kartais kaip noras kažką kažkam įrodyt, arba pasiekt rezultatą, kurio reikia man, bet nebūtinai pacientui), taip pat neišspręstos asmeninės problemos (pradedant sveikatos baigiant dvasinėmis), išankstinės nuostatos, per didelis protinis aktyvumas, užgožiantis Tylą, pastabumo ir sąmoningumo stoka ir galų gale, tik kaip viso šito pasekmė – nepakankamas energetinis pralaidumas (pastarasis praktikuotojui apskritai neturėtų rūpėt). Su visais šitais dalykais galima dirbti. Kad ir atrandant valandėlę kasdien pabūti tyloje, klausantis Tylos. Daug visokių praktikų šiandien prieinama, kiekvienas gali rast, kas jam priimtiniau. Kita vertus, tie visi išvardinti trikdžiai ir bus tos asmeninės savybės, kurios patirs itin gilias ir greitas transformacijas harmoningai einant homeopato keliu.

Dar sustokim prie vienos savybės, kurią visuomet labai akcentavo A.E.K. Tai – atvirumas. Ir tai reiškia… atvirumą. Išankstinių nuostatų neturėjimą, jei cituotume S. Hahnemann. Baimių neturėjimą. Ribų neturėjimą. Gydytojui – tai ir ištirpimą santykyje su pacientu, visišką sinchronizaciją su juo ir… Visata. Vaistininkui – ištirpimą preparate, tapimą preparatu. Tapimą švariu kanalu, kuriuo gali ateiti bet kokia informacija/energija, reikalinga pacientui (čia galima būtų kalbėti apie pralaidumą/pajėgumą, kaip apie kanalo savybę – bet viskas ateina su laiku). Atvirumas yra visiška priešingybė saugojimuisi, užtvarų statymui, išankstinėms nuostatoms ar aklam sekimui metodikomis. Taip pat nėra didesnės apsaugos pasaulyje už Atvirumą, jei tie dalykai kam rūpi…

KAIP PRUVINGAS PEREINA Į GYDYMĄ

Iki šiol pruvingai būdavo atskirti nuo gydymo, t.y. arba užsiimi pruvingais, arba gydymu. Natūralu, kad užimtas praktikuojantis homeopatas prioritetą skirs pacientams… Ir laiko bei energijos pruvingams ar savęs stebėjimui tiesiog nebeliks. Pruvingai lieka tarsi teorinis aspektas, kurį už tave jau padarė kiti. Kaip galima dirbti kitaip? Ogi tiesiog pabūt stebėtojais ir atrast, kad konsultacijos metu pruvingai vyksta keliuose lygmenyse iš karto.

Dirbdami su pacientu, jį testuodami, mes sinchronizuojamės su juo ir natūraliai įeinam į „paciento pruvingą“. T.y. mes imam jausti tam tikrus paciento dalykus. Jie tiesiog savaime iškyla. Be mūsų pastangų. Kartais – dar tik pacientui įžengiant pro duris. Pvz., galime pajusti neaišku iš kur atsiradusį ir tarsi mums nepriklausantį nerimą, arba tai gali būt kūno pojūčiai, lyg sapnas iškylantys prisiminimai, vaizdai ir t.t. Nes jei esam atviri konsultuodami pacientą, mes su juo esam viena. Turim išmokt atpažint, kurie dalykai yra mūsų, o kurie – paciento (būtina sąmoningumas, pastabumas, skaidrumas, savęs pažinimas ir kt.).

Pirmą dieną, kuomet prisėdau dirbti prie vegatesto, gavau nuostabiausią patarimą dėl skaidrumo iš mokytojos – „Turi dirbti taip, kad tavo kėdė būtų tuščia!“. Jei tai pavyksta – tavęs nelieka. Tik pacientas. Tu – jo pruvinge. Jauti, mąstai – kaip jis. Į preparatus reaguoji kaip jis. Taip darbas tampa tiesiog buvimu ir budriu stebėjimu to, kas vyksta čia ir dabar, viduje ir išorėje – t.y. meditacija. Su kiekvienu pacientu – viskas nauja. Naujas kūnas. Nauji pojūčiai. Naujos temos, poreikiai,… Nauji preparatai. Įstabios nematytos transformacijos. Taip dirbamas išmoksti nejusti savo reakcijų į preparatus (savo reakcijas pastebi, kai per dažnai ima kartotis tie patys preparatai – imi įtarti, kad tai jau – tavo paties projekcija, veidrodžio nešvarumas), jauti tik paciento. Jos dažnai būna labai netikėtos, neknyginės, tokių nesugalvotum, nors stebint tai iš vidaus – viskas labai natūralu.

N.B.! Iškart perspėsiu, jei kas bandysit taip dirbt. Stebėjimas nėra „Aš pažiūrėsiu“. Kaip ir testavimas neturi nieko bendra su „Aš patestuosiu“. Stebėtojas yra pasyvus ir tuo pat metu labai budrus. Stebėtojas laukia vidinėje tyloje, ir kuo gilesnė ta tyla, tuo platesnė erdvė atsiverti pacientui. Ir kai pacientas atsiveria, jis vedasi jus kartu prie to, kas jam dabar svarbiausia. Jūsų protui tai gali pasirodyt nesvarbu ir ne į temą. Ir jeigu Jūs tuo metu sugalvosit kažką kitką pažiūrėt/patestuot, kažko paklaust, Jūs grubiai nutrauksit tą procesą. Galbūt netgi sukelsit paciento gynybines reakcijas – ir jei būsit įsileistas pakankamai giliai, o prieš jus sėdės rimtas praktikuotojas – galit smarkiai nukentėt nuo tokios intervencijos. Ir dėl to kaltinkit tik patys save – tai tiesiog bus būtinoji gintis iš paciento pusės. Bet kuriuo atveju, jei tik mes stengiamės kažkur įlįsti – tai jau paciento prievartavimas, ir apie jokį gylį čia kalba nebeina, klausimas tik kuris stipresnis ir kuris laimės kovą. Beveik visada kovą pralaimės abu – ir gydytojas, ir pacientas.

Tačiau net jei ir dirbasi daugiau mažiau skaidriai, būna sunku priimt daugiau nei 3-4 pacientus per dieną – tai dažniausiai todėl, kad… per daug įspūdžių, pojūčių, tai lyg būtum apturėjęs kelias dideles keliones po skirtingus pasaulius per vieną dieną. Tuos įspūdžius dar galima būtų atlaikyt, bet paprastai pacientas tuos dalykus irgi jaučia ir… reikalauja paaiškinimo, kas su juo dedasi. Bene daugiausiai energijos atima pastangos paversti tuos dalykus sąvokomis ir išreikšti žodžiais…

Jau daug kalbėjom apie preparatų jutimą ir pruvingus. Tas pats galioja dirbant su pacientu, esant jo pruvinge. Skirti preparatą nejaučiant jo ir paciento reakcijų – tai  lyg gaminti virtuvėje maistą ir jo nematytum neužuostum, neragautumei ir taip uždaram puode patiektum svečiui. Duodamas preparatą gali/turi jausti, ką duodi. Ne tai, kad paskaityti apie tai knygose. Tiesiog betarpiškai jausti. Ne tiek jausti pačiam savo reakcijas, kiek jausti, kaip į juos reaguoja pacientas. Kitaip jis taps eksperimentiniu triušiu, ant kurio mes bandysim savo įsivaizdavimą apie tą preparatą (dažniausiai tai bus kokio nors autoriaus nuomonė, kurią perskaitėm knygoje arba nugirdom seminare; geresniu atveju – mano nuomonė, bet ir tuo atveju aš pasiskirsiu preparatą labiau sau, negu pacientui). Jei neišeina jausti betarpiškai – tai bent jau kaip nors jį patestuoti – vis tiek tai jau bus gyvas santykis su preparatu ir pacientu (ir netruksim įsitikinti, kad teorija yra viena, o gyvas žmogus, sėdintis priešais – visai kas kita). Tinkamai tai praktikuojant su laiku ateis ir pojūčiai, ir supratimas – t.y. tas plokščias primityvus testavimas matuojant BAT (folis, vega) ar raumenų jėgą (taikomoji kineziologija) pradės įgyti vis daugiau dimensijų. Pvz., pasitaikys, kad kūnas į preparatą iš pradžių beveik nereaguoja, tačiau jaučiat kaip staiga ima plėstis ir transformuotis erdvė aplinkui tarsi visa Visata reaguotų. Ir toks preparatas gali nuvesti į esminius pokyčius ne tik sveikatoje (kūnas būtinai sureaguos), bet ir gyvenime… Tik turim būti pakankamai jautrūs (tai treniruojama – visų pirma, per pruvingus) ir atviri, kad tai pastebėtume.

Taip dirbant kartu su pacientu testuodami praeinam per šimtus preparatų. Iš jų koks 10 įtraukia į tam tikrus procesus, konsultacijos pabaigoje liekam su 3-4 skirtingų lygmenų preparatais namų darbui Ir kaip jau sakiau, preparatai – ne tam, kad jie suveiktų kada nors. Mes jau pereinam per tai konsultacijos metu. Gydymas vyksta čia ir dabar, juntamos gilios transformacijos prasideda iškart po kontakto su preparatu (užtat tai testuojama). Taip, priklausomai nuo gylio ir inercijos, pats procesas, kaip besikartojantis cikliškumas, dar gali vykti ilgai – dienas ar net mėnesius. Užtat preparatai pacientui duodami į namus tam tikram atidirbimui, užtvirtinimui to, kas buvo pasiekta per konsultaciją. Ir jei jau būnami per tai praėję konsultacijos metu, žinom, kas gali sureaguoti, kas gali strigti, kurios organų sistemos bus labiau apkrautos, kurie emociniai dalykai kils į paviršių ir t.t. Ir tam reikalingi lydintys preparatai – kad visas procesas vyktų sklandžiau.

Taip kiekvienas pacientas tampa pruvingu. Ir tame pruvinge dar vyksta daug pruvingų – tarsi papildomi sluoksniai, pvz., testuodami vaiką, pradėsit atskirti, kurios temos/preparatai yra jo, kurios – iš tėvų ar senelių, kuriuos preparatus duoti pačiam vaikui, o kuriuos – mamai ir t.t. Taip kiekviena konsultacija virsta įstabia ir nenuspėjama kelione tiek pacientui, tiek ir homeopatui. Tai betarpiškas patyrimas – net jei naudojame testavimo aparatūrą ir/ar kompiuterius jie nenustelbia santykio su pacientu, jie būna šalia kaip instrumentas, tačiau viskas vyksta gyvai ir juntamai.

Tai labai skirtinga nuo anamnezės/simptomų rinkimo, ir lindėjimo žinynuose (knyginiuose ar kompiuteriniuose). Klasikinius homeopatus galbūt tai gali ir šokiruot. Kita vertus, daugybė mūsų holistinių kolegų dirba būtent taip. Osteopatai to mokomi nuo pirmų dienų. Įvairios psichoterapijos mokyklos dirba panašiais principais. Tarkim, Jūs nerasit nė vieno normalaus konsteliuotojo (Helingerio sisteminės terapijos praktikuotojo), kuris nejaustų tų dalykų. Todėl tiek osteopatijoje, tiek Helingerio sisteminėje terapijoje, tiek eilėje kitų praktikų praktiškai nėra knygų ar žinynų pagal kuriuos dirbama. Nes studijų tikslas yra išsiugdyti jausmą, sekti procesą. Taip, yra tam tikros technikos ar technikų rinkiniai, kuriuos galima panaudot – bet jie, kaip sakoma, turi būt įaugę į kraują ir juos naudojame automatiškai, jei tik prisireikia.

Lygiai tais pačiais principais vadovaujamasi įvairiausiose praktikose ir užsiėmimuose. Visuose tikruose dalykuose aukščiau visko yra gyvas patyrimas ir pajautimas. Pvz., braziliškam džiu-džitsu yra daug technikų. Ir mes tas technikas mokomės, šlifuojam. Bet mes suprantam, kad realioj kovoj nebus laiko sugalvot, kurios iš jų reikės, be to priešininkas judės, turės joms paruošęs įvairių priešnuodžių – viskas keisis, viena technika pereis į kitą ir taip viskas judės nenutrūkstama vaga, kol kažkuris padarys klaidą. Kiekvienas kovotojas žino, kaip svarbu yra neutralumas, skaidrumas ir jausmas – kai tu tiesiog judi spontaniškai negalvodamas, darai veiksmą, kai tik susidaro tam palanki situacija. Tik sustojai „pagalvoti“ – ir tu jau perleidi iniciatyvą. Protas čia trukdo, žinynai – apskritai neprieinami.

Mums, homeopatams, ypač mokytiems knyginėse tradicijose, labai svarbu mokytis gyvumo, spontaniškumo, jausmo iš savo holistinių kolegų ir iš gyvenimo apskritai – nes jis labai gyvas, nuolat tekantis ir spontaniškas. Na, bent jau aš tai darau iki šiolei, ir neįsivaizduoju, kad kuris homeopatijos seminaras/mokytojas galėtų duoti daugiau, nei gaunu bendraudamas ir mokydamasis iš artimų kolegų ne homeopatų.

KELIONĖ

Iš tiesų, kiekvienas išbandymas/klausymasis – tai kelionė. Ji, kaip ir kiekviena kelionė ši turi kelis aspektus:

Keliaudami pažįstame pasaulį. Mūsų preparatai – ypatingas pasaulio pažinimo įrankis. Per preparatus galime betarpiškai prisiliesti prie įvairiausių dalykų. Ne perskaityti knygoje, ne pamatyti ekrane, o pajusti iš vidaus, kaip tai pasireiškia žmogiškajame plane. Pabūti voru ar gyvate, galbūt augalu ar mineralu. Kaip tai jaučiasi? Kaip sąlytis su kitokia (nežmogiška – gal augalo, gal gyvūno, gal mineralo) būtimi transformuoja realybę? Tai ne teorija, o labai praktinis patyrimas, stebint, kaip reaguoja kūnas, emocijos, mintys ir kt. Iš tokių asmeninių patirčių paskui gimsta tikrieji vaistų aprašymai.

Preparatai – tai ir darbo su savimi įrankis. Per išbandymus, ypač jei išlaikome vidinį stebėtoją, mes mokomės, pažįstam save, savo vidų ir ką ten esame užslėpę. Ir tai apima įvairius lygmenis. Bet kuriuo atveju, leidimą dirbti su pacientais mes gauname tik dirbdami su savimi, pereidami patys per tuos dalykus. Beveik neįmanoma tik nugirdus išsyk pradėti taikyti preparatus/metodus. Jie turi pirmiau tapti mūsų asmeninės patirties dalykais. Tik tada galėsim tuo dalintis su kitais. Išbandymai ir klausymasis – vienas iš būdų to siekti.

Jautrus testuotojas kiekvieno preparato testavimo metu eina į mini pruvingą. Konsultacijos metu praeina šimtus tokių sustojimų, iš kurių koks dešimt – rimtos gilios kelionės vidun. Geras testuotojas atskiria esmines keliones nuo nerimtų pasivaikščiojimų ir gilias transformacijas nuo fejerverkų.

Be pruvingų homeopatija tampa knygine ir… saugia. Galima sėdėti užsidarius ir įnikus į knygas, susidaryti savo nuomonę, rasti vieną kitą kolegą, kuris skaito panašias knygas ir įsitikinti savo teisumu. Gyva homeopatija – visiškai kitokia. Knygos čia padeda, kai pasiklysti, o šiaip keliauji pats. Viską bandai pats. Klausaisi. Stebi. Stengies suprasti.

Daug dalykų tokiose kelionėse gan efemeriški, juos sunku užčiuopti, dar sunkiau – suprasti. Todėl tokiose kelionėse, ypač kai sąlygos tampa gan ekstremalios, labai svarbūs tampa bendrakeleiviai. Kolegų ir bendraminčių pagalba čia neįkainojama. Keliauti vienam – kaip lipti vienam į kalnus. Be artimų bendrakeleivių palaikymo aš jau daug kartų būčiau pražuvęs… Labai dėkingas aš jiems visiems – už tai, kad laiku ranką ištiesdavo ar į užpakalį gerai įspirdavo…

Aš jau nekalbu apie tai, kad geroje kompanijoje pruvingas tampa švente. Tai reiškia, kad klausydamiesi preparato artimų, susižaidusių, patyrusių praktikuotojų grupelėje mes ne tik dalijamės potyriais ir pajautimais. Mes dalinamės… pojūčiais. Paprastai tariant, tai reiškia, kad turiu galimybę jausti kiekvieno jų pojūčius, ir taip pat dalinuosi savais…

PRUVINGAI GYVENIME

Skirtingai nei absoliuti  dauguma homeopatų, sakysiu, kad visų pirma formalūs ar kasdieniai pruvingai moko sąmoningai stebėti save, aplinką, jausti ir suvokti priežastinius ryšius, o ne tarnauja kaip aukojimasis vardan Materia Medica išplėtimo ar repertoriumo papildymo. Žinoma, jie padeda mums pažinti preparatus, tačiau tas pažinimas vyksta per… savęs pažinimą. Dar daugiau – įgijus tam tikros patirties pruvingai, kaip mokymosi ir darbo su savimi praktika, tampa… vis mažiau reikšmingi!

Plačiąja prasme pruvingais tampa įvairiausios gyvenimiškos patirtys, jei tik išeina pabūt sąmoningais stebėtojais ir suprasti, kodėl. Taip gyvenimas padeda pruvingams, o pruvingai gyvenimui. Galima sakyt, kad viskas, kas susiję su patirtimis, yra pruvingai – susitikimai, kelionės, meno kūriniai, filmai, spektakliai, koncertai – absoliučiai viskas. Ne taip seniai užėjęs Kaune į „Kvapų namus“ pauosčiau jazminų absoliuto – ir tai nunešė neblogiau už bet kurį rimčiausią homeopatinį preparatą, užkabino rimtai, kurį laiką viskas matės/galvojos iš kiek kitokios perspektyvos. Dar nežinau, kodėl. Matyt, teks prie sugrįžti… Ir dažnai tokie pruvingai nutinka natūraliai, savaime, be specialių pastangų – tiesiog nejučia įkrentant į tai. Sąmoningumas reikalingas, kad pastebėtume tuos įkritimus…

Vienas paskutinių giliau palietusių pruvingų buvo… Osvencimas (vok. Auschwitz) Lenkijoje. Tokio mąsto bejėgiškumo ir beviltiškumo dar nebuvau patyręs… Net baimei ten vietos nebelieka…

Šiaip jau yra nesuskaičiuojama galybė progų kasdieniniams pruvingams. Kaip jaučiatės tam tikrose erdvėse? O klausydami tokios ir tokios muzikos? Užuosdami, lytėdami, matydami,… Visus šituos dalykus lydi jausmai ir pojūčiai, galbūt prisiminimai,… Ir jeigu būnam sąmoningi ir jaučiantys – tuos dalykus pagaunam…

Taigi matot, kaip čia išeina. Norėjau parašyt apie homeopato kelią per pruvingus. O išėjo, kad viso šito galime mokytis tiesiog iš gyvenimo, pažindami save ir  sąmoningai išgyvendami kiekvieną akimirką. Ir jeigu kas šito jau išmokot, tai tikrai galit mane mokyt homeopatijos… Net jei iki šiol apie ją nieko nebuvot girdėję. Nes tai – panašu

ASMENINIS AUGIMAS HOMEOPATIJOJE

Pavadinau tai asmeniniu augimu, nes tai vidinis kelias. Tai tylus darbas, susijęs su vidinėmis patirtimis ir praktiškai nedeklaruojamas/nedemostruojamas išoriškai. Apie tai net rašyti nepadoru. Ir jei tai aš pats darau, tai mano sąmoningas pasirinkimas – iki šiol niekas to nebuvo daręs, o šito kaip tik dabar reikia homeopatijai.

Tiesiog homeopatijoje ateina transformacijų ir atsinaujinimo metas. Aš jau ne kartą kalbėjau apie homeopatiją kaip amalgamą senųjų, jau tarsi ir užmirštų tradicijų  (alchemijos, herbalizmo ir kt.) ir naujų krypčių (žiedų ir kristalų esencijos, spalvos, mineralai ir informacinė medicina apskritai). Vienas iš galimų homeopatijos vystymosi kelių – visų šitų sričių apjungimas į vieną Sistemą.

Mano darbas – parodyt, kaip tai galėtų atrodyt. Kaip tai veikia praktikoje. Kaip prie to prieit labai paprastai,  su pačiom paprasčiausiom testavimo metodikom. Pademonstruot paprastą sistemą kaip to mokytis – kaip tai daryt palaipsniui, kaip ugdyt savo jautrumą, kaip pritaikyt kitų holistinių krypčių principus homeopato kelyje. Sutinku, kad ta patirtis, kuria dalinuosi – pakankamai asmeniška, bet tai – mano kelias ir aš būtent taip buvau mokytas. Toliau jūs visi eisit savais keliais. Ateis nauji žmonės, kurie tai vystys toliau, visų pirma augdami tame patys, vystydami savo jautrumą ir suvokimus.

Ir tai bus augimas į vidų – be fejerverkų, demonstracijų, be skambių teorijų, masinių paskaitų ir bestselerių. Tiesiog vieną dieną dar kažkas atrast naują raktą į dar gilesnę Tylą. Ta Tyla pasidalins su kitu. Su laiku pasirodys, kad tai raktas į kitus, dar netyrinėtus lygmenis, išmatavimus, pasaulius. Paskui kitas atras dar kitus raktus… Ir apie tai turbūt netgi nebus rašomos knygos – prie tų dalykų prisiliečiama labai asmeniškai ir tyliai. Tuos dalykus galima perduot, bet tas perdavimas – labai asmeniškas, iš žmogaus žmogui.

Rašau apie asmeninį tobulėjimą, nes nuo šiol homeopatijoje atsiveria kelias vidun – labai gyvas ir visai ne knyginis. Joje atsiveria tas beveik užmirštas alcheminis matmuo – ir tai reiškia, kad svarbiausiomis tampa vidinės praktikos. Ne kažką pagaminti, pagydyti ar įrodyti išorėje, bet atsiverti vidinei gelmei, pagal kurią kažkaip transformuojasi išorinė erdvė, įskaitant ir sveikatos dalykus. Atitinkamai su tokiu priėjimu keičiasi ir reikalavimai praktikuojančiam tą dalyką. Išorines žinias keičia būtinybė pažinti save ir savo vidų. Vystyti pajautas ir tylą viduje. Dalintis tuo su kitais.

Iki šiol homeopatijoje dominavo protas ir žinios. Buvo stengiamasi ją padaryti objektyvia (kur preparatai kažką sukelia), pateikti kaip tikslųjį mokslą, nenusileidžiantį matematikai, kur viskas surašyta žinynuose, lentelėse, suklasifikuota ir t.t. Netgi mokymasis vyko per protą, studijuojant knygas, analizuojant patogenezes ir repertorizuojant. Jei kažkam to užtenka – viskas gerai, jiems nieko nereikia keisti, gal net būtų geriau pamiršti, kad skaitė šį tekstą.

Visgi akivaizdu, kad visi kažko daugiau pasiekę homeopatai, pradedant senaisiais klasikais, gerai pažįstami ir su vidiniu keliu. Nuo senų laikų tuos dalykus stengtasi pateikti kaip „homeopatijos filosofiją“ – praktiškai kiekvienas klasikas yra kažką parašęs ta tema. J.T. Kent apskritai visą teologiją išvystęs. Nors nereikia toli ieškot: absoliuti dauguma mano kolegų homeopatų – išskirtinės asmenybės, nestandartinio mąstymo ir itin plataus išsilavinimo žmonės. Ir kiekvieno homeopato vidinis kelias labai individualus ir skirtingas. Tai, be abejo, gražu. Tačiau tame slypi ir viena pagrindinių homeopatijos mokymo problemų – tie vidiniai keliai, kurie formavo kiekvieno homeopato pasaulėjautą/pasaulėžiūrą yra tiek individualūs, kad jų… neįmanoma perteikti kitiems. Ir jeigu mums daro įspūdį kurie nors žymūs homeopatai – pasekim jų kelią. Štai Didier Grangeorge  – vaikų psichiatras, ilgus metus dirbęs misijose Afrikoje, studijavęs kabalą ir t.t. LMHI prezidento Luc de Shepper natūropato kelias prasidėjo nuo tradicinės kinų medicinos studijų Kinijoje, paskui sekė jungistinės psichologijos studijos ir kt. Ir tai tik „išoriniai keliai“, daug dalykų apie šias asmenybes mes tiesiog nežinom. Tačiau tokių mūsų kolegų patirtis leidžia jiems pamatyti/atpažinti dalykus, kurių kiti nepastebi, todėl jų paskyrimai tokie nestandartiniai.

Deja, tokių patirčių neišeina perteikti įprastame homeopatijos studijų formate, tuos dalykus reikia atskirai studijuot, išgyventi, išjausti – todėl mokiniai, nors ir mato gyvą mokytojo pavyzdį, paprastai gauna tik bazines homeopatijos žinias ir… lieka daug nesupratę. Rezultatas – turime nemažai legendinių homeopatų, ir labai mažai atvejų, kuomet jų patirtis būtų perduota mokininiams. Taip pat toks skirtingumas neretai tai tampa kliūtimi rasti bendrai kalbai tarp kolegų…

Vienas iš būdų šiai problemai spręsti yra… grįžti prie klasikos. Tik ne prie knygų (viskas su jomis gerai) ar preparatų (jie irgi savaip geri), bet prie principų. Homeopatijos esmė slypi paprastuose dalykuose – pruvinguose ir pojūčiuose. Ir būtent tokiuose pruvinguose, kuriuos atlieka pats homeopatas – nes tokie, anot pradininko, yra „patys puikiausi“. Beje, kas sakė, kad turim išbandyt ir dirbt tik tradiciškai potencijuotais preparatais? Juk S. Hahnemann savo laikais išbandė kone visus populiariausius vaistus. Manot šiandien jis nesusidomėtų moderniais informaciniais preparatais, kurių turim devynias galybes?

Kaip ten bebūtų, pačioje homeopatijoje ta transformacija jau prasidėjo. Daugumas jaunų homeopatų jaučia preparatus ir konsultavimo/testavimo procesą. Daugumas renkasi homeopatiją kaip kelią sąmoningumui, asmeniniam augimui ir tobulėjimui, o ne vien kaip medicinos subspecialybę ar dar vieną gydymo būdą. Atitinkamai mokymosi procesas, kur dominuoja paskaitos ir teorinės žinios greitai taps atgyvena – tuos dalykus raštingi žmonės gali pasiskaityti knygose ar pasižiūrėti video įrašus. Rimtesnės studijos pereis į seminarų formatą, kur nedidelėse grupelėse bus dalinamasi pojūčiais ir patyrimais, bus mokomasi praktikų, kaip pasiekti ir pajusti tam tikras būsenas ir preparatus. Tokių užsiėmimų konspektai ar audio/video įrašai bus beverčiai, nes neperteiks ir 1% to, kas vyko jų metu.

Ir tai bus kelias ne tik asmeniniam, bet ir visos homeopatų bendruomenės augimui. Nes, pvz., seminaro metu grupė galės patekti į tam tikrus lygmenis/būsenas, tik tuo atveju, jei eis vientisai ir harmoningai. Jei tuo metu bus kažkoks susiskaldymas, nesutarimai, konkurencija – tai tiesiog nepavyks, nebus sąlygų tai erdvei išsikleist. Kaip ir susiskaldžiusiam orkestrui nepavyksta sugroti rimto kūrinio.  Ir atvirkščiai, jei kiekvieno tikslas bus ne „jo paties tobulėjimas“, o tarnystė ir pagalba esančiam šalia – viskas vyks savaime, kelionė į įstabiausias viršukalnes vyks tarsi be jokių pastangų. Ir tai bus didelė bendruomeniškumo pamoka.

Čia slypi visas paradoksas – asmeninis augimas vyksta tik tol, kol tuo dalinamasi su kitais – kolegomis, pacientais. Vienas iš „Imedis“ įkūrėjų J. V. Gotovskij mėgo sakyti – „Žinias reikia atiduoti, tik tuomet naujos ateina“. Iš tiesų, žinios ir pasiekimai mums nepriklauso. Tai gali tekėt mumis kaip kanalais ir indais, bet tai gyva tik tol, kol teka. Užtenka tik akimirką pagalvot, kad jau kažką pasiekiau – ir tėkmė sustoja, ir viskas ima pelkėti. O be dalinimosi ir davimo visi pasiekimai apskritai nueina per niek.

Homeopatijoje to tikro dalinimosi nėra tiek daug. Vyrauja dalinimasis žiniomis, kai kada pereinantis į puikavimąsį. Lektorių reitingas neretai priklauso nuo jų artistiškumo ir charizmos, pvz., kaip gražiai jis sugebės apibūdinti konstitucinių tipų portretus. Niekas net nesitiki kažkokių gilesnių dalykų gyvo perteikimo – nežiūrint to, tokie dalykai nutinka, tuomet sklando legendos apie kažkaip ypatingai pavykusį seminarą, su ypatinga atmosfera, potyriais ir pan. Kartais netyčia pavyksta. O šiaip – praktiškai nėra dalinimosi patirtimis ir vidiniais dalykais. Jei toks ir vyksta – tai tik nesąmoningai ir neverbaliai.

Su gyva homeopatija išeina visiškai priešingai. Be gyvo dalinimosi jos apskritai nėra. Ir šiaip ji – nevaldoma, nekontroliuojama. Aš rašau apie asmeninį augimą kaip apie sąlygą. Tačiau pabandykit eit vieni į rimtesnius pruvingus dėl „asmeninio augimo“, dėl pasiekimų ar smalsumo. Maža nepasirodys. Tiesiog per skaudžios tokios pamokos – ir nė vienam jų nelinkėčiau… Gyva homeopatija prieinama tik nuolankiems – nes čia esi priklausomas nuo pacientų, kolegų, artimųjų ir preparatų – tai jie tavo didieji Mokytojai, jie veda, o tu tik seki juos. Eini tik ten, kur tau atvertos durys, ir kur esi laukiamas. Jos nuolat kažkur atvertos. Jei tik  sumanysi kur nors įlįsti nekviečiamas… Ai, geriau visgi nelįsti, atlapų durų pasidairyti.

Homeopatija ypatinga tuo, kad išsyk apima abu polius, t.y. ji ne tik turi raktus į asmeninį augimą, daugybę vidinių dalykų: patirčių, lygmenų ir kt., tačiau kartu yra ir gydymo būdas. Tai leidžia nuolat visas tas patirtis panaudoti išorėje – stebėti, kaip keičiasi pacientų savijauta, kaip mūsų metodus sekasi taikyti kolegoms ir t.t. Ir jeigu kažkas vyksta ne taip, reiškia, kad grybauju, kad turiu kažką keisti. Ir tas vidinis ir išorinis keliai vienas kitą nuostabiai papildo.

PABAIGA ir NAUJA PRADŽIA

Šio straipsnio tikslas – perteikti naujos homeopatijos supratimą ir tendencijas. Parodyti gaires, kryptį kurlink visa tai veda. O veda į vidų, į vidinį darbą ir vidines transformacijas. Ironiška, tačiau tos tendencijos atsispindi ir dabarties realijose – šiandien homeopatija kaip niekad atakuojama ir tampa kone pajuokos objektu. Daugumas homeopatų priima tai labai jautriai – kaip tam tikrą neteisingą puolimą ir sąmokslą. Tačiau mes turim būti dėkingi tam puolimui. Čia – kaip ir gyvenime – nieko nevyksta šiaip sau. Tai tiesiog kvietimas atsigręžti į vidų, į esmę. Homeopatai pamiršo, kad iš esmės jie – alcheminės tradicijos paveldėtojai. O alchemija ir chemija – ne tas pats. Chemijoje svarbus tik išorinis aspektas – pvz., sumaišius tam tikromis sąlygomis sumaišius dvi medžiagas įvyksta cheminė reakcija ir tirpalas nusidažo mėlynai; ir visiškai nesvarbu, kas tai padarys. Alchemijoje – ne taip svarbu, ar tirpalas nusidažys, svarbu, kad tas procesas vyktų su pačiu eksperimentatoriumi, kad jo viduje įvyktų tam tikri pokyčiai… Ji neskirta viešam fokusų demonstravimui. Kažkaip  homeopatai tai pamiršo: matydami tuos pokyčius savo viduje ir pacientuose, įtikėjo, kad tai… objektyvu. Pradėjo manyt, kad tai turi veikti visiems, ir visiškai nesvarbu, kas pagamins, kas išbandys ir kas paskirs preparatus, galų gale ar pacientui to reikia, ar jis pasiruošęs priimti gydymą. Pamoka skaudi. Tai neveikia. Tai netgi nekontroliuojama. Nes žaidimo taisyklės čia kitos.

Tai vidinis Žaidimas. Atveriantis kitus lygmenis ir pasaulius viduje, duodantis priėjimą prie vidinių resursų, prie Gyvenimo, prie to, kas esame. Ir tik kaip to pasekmė, įtakojantis sveikatą.

PABAIGA reiškia, kad šiuo straipsniu kaip ir baigiame šią teorinę dalį – straipsnių seriją, skirtą homeopatijai ir jos aktualijoms. Priėjom ribą, už kurios rašytinė kalba ir žodžiai nebetenka prasmės.

PRADŽIA reiškia naujos GYVOSIOS HOMEOPATIJOS pradžią. Taip ir tai, kad mūsų kelionės pobūdis keičiasi – pamažėl pereisim į praktinių mokymų ir seminarų etapą. Iki!

2 thoughts on “PRUVINGŲ KELIAS arba ASMENINIS AUGIMAS HOMEOPATO PRAKTIKOJE

Leave a Comment