5. Tuberkuliozė ir BCG

BCG (Bacillus Calmette Guerin) skiepijama 2-3 dieną, jei nėra randelio pakartojama 11 mėn.

Londono Higienos ir Tropinės medicinos Mokyklos tyrinėtojų atliktas Anglijoje naudojamos BCG vakcinos tyrimas Malawi (Afrika) kuriame dalyvavo 120.000 vaikų įrodė, kad BCG neturi įtakos sergamumui plaučių tbc. The Lancet, vol. 348, p17

1960 PSAO tyrė BCG efektyvumą Indijos Madraso provincijoje. Dalyvavo dvi grupės po 375.000 žmonių – vakcinuotų ir kontrolinė. Po 7 metų studija buvo nutraukta dėl ,,etinių” priežasčių. Daugiau tbc atvejų užregistruota vakcinuotoje grupėje. Išvada buvo – ,,BCG efektyvumas – 0%”. Bailey GVJ, Narain R, Mayurnath S, Vallisliayee SRS, GuldJ. Tuberculosis prevention trial, Madras Inj J Med Res 72 (suppl)Jul 1980:1-74

1970 m. atlikus studiją Indijoje (stebėta 260.000 žmonių, daugiausiai vaikų), daugiau ir sunkesnių tbc atvejų užfiksuota vakcinuotų grupėje nei kontrolinėje. The Lancet 12/1/80 p73

1992 kovo mėn. “The Lancet” organizuotame BCG tyrime dalyvavo 83.000 žmonių, nerasta duomenų, kad BCG turėtų įtakos sergamumui tbc.

Prancūzijoje užregistruoti 62 atvejai, kuomet ligoninės darbuotojai užsikrėtė tuberkulioze. Visi jie buvo paskiepyti. Germanaud J. BCG vaccination and healthcare workers. BMJ 1993;306:651-2 23 Malim AS, Young DR. Designing a vaccine for tuberculosis, BMJ 1996;312:1485

Tik praėjus 27 metams po studijos rezultatų paskelbimo, 1998 kovą BCG vakcinacija buvo sustabdyta Vokietijoje, 1998 spalį – Šveicarijoje, o 2000 kovą – Austrijoje.

Olandijoje sergamumas tbc žemiausias Europoje, nors čia ir netaikyta vakcinacija BCG. Nuo 1850 iki 1980 sergamumas tbc čia sumažėjo nuo 270 iki mažiau kaip 1 atvejo 100.000 gyventojų.

Taigi, šalyse, kur niekada nebuvo BCG vakcinacijos programos, pvz., Olandijoje ir JAV, mirtingumas nuo TBC mažėjo lygiai taip pat, kaip ir šalyse, kur vakcinacija taikoma.

Šiuo metu sergamumas TBC linkęs didėti ir kai kur įgauna epidemijų pobūdį. Priežastys – tos pačios, kaip ir anksčiau: skurdas, didelis gyventojų tankumas, sanitarijos būklė, netinkama dieta, nedarbas, migracija, t.y. daugiausiai lemia socialinis faktorius.

Žiūrint iš homeopatijos pozicijų, nuo pat pirmų dienų pradėtas skiepijimas BCG (susilpninta M. tuberculosis kultūra) gali būti taip vadinamo tuberkulinizmo (kitaip – tuberkulininio miazmo) priežastis. Tam ypač daug dėmesio skyrė Prancūzų mokykla vadovaujama L.Vanier. Nors tokiais atvejais ir nerandama mikobakterijų, neretai sutinkamas pakitęs organizmo reaktyvumas, primenantis tuberkuliozę. Dažnai tokiais atvejais veiksmingas būna Tuberculinum (potencijuoto tbc nozodo) skyrimas.

10 tbc

4. Hepatito B vakcina

Hepatito B vakcina

Skiepijama 3 kartus: 2-3 d. po gimimo – 1 mėn. – 6 mėn.

Hepatitas B plinta per kraują ir lytiniu keliu. Egzistuoja viso labo 3 rizikos grupės – 1) narkomanai, homoseksualistai, prostitutės, 2) medicinos personalas, kontaktuojantis su krauju, 3) pacientai, kuriems atliekamas kraujo perpylimas. Būtent tam buvo sukurta hepatito B vakcina. Tačiau skiepytis norinčių (ypač iš pirmosios grupės) nebuvo, ir hepatitu B susirgimų nemažėjo. Todėl nutarta skiepyti… visus naujagimius! National Vaccine Information Centre Newsletter. August 1992.

Amerikos Pediatrų Akademijos pirmininkas motyvavo tuo, kad 1) hepatitas B – visuomenės problema, pasitaiko susirgimo atvejų ir ne rizikos grupėje ( nors buitiniai užsikrėtimo atvejai – nuo vieno šeimos nario kitam – daugiau kazuistika nei reali tikimybė), 2) rizikos grupė skiepytis atsisako arba tiesiog sunkiai prieinami, 3) vaikai – prieinami, 4) vaikus skiepyti pigiau, nes užtenka mažesnės dozės.

2000 m. JAV sergamumas hepatitu B buvo 2,1 atvejo 100.000 gyventojų, o vaikai tesudarė 2% susirgusiųjų. Iš šių atvejų 90% serga nesunkiai ir pilnai pasveikę įgyja imunitetą visam gyvenimui. Tik 1-4 % iš susirgusių suaugusiųjų lieka lėtinės infekcijos nešiotojais.   Stratton K.R. et al. Adverse Events Associated with Childhood Vaccines: Evidence Bearing on Causality. IOM, 1993, p. 211.  Naujagimis gali apsikrėsti tik tuomet, jei mama serga hepatitu B (ir tai, toli gražu ne visais atvejais), arba per kraują chirurginių procedūrų metu.

Efektyvumas

Iš pradžių gamintojai žadėjo paskiepytiems apsaugą dešimčiai metų. Netrukus tas patylomis buvo pakeista į 7 metus. Visgi remiantis dviem tyrimais, atliktais 1990 metais matome visai kitokį vaizdą. Vienas parodė, jog praėjus 4,5 metams pakankamą apsaugai antikūnų kiekį teturi 60% Street A.C. et al Persistence of antibody in healthcare workers vaccinated against hepatitis B. Infection Control and Hospital Epidemiology 1990; 11:525-30 Kito tyrimo rezultatai – po 4 metų imunitetas ligai išlieka tik 52% paskiepytų Pasko M.T., Beam T.R. Persistence of anti-HBs among health care personel immunized with Hepatitis B vaccine. American Journal of Public Health 1990; 80:590-93. Netgi JAV CDC ir tai pripažįsta, kad 30-50% žmonių, kuriems po trijų vakcinos dozių pasigamino pakankamas antikūnų skaičius, praras jį 7 metų bėgyje. CDC Prevention Guidelines: A Guide to Action (1997). Naujesni tyrimai dar pesimistiškesni – daugumas vaikų, sulaukę 5 metų ne tik visiškai netenka imuniteto hepatito B virusui, bet ir trečdaliui jų netgi nelieka imuninės atminties, kuri leidžia esant naujam kontaktui su sukėlėju greitai pagaminti reikiama antikūnų kiekį.

Išeina, paskiepijus naujagimį, paauglystėje apsaugos nelieka, kaip optimistiškai bežiūrėtume.

Tradiciškai hepatito B vakcina skiriama naujagimiams, kurie gali užsikrėsti nuo sergančios motinos. Tačiau, kaip rodo viena iš studijų, nuo 402 mamų, kurioms aptiktas HBsAg, tik 15 naujagimių buvo infekuoti (3,7%). Rizikos faktoriais buvo įvardinti priešlaikinis gimdymas, antikūnų prieš hepatitą B titras mamos kraujyje ir viruso DNR koncentracija. Xu D.Z. et al. Risk factors and mechanism of transplacental transmission of hepatitis B virus: A case-control study. J. Med. Virol. May 2002; 67(1):20-6.

Ir būtent naujagimiams vakcina pasirodo mažiausiai efektyvi reikiamam antikūnų kiekiui susidaryti. del Canho et al. Failure of neonatal Hepatitis B Vaccination: the role of HBV-DNA levels in Hepatitis B carrier mothers and HLA antigens in neonates. J. Hepatol. Apr. 1994; 20(4):483-6. Be to, maždaug pusei infekuotų naujagimių po pusmečio HBsAg testas jau būna neigiamas.

Cituojant vieną straipsnį: „kadangi hepatito B viruso perdavimas gimstant, panašu, kad sudaro pačią nežymiausią įtaką, o vaikai infekuojami vėliau, vakcinacija iškart tik gimus – neindikuotina…“ Pelizzer G. et al. Serological survey of hepatitis B infwection in Tanzania. Public Health Nov. 1994: 108(6):427-431.

Kaip paveikė vakcina realią epidemiologinę situaciją? Harold Margoulis , JAV CDC galva patvirtino, kad vaikų sergamumas hepatitu B per 1990-1997 metus sumažėjo nuo 266 iki 95 atvejų kasmet. Taigi, tam, kad sumažinti sergamumą 171 atvejais per 7 metus (jei išvis tai galima priskirti vien skiepų poveikiui) prireikė skiepyti milijonus naujagimių, iš kurių ne tokia jau maža dalis mirė ar net tapo invalidais. Čia jau kita tema –

Vakcinos saugumas

Pirmąją vakciną iš sergančių hepatitu B kraujo plazmos sukūrė „Merc“ 1981 m. Pradėjus ją naudoti buvo registruoti optinio neurito atvejai, sukėlę dalinį ar visišką aklumą, Guillain – Baro sindromo, mielito ir kt. susirgimų atvejai Shaw F.E. et al. Postmarketing surveilance for neurological adverse events reported after hepatitis B vaccination Am. J. Epidemiol. 1988, 127(2): 337-352.

Tuomet Merc pagamino naują, „saugią“ rekombinantinę (taikant genų inžineriją) vakciną, kurią licencijavo 1986 m. JAV Food and Drug Administration (FDA) netgi leido gamintojui apsieiti be klinikinių tyrimų, o vertindama efektyvumą apsiribojo vien antikūnų titro matavimais be jokių epidemiologinių tyrimų. The Pink Sheet January 14, 1985, p. 167 (Pink Sheet – taip vadinami vakcinų gamintojų ir valstybės institucijų bendrų posėdžių dokumentai)

Niujorko ekonominių prognozių grupės „Bielkin Ltd.“ prezidentas statistikos specialistas M. Bielkin, kurio 5 sav. amžiaus duktė mirė praėjus 15 val. po hepatito B skiepo (iki tol mergaitė buvo visiškai sveika) ištyrė Vaccine Adverse Effects Report System (VAERS) turimus duomenis apie hepatito B vakciną. Žemiau pateikti duomenys iš M. Bielkin pranešimo JAV kongresui 1990 gegužės 18 d.

Nuo 1991 iki 1999 m. VAERS gavo 24.755 pranešimus apie pašalines reakcijas. Iš jų – 439 baigėsi mirtimi, trečdalis (9673) iš buvo pakankamai rimtos, kad prireiktų gydytojo konsultacijos ligoninės priėmimo skyriuje, hospitalizacijos, ar baigtųsi invalidumu. 17497 tokių atvejai buvo susiję išskirtinai su hepatito B vakcina, likusieji – su vakcinų „kokteiliais“, į kuriuos įėjo Hepatito B vakcina. Tačiau būtent pastarieji pripažinti kaltais dėl dviejų trečdalių (291) mirčių, įvykusių dviejų dienų bėgyje po vakcinacijos.

Vėlgi, reikia paminėti, kad VAERS patys pripažįsta, kad JAV gydytojai praneša ne daugiau 1- 10% tokių nepageidaujamų pašalinių reakcijų atvejų.

1992 – 2002 m. JAV VAERS gavo 13363 pranešimų apie pašalines hepatito B reakcijas 0-6 metų amžiau vaikų grupėje, iš kurių 1840 prireikė hospitalizacijos, o 642 baigėsi mirtimi.

JAV pediatro dr. Edward Yazbak pateikiama tokia statistika – nuo 1990 iki 2002 m. pabaigos VAERS gavo 9520 pranešimus apie vaikams iki 1 metų amžiaus išsivysčiusias komplikacijas po hepatito B skiepo:

  • 642 atvejai baigėsi mirtimi (401 vaikams nustatyta staigios kūdikių mirties sindromas, kaip ir įprasta tokiais atvejais),
  • 284 atvejai kėlė grėsmę gyvybei,
  • 4227 atvejais vaikai buvo atvežti į ligoninių priėmimo skyrius,
  • 1591 atvejais vaikai buvo hospitalizuoti.

Bendrai iki 2002 m. pab. (t.y. per 12 skiepijimo metų) gauta 38600 pranešimų apie hepatito B vakcinos (bei jos mišinių su kitomis) pašalines reakcijas įvairose amžiaus grupėse. Iš jų

  • 753 baigėsi mirtimi,
  • 14476 kreiptasi į ligoninių priėmimo skyrius,
  • 3115 pacientų buvo hospitalizuoti,
  • 914 tapo neįgaliais,
  • 224 išsivystė gelta.

Daugiausiai žalos pridarė Hepatito B ir Haemophilus influenza skiepų kombinacija (HBHEPB) – per 5 metus (1997 -2002) gauti pranešimai apie 2863 komplikacijas, įskaitant 123 mirtis. Yazbak E. F. The saga of pediatric Hepatitis B Vaccination. From the Pink Sheets to the VAERS Reports.

Kiek naujesni duomenys – iki 2006 m. birželio VAERS gauvo 47198 pranešimus dėl pašalinio hepatito B vakcinos poveikio. Iš jų 23406 – vaikai iki 14 metų amžiaus. Iš viso registruota 909 mirčių atvejai, iš jų 795 – vaikai iki 14 metų. Vaccine Adverse Event Reporting System.

Vėlgi, oficialiai pripažįstama, jog pranešama tik apie 1-10% tokių atvejų, taigi šis skaičius turėtų būti apie 10 kartų didesnis, o dalis staigios kūdikių mirties sindromo (JAV tokių atvejų registruojama apie 2500 per metus, priežastis lieka neaiški) bei sukrėsto vaiko sindromo atvejų gali būti susiję su vakcinacija. Viera Sheibner “Shaken Baby Syndrome Diagnosis on Shaky Ground,” Journal of Australasian College of Nutritional and Environmental Medicine, Vol. 20, No. 2; 2001 August. http://www.vaclib.org/shaken.htm

Dar iki 1999 m. apie 100 publikacijų patvirtino mažiausiai 45 pašalines reakcijas, siejamas su hepatito B vakcina, įskaitant Guillain – Baro sindromą, regėjimo sutrikimus, galvos svaigimą, ūžimą ausyse, kolitą, autizmą, herpes zooster, myasthenia gravis ir reumatoidinį artritą.

Dr. Bonnie Dunbar, Baylor College of Medicine ląstelės biologijos profesorė, pelnius apdovanojimų vakcinų tyrimuose šias sąsajas aiškina tuo, kad kad hepatito B vakcinoje esantis viruso antigenas (paviršiaus baltymo molekulės) panašios sandaros į žmogaus nervuose bei nerviniuose audiniuose esančius baltymus, ir to pasėkoje vystosi autoimuninė reakcija. „Šiuo metu tiesiogiai bendrauju su šimtais sunkiai sergančių žmonių (taip pat ir su gydytojais, kurie gydo šimtus tokių pacientų), kuriems pasireiškė sunkios pašalinės reakcijos po hepatito B skiepo. Manau, kad būtina geriau ištyrinėt tiek ankstyvas reakcijas, tiek jų tolimesnį progresavimą į autoimunes ligas, tikintis, kad galėsime rasti labiau specifinį gydymą ir padėti išvengti tolimesnių pažeidimų tiems, kurie jau nukentėjo nuo hepatito B skiepo.

B. Dunbar teigimu gali praeiti keli mėnesiai ar metai kol pasireikš pirmieji tokios autoimuninės reakcijos požymiai. “Ounce of Prevention, Pound of Misery?” Insight Magazine, March 22, 1999

Savo pranešime JAV Kongresui B. Dunbar teigė: „Bet kuris peptidas (ribota aminorūgščių seka) ar pilnas peptidų rinkinys ar „iškirptas“ baltymas (gaunamas išskiriant jį iš biologinio šaltinio ir išvalant arba naudojant rekombinantinės c-DNR technologijas) įvestas į organizmą gali būti „perdirbamas“ imuninės sistemos ir priklausomai nuo tokio baltymo prigimties, gali vėliau tapti autoimuninių reakcijų priežastimi. […] Dešimtys publikacijų, siejančios šį virusą ir vakciną su autoimuninėmis ligomis … įrodo, kad viruso antiogenas iššaukia autoimunines ligas.“

Bogdanos D.-P. et al A Study of molecular mimicry and immunological cross-reactivity between hepatitis B surface antigen and myelin mimics. Clinical & Developmental Immunology Sept 2005; 12(3): 214-224

Girard M. Autoimmune hazards of hepatitis B vaccine Autoimmunity Reviews 4 (2005); 96-100

Faure E. Multiple sclerosis and hepatitis B vaccination: could minute contamination of the vaccine by partial Hapatitis B polymerase play a role through molecular mimicry. Med. Hypotheses 2005;65:509-20

Comenge Y., Gerard M. Multiple sclerosis and hepatitis B vaccination: Adding the credibility of molecular biology to an unusual level of clinical and epidemiological evidence. Med, Hypotheses 2006; 66:84-6

Pažymėtina, kad dar gerokai iki prof. B. Dunbar, 1996 m. autoriai prestižiniame žurnale teigė – „Nėra abejonių, kad nauja rekombinantinė virusinė vakcina nuo hepatito B gali išprovokuoti autoimunines reakcijas“. Cohen A.D., Shoenfeld Y. Vaccine-induced autoimmunity. J. Autoimmun. Dec 1996; 9(6):699-703.

B. Classen, „Classen Imunotherapies“ mokslinių tyrimų grupės prezidento duomenimis, Naujoje Zelandijoje įtraukus hepatito B vakciną į skiepų kalendorių, 60% išaugo sergamumas I-ojo tipo diabetu. Classen J.B. Diabetes epidemic follows hepatitis B imunization program // New Zealand Medical Journal, 1996; 109:105.

Kita tyrėjų grupė tai patvirtina – skiepas per pirmas 8 gyvenimo savaites padidina susirgimo cukriniu diabetu riziką 90%. DeStefano F. The timing of hepatitis B immunization and risk of insulind dependent diabetes mellitus. Pharmacoepidemiology and drug Safety 1997(6):2-60

Tai sutampa ir su tolimesniais B. Classen tyrimais. Classen D.C., Classen J.B. The timing fo pediatric immunization and risk of insulin-dependent diabetes mellitus. Infectious Diseases in Clinical Practice 1997(6):449-54.

Kitais metais per Amerikos diabetologijos asociacijos suvažiavimą patvirtino italų pediatras Paolo Pozzilli su kolegos stebėjęs 150.000 skiepytų ir 150.000 neskiepytų vaikų. Tikimybė susirgti diabetu neskiepytiems mažesnė 1,5 karto, o tiems, kurie išvis išvengė skiepų iki 12 metų amžiaus – 2,5 karto mažesnė, nei skiepytiems. WebMD Medical News 13 birželio 2000 m.

1999 m. Amerikos gydytojų ir chirurgų asociacijos (AAPS) direktorė dr. Jane Orient vertindama vakcinaciją nuo hepatito B pabrėžė, kad ,,daugumai vaikų rimtų pašalinių reakcijų rizika yra 100 kartų didesnė, nei rizika susirgti hepatitu B”. Statement by Jane Orient, M.D., president of the Association of American Physicians and Surgeons to the Subcommittee on Criminal Justice, Drug Policy, and Human Resources of the Committee on Government Reform, U.S. House of Representatives, June 14, 1999.http://www.aapsonline.org/testimony/hepbcom.htm

AAPS tai pačiais metais paskelbė moratoriumą dėl privalomo vaikų skiepijimo hepatito B vakcina sustabdymo ir pašalinių reakcijų ištyrimo. “Doctors Call for Hepatitis B Vaccine Moratorium,” U.S. Newswire, July 8, 1999. May also be found at: http://www.aapsonline.org/press/nrvacres.htm

Pradėjus skiepyti hepatito B vakcina apsirodė pranešimų apie anafilaksijos, multiforminės eritemos, Stivenso – Džonsono sindromo atvejus. Vėlyvesnės pasekmės apima sąnarių skausmus, dilgėlinę, ekchimozes, mazginę ir multiformonę eritemą, trombocitopeniją, alopeciją, keratitą, herpes, trombocitopeninę purpurą, ausų skausmą. Neurologiniai pažeidimai apima parezes ir paralyžius, neuropatijas, optinį neuritą, Guillain-Barre sindromą Khamaisi M. et al. Giullain-Barre sindrome following hepatitis B. Vaccination. Clinical and Experimental Rheumatology 2004; 22:767-770, išsėtinę sklerozę, smegenėlių ataksiją Deisenhammer F. Et al. Acute cerebellar ataxia after immunisation with recombinant hepatitis B vaccine. Acta Neurol. Scand. June 1994; 89(6):462-3.

1987 – 1999 m. medicininėje literatūroje galima rasti mažiausiai 38 pranešimus, teigiančius, kad hepatito B vakcina gali sukelti lėtines autoimunines bei neurologines ligas tiek vaikams, tiek suaugusiems. “Hepatitis B, The Untold Story”: a 16-page Report sent to 55,000 pediatricians by the National Vaccine Information Center in 1999.

JAV IOM (Institute Of Medicine of the National Academies) ekspertai pareiškė, kad hepatito B vakcinos sąsaja su demielinizuojančiais nervų sistemos susirgimais, Guillan-Barre sindromu bei artritais – moksliškai pagrįstos, taip pat teoriškai gali sietis ir su staigios kūdikių mirties sindromu bei anafilaksinėmis reakcijomis.

1997 m. JAV CDC (Centre for Disease Control), nors ir viešai gindamas hepatito B vakciną, į vakcinos vartojimo instrukciją įtraukė pastabą, kad gali būti sąsajų tarp vakcinos ir išsėtinės sklerozės.

1994 m. nežiūrint gausių pašalinių reakcijų, registruotų amerikietiškoje VAERS ir europietiškoje REACTIONS duomenų bazėse, Prancūzijoje pradėta skiepų nuo hepatito B kampanija. Kaip įprasta, neapsieita be melagingų faktų. Tik neseniai pripažinta, kad tuometiniai duomenis apie sergamumą hepatitu B buvo suklastoti ir viršijo realius skaičius nei daug nei mažai – 7 kartus. Antona D., Levy-Bruhl D. Epidemiology of hepatitis B in France at the end of the 20th century Medicine et MAladies Infectieuses 2003; 33 (Suppl A):34-41.

1998 m. dėl tam tikros politinės situacijos per trumpą laiką buvo paskiepyta dauguma paauglių. Tais metais 15.000 prancūzų padavė vyriausybę į teismą dėl keliems tūkstančiams (daugiausia paauglių) po hepatito B vakcinos atsiradusios išsėtinę sklerozę primenančios simptomatikos. Tais metais Prancūzijoje buvo nutraukta privaloma vakcinacija nuo hepatito B. “Hep B Vaccine Linked Directly to Autoimmune Rheumatoid Diseases,” From Doctor’s Guide to Medical and Other news,  www.pslgroup.com/mednews.htm.

1999 m. JAV CDC irgi atšaukė privalomą naujagimių skiepijimą hepatito B vakcina

Žinoma, tai susilaukė pasmerkimo iš Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO), apkaltinusią Prancūziją kaip mažinančią visuomenės pasitikėjimą PSO remiamomis vakcinavimo programomis. Neilgai trukus, 2001 m. ne be PSO spaudimo jau minėtas IOM  pakeitė savo poziciją, pareikšdamas, kad sąsajos tarp hepatito B vakcinos ir demielinizuojančių susirgimų nėra pakankamai įrodytos.  Tuo remdamiesi gamintojai išbraukė atitinkamą pastabą iš vakcinos anotacijų. Tais pačiais metais hepatito B vakciną vėl rekomenduota įtraukti į skiepijimo kalendorių.

Jau minėto pediatro Dr. E. Yazbak duomenimis per 12 metų skiepijimo nuo hepatito B oficialiai gauta pranešimų apie su tuo susijusius 50 išsėtinės sklerozės atvejų, 113 – Guillan-Barre sindromo, 108 – mielito ir encefalomielito, 67 – optinio nervo neurito, 342 – įvairių paralyžių, 129 – ataksijos, 51 – sąmonės sutrikimų, 32 – klausos sutrikimų, 121 – autizmo.

Beje, išsėtinė sklerozė, vaikų amžiuje buvusi itin retai, tapo vis dažniau sutinkama šalyse, kuriose imta skiepyti nuo hepatito B.

Boiko A. et al. Early onset of multiple sclerosis. A longitudinal study. Neurology 2002;59:1006-10

Ghezzi A. et al. Multiple sclerosis in children: clinical features of 149 cases. Multiple Sclerosis 1997; 3:43-6

Ruggieri M et al. Multiple sclerosis under 6 years o fage. Neurology 1999(53):478-84

Hammard H. Et al. Infantile optic neuritis Belletin de l‘Academie National de Medecine 2000; 1984(7):1511-21.

Tiriant išsėtinės sklerozės riziką skiepytiems nuo hepatito B ir neskiepytiems anglams 1993-2000 metais nustatyta, kad skiepyti šia sunkia liga sirgo 3 kartus dažniau. Hernan M. A. et al Recombinant hepatitis B vaccine and the risk of multiple sclerosis. Neurology 2004; 63:838-842

„Engerix B“ vakcinos anotacijoje skelbiama, kad ji kontraindikuotina esant „bet kurio vakcinos komponento netoleravimui“. Kas ir kada tiria šituos dalykus naujagimiui? Juolab, kad komponentų – pakankamai daug… Į Recombivax HB sudėtį be kita ko taip pat įeina neurotoksinas aliumunio sulfatas bei gyvsidabrio junginys timerosalis.

Nė viena iš hepatito B vakcinų neištirta dėl kancerogeninio ar mutageninio poveikio.

Hepatito B vakcinų rinka pasaulyje išlieka pakankamai plati. Metinė apyvarta gerokai viršija 2 mlrd. JAV dolerių. Viena labiausiai pasaulyje paplitusių hepatito B vakcinų – Recombivax HB (Merc and Co. per metus parduoda jos daugiau kaip už 1 milijardą dolerių).

3. Pagrindiniai principai

Pagrindiniai principai

Kai kurie principai bendri visoms arba didžiajai daugumai vakcinų. Todėl jie pateikiami kartu šiame skyriuje, nors kai kas kartosis vėliau, kalbant apie atskiras vakcinas (beje, ten bus ir nuorodos į atliktus tyrimus, straipsnius ar tinklapius).

Teiginys, kad vakcinos apsaugo nuo infekcinių ligų dar nėra galutinai įrodytas. Skiepų efektyvumas dabar dažniausiai nustatomas matuojant antikūnų titrus kraujo serume, kas iš tiesų nėra imuniteto sinonimas. Aprašyta daug atvejų, kuomet infekcine liga susirgo žmonės, turintys aukštus antikūnų prieš tos ligos sukėlėjus titrus. Taip pat žinoma, jog vaikai, sergantys agamaglobulinemija (jų imuninė sistema negamina antikūnų), susirgę tymais ar kita vaikiška liga, pasveiksta ir igyja imunitetą visam gyvenimui. 2000 m. St. Louis mieste (JAV) Amerikos Gydytojų ir Chirurgų Asociacija (AAPS) priėmė rezoliuciją, kurioje masinę vakcinaciją traktavo kaip su žmonėmis atliekamus eksperimentus, ir, remiantis žmogaus teises ginančiu Niurnbergo kodeksu, pasiūlė atsisakyti privalomo skiepijimo JAV. http://www.aapsonline.org/testimony/vacresol.htm

Vakcinuojant sukėlėjas/antigenas į organizmą injekuojamas, taip aplenkiant natūralius barjerus (gleivines, nespecifines apsaugines reakcijas). Nesant įprastų infekcijos vartų gleivinėse organizmas reaguoja irgi nenatūraliai, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Pvz., vietoj sekrecinių Ig A, daugėja Ig E, kas gali nulemti polinkį alergijai (skiepyti vaikai alergija serga 4-5 kartus dažniau už neskiepytus) ir t.t.

Žmogus paprastai nesuserga dvejomis infekcinėmis ligomis vienu metu. Todėl labai sunku prognozuoti, kas konkrečiu atveju nutinka injekavus iškart kelis sukėlėjus ar jų antigenus naujagimiui, kurio imuninė sistema dar pilnai nesusiformavusi, ir apie kurią, pasak pačių imunologų, žinoma dar labai nedaug.

Dažniausiai skiepijami kelių dienų ar mėnesių amžiaus vaikai – tuo jų gyvenimo periodu, kuomet intensyviausiai vyksta adaptacija prie aplinkos, imuninės ir kitų organizmo sistemų vystymasis. Skiepai šiuo periodu visų pirma reiškia grubų įsikišimą į natūralius procesus su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Atrodo savaime suprantama, kad sąmoningi tėvai stengiasi suteikti kuo geresnes sąlygas savo vaiko augimui ir vystymuisi – savo meilę, natūralų maitinimą, švarų ir gryną orą, pagal galimybę vengia cheminių vaistų, „sintetinio“ maisto ir pan. Skiepijant gi sveikas vaikas dirbtinai susargdinamas, spėjant, kad tai praeis be rimtesnių pasekmių, ir tikintis, kad ateityje tai jam duos naudos…

Visiškas absurdas yra teiginys, kad skiepai stiprina imuninę sistemą. Standartinė organizmo reakcija į vakciną kaip taisyklė susideda iš dviejų fazių:

1) Imunostimuliacijos, kuomet daugėja kraujyje cirkuliuojančių limfocitų, T-helperių, B-limfocitų.

2) Tranzitorinio imunodeficito fazė išsivysto po 2-3 sav. po skiepo – mažėja visų limfocitų subpopuliacijų skaičius bei jų funkcinis aktyvumas; daliai paskiepytų tas tęsiasi iki 4,5 mėnesių. Negana to, tuo pat metu slopinamas ir nespecifinis organizmo reaktyvumas (komplemento surišimo sistema, interferono, lizocimo gamyba, leukocitų fagocitarinė funkcija). Beje, imunosupresijos pikas būna apie 15 dieną po skiepijimo, o interferono gamybos slopinimas išlieka iki 6 mėn.

Būtent pastaroji fazė nulemia tai, jog paskiepyti vaikai linkę dažniau ir sunkiau sirgti „paprastomis“ infekcinėmis ligomis (žr. skyrelį apie DTP skiepą). Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojantį skiepų kalendorių vaikas, kol jam sukanka pusantrų metų, būna paskiepijamas devyniomis vakcinomis pradedant nuo pat pirmųjų jo gyvenimo dienų. Natūraliai kyla klausimas – kiek dienų per tuos pusantrų metų toks vaikas būna sveikas ir gali netrukdomas augti ir vystytis?

Beje, jau pats vakcinacijos šalininkų tikslas „likviduoti“ atskiras ligas yra iš esmės klaidingas. Norėdamas tai pailiustruoti, remsiuos vėjaraupių pavyzdžiu, nors čia tiktų praktiškai bet kuri liga. Taigi, vėjaraupiai yra viena lengviausių vaikiškų infekcinių ligų, kuria persirgus kaip taisyklė lieka imunitetas visam gyvenimui. Mama, vaikystėje persirgus vėjaraupiais, ne tik pati bus atspari šiai ligai, bet ir perduos antikūnus savo vaikui per pieną (šie užtikrins apsaugą pirmais gyvenimo metais, kuomet kūdikis labiausiai pažeidžiamas). Tačiau naivu būtų manyti, kad kartą persirgus vėjaraupiais, prieš vėjaraupių virusą pasigaminę antikūnai cirkuliuos kraujyje visą gyvenimą. Ilgalaikiam imunitetui palaikyti būtini tolimesni kontaktai su aplinkoje cirkuliuojančiu virusu, kurių metu pakartotinai stimuliuojama antikūnų gamyba, taip palaikant reikalingą jų titrą.

Kas gi vyksta vakcinuojant? Vakcinos sukeltas antikūnų titro augimas yra trumpalaikis, todėl reikalingos revakcinacijos. Mama, vaikystėje nepersirgusi vėjaraupiais, o paskiepyta nuo jų, antikūnų savo vaikui jau neperduos (su motinos pienu perduodami tik natūraliai įgyti antikūnai) – kyla problema kaip apsaugoti naujagimį ar kūdikį. Vakcinų gamintojams tai vėlgi naudinga – vienintelė išeitis lieka skiepyti naujagimius (ir kuo anksčiau, tuo geriau)…

Kitas svarbus klausimas – kiek trunka skiepų sukeltas imunitetas? Paprastai gamintojas trukmę paskaičiuoja remdamasis šiandienos situacija, kas visiškai neatspindi to, kas bus ateityje – vakcinacijos pasekoje vėjaraupiais susergančių mažės, t.y. aplinkoje cirkuliuojantis vėjaraupių virusas nyks, o tuo pačiu mažės tikimybė pakartotinų kontaktų, kurie persirgusiems padėtų išsaugoti įgytą imunitetą. Nesant pakartotinių kontaktų su vėjaraupių virusu skiepų sukelto imuniteto trukmė vis mažės, kol galų gale liks viena išeitis – dažninti revakcinacijas… Taip papuolame į vakcinos gamintojų sukurtą uždarą ratą.

Pats ligų sukėlėjų (ypač tokių nekaltų kaip vėjaraupių, epideminio parotito ar hepatito A) naikinimas irgi nepraeina be pasekmių. Pvz., pradėjus skiepyti nuo vėjaraupių, šios ligos atvejų išties mažėja, bet pastebėta, kad tuo pačiu žymiai padažnėjo juosiančiosios pūslelinės (herpes zoster) atvejų vaikų amžiuje – t.y. lengvą ir nekaltą ligą keičia nepalyginamai sunkesnė (abi šias ligas sukelia tas pats virusas). Tiesa, tai vakcinų gamintojų nebaugina – bus puiki proga sukurti ir įvesti naują privalomą vakciną…

Pastarajam „nuo vilko – ant meškos“ atvejui pailiustruoti galima pateikti daugybę pavyzdžių – pvz., įrodyta, jog persirgusiems tymais vėliau gyvenime daug mažesnė autoimuninių ligų bei vėžio rizika, yra duomenų, kad hepatito A virusas mažina galimybę susirgti alerginėmis bei autoimuninėmis ligomis, ir t.t.

Istorijos eigoje vakcinos įgavo „neliečiamybės“ statusą, joms praktiškai negalioja įprasti farmacijos pramonėje taikomi standartai. Įvesti naują vakciną, pasirodo, daug lengviau nei bet kokį kitą vaistą:

  1. Vakcinų efektyvumo tyrimai, kaip taisyklė, atliekami lyginant skiepytos ir neskiepytos grupių sergamumą. Tačiau čia galioja viena išlyga – skiepijami paprastai sveiki vaikai, o neskiepijami tie, kurie turi kokių nors sveikatos problemų, ir kuriems skiepai kontraindikuotini. Natūralu, kad į pastarąją grupę papuola sunkiomis sisteminėmis ligomis sergantys vaikai, kurie mažiau atsparūs infekcijoms. Taigi, tokių studijų rezultatus galime prognozuoti iš anksto…
  2. Praktiškai neatliekami tyrimai su tikru placebo. Pvz., vietoje placebo – fiziologinio tirpalo naudojama ta pati vakcina, tik be sukėlėjo/antigenų, t.y. gyvsidabrio, formalino ir kitų pan. medžiagų, dažniausiai kaip tik ir atsakingų už pašalines reakcijas, kokteilis… Arba netgi medžiaga „X“, kurios sudėtis netgi nenurodoma (kaip kad tyrimo, „įrodžiusio“ DTP skiepo saugumą atveju). Tokių tyrimų išvados aiškios iš anksto  – tiriamos vakcinos pašalinis poveikis mažai kuo skirsis lyginant su „placebo“.
  3. JAV nuo 1954 m. iki šiol vakcinų serijų toksiškumui nustatyti naudojamos laboratorinės pelės – jei atitinkamas jų kiekis po vakcinacijos nežūsta ir toliau jų svoris auga normaliai, vakcina pripažįstama… saugia kūdikiams.
  4. Įprasta vakcinos pašaliniam poveikiui priskirti tik tuos reiškinius, kurie atsiranda praėjus ne daugiau kaip 120 valandų po skiepo. Ar kuriam nors vaistui taikomos tokios išlygos?
  5. Taip pat reikia pažymėti, kad praktiškai nė su viena vakcina neatlikti tyrimai jos kancerogeniniam bei mutageniniam poveikiui ištirti.
  6. Dalinai teisūs tie, kas teigia, jog gana mažai atlikta studijų, kurios patvirtintų šalutinį vakcinų poveikį. Tačiau nereikia pamiršti, kad tokie tyrimai reikalauja didelių investicijų. Tuo tarpu tyrimus, demonstruojančius vakcinų saugumą ir efektyvumą, užsako patys gamintojai… O pinigai vakcinų versle jau nuo pat E.Jenner laikų sukasi itin nemaži (kalbant apie skiepus nuo Hepatito B bus paminėta, jog Merc&Co. per metus Rekombivax vakcinos apyvarta siekia 1 milijardą JAV dolerių)…

Iki šiol nuslepiama informacija apie skiepų sukeliamas arba galimas sukelti nepageidaujamas reakcijas, įskaitant traukulius, kitus neurologinius simptomus ar net mirties atvejus. O joms įvykus, dažniausiai neigiama jų sąsaja su skiepais. JAV VAERS (Vaccine adverse Effects Reporting System) duomenimis gydytojai praneša mažiau kaip 10% tokių atvejų. Lietuvoje tokie atvejai išvis retenybė. Paprastai gydytojai perspėja apie galimą karščiavimą ar injekcijos vietos paraudimą. Tačiau iš man žinomų kelių atvejų, kuomet vaikai buvo stacionarizuoti į neurologijos ar intensyvios terapijos skyrius, praėjus 2-3 dienoms po skiepijimo, gydytojai kategoriškai neigė galimas sąsajas su skiepais.

Taip pat vis dažniau pasirodo publikacijų, atskleidžiančių galimas sąsajas tarp vakcinacijos ir autoimuninių, alerginių ligų, cukrinio diabeto Childhood Vaccinations and Juvenile-Onset (Type-1) Diabetes by Harris Coulter, Ph.D. http://www.whale.to/v/coulter.html , autizmo, Guillan – Baro sindromo ir kt. susirgimų. Jos kaip taisyklė susilaukia aršios kritikos, ypač iš vakcinų gamintojų pusės. Lietuvoje tokio pobūdžio medžiaga iki šiol nebuvo publikuota. Ir kaip tik apie tai šis straipsnis.

2. Istoriniai faktai

Neretai istorijos pažinimas padeda geriau suprasti tai, kas vyksta dabar. Skiepai – ne išimtis. Kaipgi viskas iš tiesų prasidėjo?

Inokuliacija kaip profilaktikos priemonė nuo raupų Europoje buvo žinoma dar XVIII a. pradžioje, bet nepaplito dėl dažnų komplikacijų. Vėliau anglas D. Setonas (1735 – 1819) pasiūlė saugesnį būdą, kuomet pūlius inokuliacijai pradėta imti ne iš raupais sergančių, bet iš sveikiems paskiepytiems žmonėms atsiradusių pustulių. Tačiau ir šis nepasiteisino ir nepaplito. 1762 m. Prancūzijoje keliems aukšto rango asmenims mirus nuo inokuliacijų, šios buvo visiškai uždraustos.

Šiandien gi skiepų atsiradimas bei paplitimas Europoje visų pirma siejamas su E. Jenner (1749–1823) – žmogumi, kurį iki šiol dauguma mini kaip žmonijos gelbėtoją, ir kuris būtent taip pristatomas medicinos istorijos vadovėliuose. Gal tai užims kiek brangaus skaitytojų laiko, bet šią klaidą, manau, būtina ištaisyti.

E. Jenner iš tiesų netgi nebuvo gydytojas, o tik paprasčiausias mažai mokytas chirurgas ir vaistininkas. 1787 m. paskelbęs savo sūnėno užrašus apie gegučių gyvenimą (šis pasirodė besąs gryna vaiko išmonė, ir E. Jenner turėjo greitai atsiimti rankraštį ir jį pertaisyti) bei pasinaudodamas asmeninėmis pažintimis, jis gavo F.R.S. (Fellow of the Royal Society – Karališkosios draugijos narys) titulą. Medicinos daktaro titulą E. Jenner įsigijo 1792 m. Sent-Endrews universitete (Škotija) už 15 ginėjų ir dviejų savo draugų gydytojų rekomendacinius laiškus.

1780-ųjų pabaigoje E. Jenner nugirdo apie karvių raupus, kurie neva gali apsaugoti nuo tikrųjų raupų. Šiandien apie karvių raupus žinoma tik tiek, kad anuomet taip buvo vadinama karvių tešmens liga, pasireiškianti spenelių išopėjimu, ir, kaip taisyklė, susijusi su grubiu jų melžimu. Beje, veršeliai ir jaučiai šia liga nesirgo. Taip kad su tikraisiais raupais ar jų sukėlėju ji nieko bendra neturėjo.

Beje, pirmasis karvės raupais skiepyti sveikus žmones pabandė Bendžaminas Džastis (? – 1816), siuvimo adata inokuliavęs užkratą savo žmonai (kuri nuo to vos nemirė) bei vaikams. Tai įvyko 22 metais anksčiau, nei E. Jenner pradėjo savo eksperimentus.

1789 m. E. Jenner, taip ir neradęs karvių raupų, savo pusantrų metų sūnui atliko inokuliaciją pūliais iš pūlinuko kiaulės odoje (jo nuomone, tai buvo „kiaulių raupai“), procedūrą pakartojęs 5 kartus „įsitikino, kad inokuliacija neima“. Po dviejų metų nesėkmingai pabandė pakartoti šeštą kartą – berniukui išsivystė rožė, prireikė sudėtingo ir intensyvaus gydymo. Tiesa, sūnus pasveiko, tačiau liko silpnas, liguistas bei protiškai atsilikęs ir mirė tesulaukęs 21 m. nuo tuberkuliozės.

1801 m. Jenner savo publikacijoje rašė, kad užsiima karvių raupais 25 (!) metus ir pateikė dvylikos žmonių pasakojimus, kaip šie, kadaise persirgę „karvių raupais“ liko atsparūs tikriesiems raupams, jų „neėmė“ inokuliacijos.

1796 m. E. Jenner atliko savo garsųjį eksperimentą – inokuliavo pustulės turinį, gautą nuo melžėjos Saros Nelms rankos aštuonmečiui James Phipps‘ui. Po 6 sav. atliko įprastą inokuliaciją. Nežiūrint to, kad gavo visiškai įprastą reakciją – kelias pustules bei karščiavimą, Jenner nusprendė, kad inokuliacija nepavyko („neėmė“), kas turėjo reikšti, kad „karvės raupai“ iš tiesų apsaugo nuo tikrųjų raupų.

Tais pačiais metais E. Jenner straipsnis apie karvių raupus tos pačios Karališkosios Draugijos buvo atmestas kaip neturintis jokio mokslinio pagrindo. Netgi matuojant XVIII a. standartais tie dvylika pasakojimų bei vienas vienintelis eksperimentas su James Phipps pasirodė nepakankami „moksliniai įrodymai“.

Jenner nenusiminė ir toliau eksperimentavo – ėmėsi tirti arklių gruodą (arklių liga, pasireiškianti išopėjimais bei šlapiavimu jam pasirodė esanti  „karvių raupų“ šaltiniu). Pirmojo eksperimento objektas – penkiametis J. Baker 1798 m. kovo 16 d. mirė nuo sepsio po to, kai Jenner jam inokuliavo pustulės turinį nuo arklininko, užsikrėtusio arklių gruodu, rankos. Ta pačia liga Jenner užkrėtė dar kelis vaikus, kuriems prireikė gydytojo pagalbos dėl negyjančių ir pūliuojančių opų.

Savo sensacingus (?!) rezultatus publikuoti Jenner išskubėjo į Londoną, kur tų pačių 1798 m. birželį pasirodė jo brošiūra „Variolae vaccinae, atrastos kai kuriose vakarinėse Anglijos grafystėse, šiuo atveju Glosteršire, ir žinomos kaip karvių raupai, priežasčių ir poveikio tyrimas“. Ten jis be kitų prasimanymų teigė, kad karvių raupai (kuriais, beje, kartą persirgus vėl galima užsikrėsti pakartotinai) visam gyvenimui apsaugo nuo tikrųjų raupų.

Čia, atrodytų, ir turėjo baigtis skiepų istorija. Tačiau viskas pasuko gan netikėta (?) linkme. Gretai atsirado gydytojų apčiuopusių Jenner „atradime“ puikų pasipelnymo šaltinį. 1800 m. liepos 19 d. Londono „Morning Herald“ psirodė 36-ių žymių gydytojų bei chirurgų pasirašytas straipsnis, skelbiantis, kad karvių raupai iš tiesų užtikrina „tobulą apsaugą“ nuo tikrųjų raupų, be to karvės raupais persergama daug lengviau nei inokuliavus tikruosius raupus. 1801 m. sausį dar prisidėjo 30 parašų. Panašios publikacijos pasirodė ir kituose Anglijos miestuose. Karvių raupai pasirodė idealus jaukas žmonėms, nusivylusiems įprastinėmis inokuliacijomis nuo raupų.

Nežiūrint sėkmingai pradėtos reklaminės kampanijos, vakcina buvo akivaizdžiai neefektyvi. Tačiau ir čia Jenner rado genialų paaiškinimą – pasirodo, egzistuoja dvi karvių raupų rūšys – tikrieji ir netikrieji, kurios skiriasi tik tuo, kad netikrieji (kaip juos atskirti, liko neaišku) nuo raupų neapsaugo! Šį atradimą Jenner paskelbė straipsnyje „Tolimesnis Variola vaccinae, arba karvių raupų stebėjimas“ (1799). Kolegos vakcinatoriai sutiko jį be galo entuziastingai – nuo tol visi nesėkmingi atvejai (jų, žinoma, buvo dauguma) būdavo nurašomi „netikriems karvių raupams“. Kiek vėliau grupė gydytojų padarė kitą „atradimą“ – visam gyvenimui karvių raupai neapsaugo, reikalingos revakcinacijos, t.y. pakartotiniai skiepijimai.

Jau iki 1807 m. buvo pasirodę daugybė publikacijų apie E. Jenner vakcinos neefektyvumą bei galimas komplikacijas, kurių autoriai, žinomi to meto mokslininkai, remdamiesi savo stebėjimais bei daugybe pavyzdžių, teigė, jog E. Jenner vakcina ne tik neapsaugo nuo raupų, bet ir yra pavojinga sveikatai bei gyvybei.

Tačiau Jenner apsukrumas ir pažintys padarė savo – jam pavyko gauti 30.000 svarų sterlingų premiją iš vyriausybės (kas šiais laikais atitiktų kelis milijonus svarų), tapti kelių mokslų akademijų garbės nariu. 1840 m. gero Jenner pažįstamo lordo Henry Petty iniciatyva Lordų Rūmai priėmė įstatymą, uždraudusį inokuliacijas ir įteisinusį vakcinacijas (remdamiesi Medicinos Asociacijos raštu, kur teigta, kad „karvių raupai ir tikrieji raupai visiškai nesiskiria vienas nuo kito, nežiūrint, kad simptomai jų skirtingi“. Taip pat valstybė įsipareigojo apmokėti vakcinacijas vaikams (tai pirma nemokama medicininė procedūra D. Britanijoje). Raupų nuo to, žinoma nesumažėjo. 1853 m. lordas Littleton įnešė minėto įstatymo pataisą, skelbiančią vakcinacijas privalomomis – šįkart apsieta be jokių svarstymų ar diskusijų. 1867 m. nustatytos bausmės atsisakantiems skiepytis – bauda arba įkalinimas.

Vakcinacijos, nekalbant jau apie jų neefektyvumą, kėlė rimtą pavojų sveikatai. Užtenka paminėti vien tai, kad paprastai visiems būdavo naudojamas tas pats skalpelis… Tai be kita ko sąlygojo ivairių infekcinių ligų plitimą – pvz., nuo 1854 m. dvigubai padaugėjo sifiliu sergančių vaikų iki 1 m. amžiaus.

Britų visuomenė į minėtus įsakymus reagavo audringai – viena po kitos kūrėsi organizacijos, ginančios tėvų teises ir siekiančios atšaukti privalomą skiepijimą. Galima paminėti „Anti-Compulsory Vaccination League“, „London Society for the Abolition of Compulsory Vaccinaton“, „National Anti-Vaccinaton League“, turinčias filialus kone kiekviename mieste, rengiančias demonstracijas ir protesto akcijas.

Britų „Registrar General“ pripažįstama, jog po beveik 30 metų privalomos vakcinacijos 1850 m. sergamumas raupais 50% viršija paskutinių dešimties metų vidurkį.

1870 m. nežiūrint to, kad kone 100% populiacijos buvo vakcinuota, Didžiojoje Britanijoje siautė iki tol nematyto masto raupų epidemija – susirgusiųjų buvo apie 200 tūkst., iš jų 42 tūkst. mirė.

Pasipiktinimas privaloma vakcinacija augo. XIX a. pab. Britanijoje buvo įkalinta daugiau kaip 2000 tėvų atsisakiusių skiepytis ir neleidusių skiepyti savo vaikų. Prieš vakcinaciją pasisakė daugumas žymių to meto mokslininkų, jų tarpe Alfred Russel Wallace (vienas iš evoliucinės biologijos pradininkų, kartu su Ch. Darwin suformulavęs natūralios atrankos teoriją), Charles Creighton (vienas žymiausių D. Britanijos epidemiologų ir medicinos istorikų), Williams Farr (epidemiologas ir medicinos statistikas, pirmasis aprašęs sezoninių epidemijų pradžią ir pabaiga, kas šiandien žinoma kaip Farr dėsnis) bei dr. Edgar M. Crookshank (Londono King‘s koledžo bakteriologijos ir lyginamosios patologijos profesorius, 1889 m. parašęs „Vakcinacijos istorijos ir patologijos kritiką“).  Vis daugėjant vakcinacijos priešininkų, privalomo skiepijimo nuo raupų buvo atsisakyta. To pasekoje 1919 m. sergamumas raupais smarkiai krito, ir tebuvo užregistruotos 28 mirtys, nors dar XX a. pradžioje ten per metus nuo raupų mirdavo daugiau nei 44.000 gyventojų, 97% iš kurių buvo vakcinuoti.

Kalbant apie vakcinaciją nuo raupų Anglijoje negalima nepaminėti Leicester fenomeno. 1871 m. pramoniniame Leicester mieste (Anglija) raupų epidemijos metu mirtingumas siekė 350 (100.000 gyv.), nors 95% gyventojų buvo paskiepyti. Tai sukėlė didelį gyventojų nusivylimą skiepais. Kilo protesto banga, dauguma atsisakė skiepų – nuo 1872 iki 1890 m. buvo paskiepyta ne daugiau 5% vaikų. Apie gyventojų pasiryžimą byloja ir tai, jog 1885 m. kovo 23 d. Leicester surengtoje demonstracijoje dalyvavo 80-100 tūkst. gyventojų. Nuo to laiko Leicester mieste mirtingumas nuo raupų išliko pats žemiausias visoje Anglijoje! Alfred Russel Wallace; “Vaccination a Delusion ” p. 277

Taigi, iki šiol paplitęs mitas, jog raupai išnyko skiepijimo pasekoje visiškai neatitinka tikrovės. Atvirkščiai, yra duomenų, kad būtent raupų vakcina ilgą laiką buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, palaikiusių šios infekcijos plitimą.

Encyclopedia Britannica 9-ojo leidimo duomenys:

• 1871 m. Bavarijoje iš 30.742 susirgusių raupais 29.429 buvo vakcinuoti (95,7%).

• Prūsijoje, kuri buvo geriausiai revakcinuota šalis Europoje, 1871 m. nuo raupų mirė 69.839 žmonės – daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje.

•Teoriškai nevakcinuoti turėtų susirgti pirmieji. Tačiau 1870 m. Cologne mieste pirmas nevakcinuotas žmogus, susirgęs raupais, buvo užregistruotas kaip 174-as atvejis susirgusiųjų sąraše (Bonoje – 42-as, Liegnitze – 225-as).

1973 m. Briuselyje vykusios konferencijos metu imunologas prof. G. Dick pranešė, jog per paskutiniuosius dešimtmečius 75% iš D. Britanijoje susirgusių raupais buvo vakcinuoti (tuo metu ten paskiepyta buvo apie 40% vaikų ir iki 10% suaugusiųjų – taigi, sergamumas buvo kur kas didesnis vakcinuotųjų tarpe).

Japonijoje privalomas skiepijimas nuo raupų pradėtas 1872 m. ir taikytas be jokių išlygų. Nežiūrint to sergamumas ir mirtingumas nuo raupų augo. 1885 m. priimtas įstatymas revakcinuoti kas 7 metus. Per 1886 – 1892 metus atlikta 25474370 vakcinacijų bei revakcinacijų, tačiau per tuos 7 metus užregistruota 156175 raupų atvejai, iš kurių 38379 (beveik 25%) baigėsi mirtimi. 1893 m. – 41898 atvejai ir 11852 mirtys – nepalyginamai daugiau nei bet kada anksčiau… Pažymėtina, kad tuo pat metu Australijoje, kur privalomo skiepijimo nebuvo, užregistruotos tik 3 mirtys nuo raupų per 15 metų! Idaho observer, 2000 m. birželis

JAV aprašytos 300 vaikų mirtys nuo raupų vakcinos 1948 – 1969 m. laikotarpyje. Tuo pačiu laikotarpiu JAV nebuvo užregistruota nė vieno raupų atvejo. Preventive Medicine 07/1969

Vakarų Vokietijoje raupų vakcina 3296 vaikams sukėlė klausos sutrikimus, iš jų 71 išsivystė visiškas kurtumas. G. Kiftel, 1967 m.

1. Skiepai: naudingi ar žalingi?

Šis straipsnis yra grynai informacinio pobūdžio. Skaitytojams siūloma palyginti šią informaciją su paskelbta  hab. dr. V. Usonio „Skiepų knygoje“ (Vilnius : Homo liber, 2002) ar tinklapyje infoskiepai.lt. Išvadas kiekvienas turėtų padaryti pats. Autorius neprisiima atsakomybės už skaitytojo priimtą sprendimą skiepytis ar nesiskiepyti.

1

Įvadas

Lietuvoje vakcinacija nėra privaloma. Tai reiškia, kad gydytojo pareiga – supažindinti tėvus su siūlomų vakcinų veiksmingumu, šalutinio poveikio tikimybe, o taip pat ir galimomis alternatyvomis. Kiek man žinoma, tai praktiškai nedaroma. Pagrindinė to priežastis – patiems gydytojams bei medicinos studentams ši informacija nepateikiama objektyviai, dažnai įpinant ir farmacijos kompanijų interesus, o ir mūsų visuomenėje skiepai iki šiol priimami kaip vienas didžiausių žmonijos atradimų, jų nauda, efektyvumas bei visiškas saugumas nekelia abejonių ir nereikalauja įrodymų.

Minėtame infoskiepai.lt rašoma: „Pagal išsaugotų gyvybių skaičių, išvengtą luošumą bei poveikį gyvenimo kokybei skiepai užima pirmą vietą tarp visų priemonių, kurių kada nors turėjo medicina“. Šis straipsnis – apie tai, kad, labai galimas dalykas, yra kaip tik …atvirkščiai!

Taigi, ar skiepai tikrai išgelbėjo milijonus gyvybių?

Iki atsirandant vakcinoms, mirtingumas nuo infekcinių ligų jau buvo sumažėjęs 80-90%. Tam įtakos turėjo gerėjančios gyvenimo sąlygos, visų pirma kanalizacijos atsiradimas, elementari higiena, transporto sistema, mitybos pokyčiai, bei gerėjanti medicinos paslaugų kokybė. Išnagrinėjus JAV, D. Britanijos bei Australijos oficialią statistiką, nematyti ryškesnės vakcinacijos įtakos mirtingumo nuo konkrečių ligų mažėjimui. Tuo pačiu galima pastebėti, jog mirtingumas nuo tokių ligų kaip skarlatina ar šiltinė, nuo kurių nebuvo taikyta vakcinacija, mažėjo lygiai taip pat sparčiai kaip ir kitų ligų, nuo kurių buvo skiepyta. (žr. diagramas 1-3)

1 diagrama. Mirtingumas nuo infekcinių ligų Australijoje Vaccination, A Parents Dilemma, Greg Beattle, c 1997, Oracle Press, Queensland, Australia, p. 36-57

2 3
4 5
6 7

2 diagrama. Mirtingumas nuo infekcinių ligų JAV 1900 – 1964 m. DPT (difterija, kokliušas, stabligė) vakcina pasirodė 1957 m., 1960 m. Buvo paskiepyta apie 70% kūdikių.

8

3 diagrama. Mirtingumas nuo infekcinių ligų Anglijoje ir Velse 1901 – 1965 m. Nuo difterijos Anglijoje pradėta skiepyti 1941 m., kas pristabdė sergamumo šia liga mažėjimą. Skiepai nuo kokliušo paplito apie 1958 m., kuomet mirtingumas natūraliai buvo sumažėjęs daugiau kaip 99%. Nuo tymų pradėta skiepyti 1968 m., tačiau kokybiškesnė vakcina pasirodė tik 1974 m. Nuo skarlatinos ir šiltinės skiepyta nebuvo.

9


Read more1. Skiepai: naudingi ar žalingi?

Homeopatija

Kas yra ir kas nėra homeopatija?

  • Tai ne „žolelės“
  • Tai ne lėtas ir ilgas gydymas
  • Tai nebūtinai „natūralūs“ preparatai

Homeopatija jau daugiau nei 200 metų išlieka vienu efektyviausių Vakarų medicinos metodų. Jos pradininkui vokiečių gydytojui S. Hahnemannui pavyko praktiškai pritaikyti Panašumo dėsnį (Panašus gydo panašų) ir pradėti visiškai naują farmakologijos kryptį, nė kiek nepanašią į mums įprastą, kurią pavadino homeopatija (gr. homeos – panašus, pathos – liga).

Read moreHomeopatija