parašė Simonas Stankūnas kategorijoje 2013 12 30
Šį straipsnį skiriu pirmiausiai kolegoms homeopatams. Ir, žinoma, visiems, kuriems rūpi gyva, o ne knyginė homeopatija. Kalbėsim apie beveik išnykusią homeopatinių vaistų išbandymų (pruvingų) tradiciją – tą, nuo kurios prasidėjo ir kuria paremta visa homeopatija. Ir kaip jau tampa įprasta vegatestas.lt tinklapyje, tai darysim kiek neįprastai. Tikiuosi, tai pakeis Jūsų požiūrį į pruvingus, o gal net ir į homeopatiją apskritai. Arba tiesiog privers susimąstyti, kas irgi neblogai.
[ Pruvingas reiškia vaistų išbandymą su sveikais savanoriais, kurio tikslas – sužinoti, kaip vienas ar kitas preparatas veikia sveiką žmogų. ]
Mielieji, gal kas girdėjot apie kur nors netoliese atliekamą kokį pruvingą? O gal teko kada tokiame sudalyvauti? Gal skaitėt straipsnių ar knygų, skirtų šiai temai? Na, gal bent pranešimėlį kokį nuklausėt? Bijau, kad neteko… Nes kiek pamenu, per paskutinį dešimtmetį su kolegomis girdėjau tai kartą – vienas žinomiausių šių laikų bandytojų Jeremy Sherr pristatė Kryptonum išbandymą 2007 m. „Homeopathic Links“ jubiliejinėje konferencijoje Heidelberge (Vokietija), kas taip liko kaip vienas įdomiausių iš kada nors girdėtų homeopatinių pranešimų.
Net jei kažkur tokios informacijos pasitaiko, ji priimama kaip tam tikra egzotika. Pvz., Nancy Herrick JAV išbandė Lac delphinum ir jį sėkmingai naudoja praktikoj. Gal tai ir įdomu, tik kokios praktinės naudos tas turėjo mums mūsų gūdžioje provincijoje?
Bandau suprast, kodėl daugumas kolegų (vėlgi, kaip sėslus žmogus, kalbu apie mūsų regioną) nemato reikalo bandyti preparatų patys. Pirmiausiai, tai mūsų niekas šito nemokė. Kita priežastis – iliuzija, kad už mus kadaise padarė kiti! Surašė į knygeles, išnarstė viską po žodelį ir sudėjo repertoriumus. Informacijos šiandien turim tiek, kiek nė vienas nepajėgiam apžiot, ir nematom reikalo dar gausinti tuos neaprėpiamus klodus. Geriau paieškom knygų ar pranešimų, kur įdomių autorių vaizdingai, net teatrališkai apibūdinami mūsų preparatai.
Žinoma, homeopatai turi įvairių būdų savo vaistų arsenalui pažinti. Daugumas to mokosi skaitydami arba gydydami, t.y. stebėdami kuriais atvejais padeda vienas ar kitas preparatas. Taip praktikuodami kai kurie išsiugdo įspūdingas įžvalgas ir geba pamatyti preparatą minutėlę kitą pabendravę su pacientu. Prieš juos žemai lenkiuosi ir tiek. Galbūt šiems tikrai nereikia išbandymų. Bet tokių – mažuma.
Šiaip jau atsisakydami pruvingų – atsisakom pačios homeopatijos esmės ir betarpiško prisilietimo bei santykio su vaistais. Netenkam kažko, ko sunku įvardint žodžiais, bet visgi pabandysiu.
Gydydami irgi pažįstam vaistus. Tik pažįstam per rezultatą. Tai svarbu, bet taip nebėra kelionės pojūčio. Tarsi pramiegotume visą kelią ir pabustume tik pasiekę tikslą. Kaip ten atsidūrėm – lieka paslaptis. Patį procesą mūsų profesijoj galime išmokt pajust tik per išbandymus, per ramų ir atidų klausymąsi.
Pirma mintis buvo paskirt šį straipsnį labai smagiai ir neformaliai temai – „kasdieniniams ragavimams“. Tačiau supratau, kad daugumai vaistų išbandymo tema – beveiki visiškai netyrinėta žemė.
Kas keisčiausia, mokantis homeopatijos susidaro tam tikra iliuzija, kad į tuos pruvingus netgi nėra ko gilintis. Rado senieji klasikai savanorių, davė jiems preparatą, surašė sukeltus simptomus, tą medžiagą susistemino – ir šekit, turim dar vieną patogenezę savo Materia Medica. Iš tiesų gi išbandymo procesas labai mažai pažįstamas. Netgi šiam informacijos amžiuj pakankamai sunku rasti medžiagos apie pruvingus, na išskyrus J. Sherr knygą „Dynamics and Methodology of Homeopathic Provings“ (Malvern, 1994) ar ECCH paruoštoj metodinėj medžiagoj, kas visgi, daugiau teoriniai dalykai. Praktinių pastebėjimų rasti dar sunkiau, rašytinių šaltinių apie tai praktiškai nėra, gal kiek Jan Scholten apie tai neformaliai užsimena savo knygose, bet ir tai daugiau tarp eilučių… Taigi, toliau remsiuos daugiausiai savo bei artimiausių kolegų patyrimais.
Beje, Lietuvoje oficialaus pruvingo išvis dar nėra atlikto. Retas kuris iš lietuvių yra dalyvavęs sistemingai atliekamame pilname išbandyme (kiek žinau, nebent Loreta A., kuri studijavo Londone pas Jeremy Sherr, tačiau ji jau kuris laikas gyvena ir dirba JAV, taigi prie vietinių nepriskirčiau). Man irgi neteko tokiame dalyvauti. Neoficialių pabandymų – vienas kitas kursų bei seminarų metu (mano ir Gedimino Kinderio iniciatyva, daugiau lyg ir negirdėjau). Na, kiek žinau, vienas kitas kolega kartkartėmis kažką pabando, tik kol kas mes ta patirtim kažkaip nesidalijam…
Atleiskit už ilgą įvadą. Judėsim prie esmės.
TAI NE KLINIKINIS TYRIMAS
Pirma klaida yra įsivaizduoti išbandymą kaip klinikinį tyrimą. Dalis homeopatų turbūt mąsto taip – negalim paaiškint preparato veikimo mechanizmo, kyla metodologinių problemų su moksliniais efektyvumo įrodymais (didelės grupės ir placebo), bet jau ką mes turim tikra – tai pruvingas. Kad ir kaip kai kurie kolegos norėtų – taip nėra. Pruvingui, kaip ir homeopatijai apskritai, būdingi tam tikri keisti dėsningumai.
Štai palyginkim homeopatinio vaisto išbandymą ir placebo. Manot, kad turint išbandymų protokolus, pavyktų atskirti, kur yra kuris? Klystat… Paprastai nepavyksta net ir patyrusiems homeopatams. T.y. išbandantys preparatą patiria panašų simptomų skaičių ir jų išsibarstymą, kaip ir kontrolinėje (placebo) grupėje. Maža to, neretai tarp placebo grupės pasitaiko specifinių homeopatinio preparato simptomų (įdomu, kad taip nutinka tik preparato pruvingo kontekste, tas turi tam tikrą paaiškinimą, bet šįkart neišsiplėskim).
Taip pat nepavyktų atskirti skirtingų to paties preparato potencijų. Tiesiog nepanašu, kad aukštesnių ar žemesnių potencijų preparatai duotų daugiau ar specifiškesnių simptomų.
O jei dar įvertintume vadinamus trikdžius, pruvingas, kaip moksliškas/ klinikinis procesas išvis atrodys keistai. Juk savanorių bandytojų būseną įtakoja ne tik preparatas, bet ir dar daugybė veiksnių. Štai kokį pavyzdį pateikia JAV homeopatas Jonathan Shore, kuomet praėjus savaitei nuo Pelecanus occidentalis išbandymo pradžios, 2001 rugpjūčio 11 d. buvo įvykdyti teroro aktai Vašingtone: “Šis įvykis sukrėtė mus visus ir davė pruvingui atspalvį, kurio numatyt ar atskirt buvo neįmanoma“.
Išbandymo metu vyksta daugybė dalykų: bendravimas, santykiai tarp žmonių, naujienos, maistas, jau nekalbant apie meteorologines ar astrologines įtakas (nebūtinai tai bus kokių nors planetų konjunkcijos, gal tiesiog Saulės magnetinės audros, gal dar kas panašaus). Daugumos šių dalykų įvertint ir nufiltruoti tiesiog neįmanoma. Todėl dalis drąsesnių homeopatų pripažįsta, kad su pruvingais į repertoriumus pakliuvę daugybė šiukšlių, kurių atsijot praktiškai neįmanoma (na, teisingus momentus galima patvirtinti sėkmingais praktiniais atvejais, bet ir tiek).
Ar visa tai sumenkina pruvingo reikšmę? Anaiptol. Bent kiek suvokiant homeopatijos principus – keista, jei būtų kitaip. Jei pruvingas veiktų pagal tuos pačius dėsnius, kaip klinikinis vaisto tyrimas, aš suabejočiau homeopatija. Dabar gi viskas taip, kaip ir turi būti. Tiesiog homeopatija – be galo žmogiška. Todėl norėdami kažką joje suprasti, tiesiog atsisukam į žmogų, kuris tame pruvinge dalyvauja. Ir kaip Alisa pradedam krist į triušio urvą, tik bijau, šis dugno neturės…
SAVANORIO IŠBANDYTOJO SAVYBĖS IR PASIRUOŠIMAS
Jautrumas. Pacituosiu Jeremy Sherr, vieną žymiausių šiuolaikinių klasikinių homeopatų ir bene pagrindinį pruvingų organizatorių ir metodologijos išmanytoją:
„Jautrus išbandytojas gali vienas pats atlikti visą pruvingą, iškeldamas į dienos šviesą pačius giliausius vaisto aspektus pačiu gražiausiu būdu.“
„Dažnai pačius svarbiausius pruvingo simptomus iš esmės pateikia vienas ar du jautrūs išbandytojai, kiti teduoda masę įprastų simptomų“.
J. Sherr šito nesugalvojo, tiesiog jo tokia patirtis savo komandoje turint vieną jautrią moterį, meistriškai išbandančią preparatus. Būtent jos dalyvavimas pruvinge dažniausiai turi lemiamos reikšmės. Pats J. Sherr pruvingams, atliktiems jai nedalyvaujant, didesnės reikšmės neteikia…
Man teko daugybę valandų praleisti su tokio lygio praktikuoja besiklausant preparatų. Ne tik prie testuotojo darbo stalo, įvairiausiose vietose – kavinėse, parke ant suoliuko, automobilyje,… Tai su niekuo nesulyginama patirtis. Šiai savo mokytojai, beje, visiškai ne homeopatei, esu dėkingas už gyvos homeopatijos atradimą. Tiesiog ilgas darbas kartu su žmogum, kuris teturėdamas ant stalo padėtą vieną žirniuką gali minučių bėgyje savais žodžiais nusakyt didesnę dalį patogenezės, šio to išmoko…
Kaip jau galit įtarti, neužtenka būti jautriam. Labai svarbu tikslus pojūčių girdėjimas, suvokimas ir įvardijimas. Dar daugiau – matymas pilno vaizdo, kas vyksta. Patikėkit vieną kitą simptomą pajust – paprasta, bet tą aiškiai įvardint, susieti su kitais pojūčiais, gauti vieną aiškų paveikslą ir tą padaryt be išankstinių įsitikinimų – nepalyginamai sunkiau.
Dar vienas dalykas be ko neapsieit – tam tikras energetinis pajėgumas. Šis aspektas – svarbesnis, nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyt. Bendras supratimas yra, kad preparatas sukelia simptomus. Iš tiesų – ne visiškai taip. Preparatas paryškina, tai, kas mūsų viduje. Ir dar tai galima priimt kaip tam tikrą kelionę ar treniruotę. Kaip pakelsit tam tikrą krūvį – priklausys nuo kiekvieno pajėgumų.
Taigi, įsivaizduokit, kad pradėjot kopt į aukštą kalną be pasiruošimo. Trūks oro, skaudės ir svaigs galva,… Ar kalno esmė yra Jūsų pridusimas? Tokie simptomai – tai Jūsų nepasiruošimas, trukdantis atrasti kalną ir mėgautis pačiu žygiu. Taip didesnė dalis išbandymo metu kylančių simptomų yra tiesiog iš savanorio nepajėgumo, ypač tai būdinga rimtiems dideliems preparatams.
ULURU IŠBANDYMAS
Pavyzdžiui, kartą su kursantais padarėm nedidelį išbandymą. Uluru – raudona smiltainio uola viduryje Australijos, didžiausias žinomas monolitas žemėje, švenčiausia aborigenų jėgos vieta ir, panašu, kad vienas esminių Žemės (energetinių) centrų. Preparatas reprintuotas nuo uolos gabalėlio.
Dauguma paėmusių 1 žirniuką (vienkartinę dozę) jautė dirglumą, neaiškų nerimą, galvos skausmus ir prastai miegojo bent kelias naktis. Tik viena iš kolegių po dienos kitos atsisėdus po medžiu ant žemės, suprato kad tai susiję su Žeme ir to užteko, kad būsena kaip mat palengvėtų, ir patirtų tokį gilų santykį su gamta, kokio dar nebuvo pajutus per visą gyvenimą. Bet taip gali tik praktikuotoja/ medituotoja. Kitos kolegės gi atvargo apie savaitę ir pasižadėjo daugiau Simono žirniukų neimti…
Taip, tai sunkus preparatas, ten daug jaučiasi nuoskaudų, ne be reikalo šalia uolos – daugybė užrašų, perspėjančių turistus neimti akmenukų namo. Ir ne veltui paštas šalia ypatingai apkrautas nuo tų akmenukų, siunčiamų atgal, nes su žmonėm grįžusiais namo su „lauktuvėmis“ ima dėtis bjaurūs dalykai.
Taigi raktas į preparatą – santykis su Žeme. Tiesą sakant mes ir naudojam Uluru atkurti ryšiui su Motina Žeme, įsižeminimui. Pametus ryšį, toks neadaptuotas preparatas bus sunkus, duos daug kančios, tai lyg žmogui aiškiai primintum motiną, su kuria ryšys prarastas. Ir simptomų bus visokių – nuo nepaaiškinamo nerimo iki galvos skausmo. Klausimas – kiek tokie simptomai atspindi Uluru esmę? Žinoma, į pilną tos esmės atskleidimą nemanau, kad kuris galim pretenduot (taip yra su visų mūsų preparatų esmėmis – jos pakankamai abstrakčios, žodžiais jų dažnai nusakyt nepavyksta). Tačiau šioks toks supratimas padeda sėkmingai skirti adaptuotą Uluru kūdikiui, kuriam neįdomu būti Žemėje, kuris visiškai ignoruoja savo apatinius centrus ir iš to patiria daug sunkumų bei sveikatos problemų mūsų pasaulyje. Arba masažuotojui – padėti įsižeminti ir kokybiškai dirbti su klientais visą dieną nebepavargstant. Dalis emocinių problemų ir jautrumų bus dėl to, kad žmogus neįsižeminęs, ir atskirai su jomis dirbti visai nebūtina, tai tvarkosi savaime, kai tik žmogus pajunta žemę po kojomis. Daugybė pritaikymo būdų atsiveria, jei suprantam su kuo turim reikalą.
Homeopatai sakys – o kur simptomai? Mano supratimu, sąrašas simptomų šiuo atveju tik trukdytų. Skirti vaistus pagal simptomus minėtais keliais atvejais tebus simptominis gydymas. Negausim ilgalaikio stabilaus, visa apimančio rezultato. Uluru gi padės pasiekt problemos esmę, kuri yra už simptomų, bet kuri juos pati ir sukelia.
Kaip prie to prieita? Ogi kadaise atnešiau Uluru parodyt savo mokytojai kaip bjaurų ir išskirtinai adaptacinėms technikoms skirtą preparatą. Tai įtraukė mus abu į meditacinį pruvingą, kelias valandas sunkiai sėdėjom su žirniukais, kol šį bei tą pradėjom suprast, irUluru tapo kur kas draugiškesnis. Vienas aš nebūčiau išsikapstęs ir per savaitę kitą.
Beje, su įsižeminimo problema dirba daugybė įvairiausių preparatų. Tai ir Aurasomos raudoni preparatai, visa eilė Bacho žiedų, nemažai kristalų esencijų, jau nekalbant apie tą pačią homeopatiją. Man kaip testuotuojui paprasčiau – renkasi pats pacientas, ir man labai gražu tai stebėt.
Beje, paėmęs tokio lygio preparatą (iš tiesų, SDA aš preparatais išvis nelinkęs vadinti, tai kažkas kita) neadaptuotu pavidalu patenki į tos jėgos vietos srautą, kuris įspūdingai stiprus, ir jam atlaikyti (o gal tiesiog juo džiaugtis) reikia tam tikro pasiruošimo – kaip ir lipant į kalną…
Tokį Uluru pabandymą (aklą, bet ne dvigubai) pateikiu kaip pavyzdį, šiek tiek atspindintį išbandytojo vaidmenį visame tame ir įvairius aspektus su kuo tenka susidurt.
IŠVADOS
Pruvingai – nėra klinikiniai tyrimai. Čia kaip ir visoje homeopatijoje eina kalba apie žmogų. Ir šiuo atveju ne tik apie jo jautrumą bet ir apie sąmoningumą.
Pats procesas kažkuo primena degustaciją (beje, danų kalboje proeven ir reiškia ragauti; angliški taste ir test irgi turi bendrą kilmę). Ragavimo meno mokomasi. Vienas rezultatas bus, jei, pvz., vyną ragausi atsitiktiniai praeiviai gatvėje, visai kitas – jei duosit patyrusių degustatorių kompanijai.
Tik mūsų vaistų išbandytojui reikalavimai – nepalyginamai didesni, nei degustatoriui. Jis ne tik liežuviu skonį junta (tarp kitko, kai kurie jautrūs žmonės skirtingus žirniukus gali atskirti pagal jų skonius ir tekstūras burnoje), jis turėtų pastebėt pokyčius įvairiausiuose lygmenyse, įvairiausiuose žmogiškuosiuose aspektuose. Maža to, suvokti, kas tai, su kuo susiję ir mokėti įvardint šitai, bei palyginti su kitais panašiais dalykais.
Skirtumas tarp patyrusio išbandytojo ir atsitiktinio žmogaus – milžiniškas. Kaip jau kalbėjom, jautriam aukšto lygio praktikuotojui užtenka padėt vieną žirniuką ant stalo – ir per kelias minutes gali išgirst esminius patogenezės momentus ir pritaikymo būdus.
Rezultatas – tame pabuvęs kokią dešimtį metų imi vertinti gyvus dalykus (savo patirtį ir paciento reagavimą), o knygos nueina į antrą ar trečią planą. Supraskit teisingai – tikrai nesu nusistatęs prieš knygas, jos homeopato darbe – būtinos, jose sukaupta daugybė žinių . Bet be asmeninės betarpiškos patirties tos žinios – negyvos ir sunkiai suprantamos.
PRUVINGŲ RŪŠYS
Sąlyginę pruvingų klasifikaciją pateikiu pagal Jan Scholten.
- Intoksikacijos – paprastai netyčiniai, nesmagūs, neretai su skaudžiom pasekmėm pruvingai. Privalumas – aiškūs simptomai, gerai išnagrinėti ir dokumentuoti toksikologijos žinynuose.
- Pilni pruvingai – pagal visus reikalavimus atliekami. Stebima kelias savaites. Griežti protokolai ir pan. Vėlgi, nesinori išsiplėst, J. Sherr knyga pakankamai išsami. Privalumas – daug savanorių ir ilgas stebėjimo laikas duoda pakankamai pilną vaizdą. Tačiau kainuoja daug laiko, jėgų, per ilgą laiką nutinka daugiau trikdžių ir būna sunkiau atsirinkti kas vaisto, o kas – ne. Vakaruose tokius pruvingus periodiškai organizuoja homeopatijos mokyklos, taip dar sudarydamos sąlygas studentams gyvai prisiliest prie šios tradicijos.
- Sapnų pruvingai – šiek tiek neįprasti. Eidami miegot, preparatą dedat po pagalve ir užsirašinėjat sapnus. Prieštaringai vertinami, tačiau pripažįstami ne vieno rimto homeopato. Gėda, bet nebandžiau. Turėtų sutaupyt laiko tiem, kas per daug užsiėmę dienomis. Tiktų sapnuotojams. Gautumėt tam tikrą patyrimą, bet nebūtinai pilną vaizdą.
- Meditaciniai pruvingai – tai, ką vadinu klausymusi ar „kasdieniniais ragavimais“. Paprastai intensyvūs, trumpi (minučių bėgyje, gal ilgiau kartais), informatyvūs. Nebūtinai pilnas vaisto vaizdas. Privalumas – nereiklūs sąlygoms ir laikui, taigi nesunkiai prieinami kiekvienam. Gal kam atrodo egzotika. Tačiau, kas skaitėt Jan Scholten knygas Homeopatija ir elementai bei Paslaptingieji Lantanoidai, turėjot suprasti, kad dauguma dalykų, apie kuriuos jis rašo, kilę būtent iš tokių pruvingų…
„Asmeniškai man meditatyviniai pruvingai dažniausiai priimtiniausi ir naudingiausi. Jie duoda greitus rezultatus įdedant minimalias pastangas. Jų trūkumas galėtų būt tai, kad gautas paveikslas gali būt nepilnas ir dalinai neteisingas. Bet tas pats būdinga ir kitiems pruvingų tipams. Remdamasis savo patirtim galiu pasakyt, kad meditatyviniai pruvingai pakankamai patikimi ir sėkmingiau priveda prie vaisto esmės, nei sapnų pruvingai.“ Jan Sholten
Meditaciniai pruvingai dažniausiai atliekami grupėse, taip kur kas lengviau. Būdamas vienas neretai suabejoji, ar tai iš tiesų vyksta, visai kas kita, jei gali pasitikrinti su sėdinčiu šalia. Šiandien yra kelios žinomesnės grupės, atliekančios tokius pruvingus. Štai britų Homeopatų Gildija, Guild of Homeopaths nemažai savo meditacinių pruvingų publikavo Prometheusžurnale, šiuo metu išleistas Materia Medica dvitomis, skirtas vien meditaciniams pruvingams, dar ir specialus repertoriumas tam sudarytas. Oi! Kaip matot, įdomiausioj vietoj grįžom prie knygų…
Lyg ir jau rašiau kam reikalingi pruvingai ir gyva patirtis. Taigi, minėto dvitomio ir repertoriumo rankose neturėjau. Netgi nemanau, kad to reikia. Tiesiog judam link praktinių dalykų. Tik truputį teks palaukti. Bet kuriuo atveju, tai mūsų kito straipsnio tema. Iki kitų metų
Literatūra:
Jan Scholten „Theory of Pruvings“ straipsnis 2007 spalis
Ян Схолтен «Таинственные лантаноиды» Любовь Лурье, 2009, Москва / Jan Scholten „Secret Lanthanides“
David Dore, MD „Provings“ Homeopathy International, 2003
Jeremy Sherr knygą „Dynamics and Methodology of Homeopathic Provings“, Malvern, 1994. (beje išleista ir rusų kalba)