NAUJOSIOS HOMEOPATIJOS VAIDMUO IR VIETA ŠIANDIEN

Pradėsiu nuo kažkada sau netikėto atradimo, kad tokia išplėsta, gyva ir į asmeninį augimą nukreipta naujoji homeopatija… neskirta homeopatams, jiems nebepriklauso ir turbūt net ir nereikalinga. Keista, bet tokia realybė. Nežiūrint to, savo rašliavas pirmiausiai skiriu būtent kolegoms homeopatams ir jiems prijaučiantiems. Kaip perspėjimą, kad pastangos išlaikyti homeopatiją nepakitusią, standartizuoti jos mokymą ir praktiką ar įsprausti ją į „įrodymais pagrįstos“ akademinės medicinos rėmus bus bevaisės. Tai prieštarautų pačiai jos prigimčiai…

Homeopatija, reaguodama į laikmetį, politinę situaciją, pribrendusį žmonių jautrumą ir sąmoningumą, pati koreguoja kryptį ir strategiją – ir neklausia, nori to homeopatai, ar nenori… Homeopatinio gydymo srityje tie intensyvūs pokyčiai vyksta jau dabar, ir bent kiek domintis šia sritimi, jų neįmanoma nepastebėti. Tik iki šiol nebuvo vientisos sistemos, bendro matymo ir supratimo – todėl nuolatinės pažangos čia kaip ir nesimatė, visi dirbo skyrium, formavosi lyg ir atskiri tarpusavy konkuruojantys ir nesutariantys metodai ir mokyklos. Mes būtinai dar šiame straipsnyje paliesim šia temą. Bet iškart perspėju, kad kur kas radikalesnė naujosios Homeopatijos kryptis, daugeliui turbūt visai netikėta, bus… nesusijusi su gydymu!

GYDYMAS

NEPASIEKIAMA HOMEOPATIJA

Iki šiol Homeopatiją buvo monopolizavę homeopatai. Kelias į gilesnį homeopatijos supratimą vykdavo metų metais kremtant knygas,  nagrinėjant aprašytus klinikinius atvejus, pratinantis prie kitokio požiūrio, specifinės terminijos ir darbo su žinynais. Atitinkamai, taip paruošti homeopatai, net ir pasiekę aukšto meistriškumo, išlavinę pajautas ir intuiciją, iki šiol neįsivaizdavo kito, neknyginio kelio, ruošti sau pamainą. Kiek man žinoma, nebuvo jokių rimtesnių bandymų tiesiogiai perduoti patirtis ir pojūčius (aš neblogai pažįstamas su Vakaruose „intuityvia“ vadinama Kijevo Popovų mokykla – tačiau tai visiškai kas kita, iki intuityvaus perdavimo ten labai toli).

Daugumai homeopatų gyvos tradicijos ir gyvo perdavimo nebuvimas neatrodo problema. Na, bent jau tai ne jų problema. Tačiau būtent dėl to homeopatija iki šiol liko nepasiekiama jauniems, potencialiai gabiausiems ir jautriausiems holistinės medicinos pasekėjams – šie tiesiog nueidavo į tas sritis, kur vyrauja  gyva patirtis, kur gyvai prisiliečiama prie, atrodytų, neapčiuopiamų dalykų, kur viskas vyksta čia ir dabar, kur pakanka erdvės atsiskleisti ir augti jų talentams.

NAUJOSIOS HOMEOPATIJOS TIKSLAI

Naujoji homeopatija, kaip atitinkanti visus tuos reikalavimus, ne tik pretenduoja tapti viena iš tokių paklausių sričių. Jos siekiai – kur kas ambicingesni:

I. Apglėbti ir apjungti daugybę sričių į vieną visumą, ką mes vadiname informacine medicina (ir netgi išsiplėsti į kitas, nemedicinines sritis). Čia homeopatija, kaip vyriausioji, be to, atstovaujanti įvairias dar senesnes tradicijas (alchemiją, herbalizmą ir kt.), turi ypatingą surišanti vaidmenį –

  1. Ji ypatingai susijusi su visu mus supančiu pasauliu – jau daug kartų minėjau, kad homeopatijai praktiškai neegzistuoja ribos, preparatus galime kurti iš bet ko, kas tik egzistuoja, galime potencijuoti ir išbandyti bei naudoti visus kada nors žmonijos sukurtus ir naudotus vaistus (įskaitant cheminius), praktiškai panaudoti įvairias ligos ir sveikatos koncepcijas (žr. talpumą) ir t.t.;
  2. Nemažiau svarbu, kad homeopatija nuo pat pradžių orientuota ir pritaikyta darbui gyvybine energija per fizinį kūną, jo simptomus ir pojūčius, kas yra pamatas ir inkaras bet kuriam darbui, susijusiam su sveikata. Kūnas idealiai atspindi vidinius dalykus. Kūnas – ypatingas pagalbininkas gydymo procese. Ir nors šiandien turim įvairių kitokių ir nuostabių preparatų (Bacho žiedai, kristalų esencijos, Aurasoma spalvos, SDA ir kt.) atveriančių visai kitas galimybes, tačiau… jie neturi inkaro kūne (naudojamos subtiliosios anatomijos sąvokos – pernelyg sąlyginės pradiniame etape), todėl juos labai sunku parinkti konkrečioms kūno sveikatos problemoms spręsti. Homeopatija čia gali tapti jungiamąja grandimi, savotišku žirgu (taip vadinamas atitinkamas fitoterapinio mišinio komponentas), kuris nukreipia įvairias priemones reikiama kryptimi. Testuotojui homeopatiniai ir izopatiniai preparatai neretai atlieka filtro vaidmenį, padedantį parinkti nematerialius informacinius dalykus, pvz., spalvas, konkrečioms fizinio kūno problemoms spręsti.

Ir čia homeopatija labai panaši į osteopatiją (neveltui abi – „-patijos“). Štai jautrus biodinaminis osteopatas atpažįsta įvairius ramybės lygius ir dirba juose. Tačiau į juos patenka ir juose dirba per kontaktą su kūnu – rankomis. Aukštesnių lygmenų pojūčiai labai skiriasi nuo fizinių, atrodytų, rankos čia nereikalingos. Tačiau dirbama per rankas, kas sumažina kompresijos riziką ir padeda išlikti ramiu inkaru.

Pokyčiai homeopatijoje vyksta jau dabar. Ir dėka to Homeopatija pradėjo slysti iš homeopatų monopolijos. Pvz., ją ima naudoti įvairūs testuotojai – štai taikomojoje kineziologijoje bandoma testuoti ir skirti įvairius kompleksinius preparatus, Šiuslerio druskas, eterinius aliejus, Bacho žiedų esencijas ir kt. preparatus. Taip, kartais pritrūksta gilesnio homeopatijos išmanymo. Bet užtat yra betarpiškas santykis su tais preparatais. Išmanymas ateis su laiku. Dažniausiai prie homeopatijos anksčiau ar vėliau prieina testuotojai, nes jie geriausiai gali įvertinti informacinių preparatų privalumus. Per testavimą jie ne tik mato pacientų reakcijas – jie pirmiausiai ugdo savo jautrumą ir pajautas. Ir jeigu tokiam bent kelių metų patirtį turinčiam testuotojui perteikti gilesnį supratimą, jo skiriamų preparatų efektyvumas staiga išaugtų dešimteriopai…

II. Atrodytų, ne visas sritis Homeopatija pajėgi apglėbti, nes ne visi naudoja preparatus ar informacinio poveikio (pats žodis poveikis čia netinka, nes reiškia intervenciją, kas mūsų kontekste nepriimtina, tai jau iš karto – grubi terapinė klaida, tačiau tebūnie, nerandu kito tinkamo žodžio) būdus. Tačiau tokiu atveju naujoji homeopatija gali integruotis į tas sritis ir tapti jų dalimi. Pvz., osteopatas ar psichoterapeutas neretai iš principo neskiria preparatų savo pacientams/klientams. Ir visgi informaciniai preparatai gali tapti neatskiriama jų pačių lavinimosi dalimi. Tai gali būt asmeniniai ar grupiniai pruvingai, galbūt pruvingai dirbant vienas su kitu – kuomet preparatai tampa tam tikrais būsenų stimuliatoriais, padedančiais lengviau įeiti/atverti tam tikrus lygmenis, atpažint ir patirt tam tikras būsenas, jausenas, situacijas. Pradedant nuo to, kaip jaučiasi vienas ar kitas organas, kaip juntamos atskiros emocijos, kaip atpažinti įvairias situacijas, kaip dirbti su įvairiomis būsenomis kt. dalykais, pabūti įvairiuose ramybės lygmenyse, dirbti su planetų energijomis, pašaukimo ir gyvenimo kelio temomis,… Daugtaškis reiškia, kad sąrašą galima tęsti… be galo.

Bet kuriuo atveju, tokia naujoji homeopatija, tęsianti alchemijos tradicijas, prasideda nuo asmeninio santykio su visais tais dalykais ir visų pirma skirta dirbantiems su savimi – t.y. įvairiausių krypčių praktikuotojams, pirmiausiai siekiantiems pažinti save, ir per tai atrasti kitokį, kur kas gilesnį ir betarpiškesnį santykį su supančiu pasauliu. Ir tai – turbūt pirminis ir pagrindinis reikalavimas naujosios homeopatijos praktikuotojui (o ne medicininis išsilavinimas, kaip daug kam atrodo). Čia galioja tie patys principai, kaip ir visur gyvenime – pirma turi tai praeiti pats, tik paskui gali padėt tai padaryt kitiems. Tas pats, deja, galioja ir homeopatinių/informacinių vaistų gamybai…

INFORMACINIŲ PREPARATŲ GAMYBA

Iki šiol preparatų gamyba priklausė farmakologijos sričiai, t.y. vaistininkams. Man labai gražus ir prasmingas jų darbas, todėl beveik su apgailestavimu turiu pastebėti, kad naujoji homeopatija ir tai keičia. Nes čia kalbam ne tiek apie farmakologinius, kiek apie alcheminius preparatus, kurie gaunami išgryninant tam tikros medžiagos (nebūtinai netgi medžiagos – gali būt reiškinio ar net idėjos) informaciją, esmę, Paracelso žodžiais tariant – kvintesenciją, ją išsaugant ir perteikiant kitam per paprastus nešėjus – vandenį, cukrų, laktozę, vašką ir kt. Tiesą sakant, informacijos nešėjas čia neturi didesnės reikšmės – galima lygiai taip pat sėkmingai naudoti šviesą, elektromagnetines bangas, magnetinį lauką, metalų lydinius, kompiuterio atminties mikroschemas, kietuosius diskus ar USB atmintukus… Štai Edmundas Kirda, gerai išmanantis tokio informacijos išsaugojimo fizikinius aspektus, šituos dalykus užrašo tai ant žilkos (gerai supratot, ant sintetinio valo), nes jam taip geriau ir stabiliau – ir tai išties veikia, pats bandžiau. Šis žmogus kadaise gerokai krestelėjo mano supratimą apie informacijos perdavimą – pasirodo, plasitikas ar polietilenas tam puikiausiai gali pasitarnauti. O testuotojai mane mokė, kad tinka išskirtinai elektros srovės laidininkai, o dialektrikai – ne. Ir tuos mano įsivaizdavimus Edmundas kaip mat sudirbo, pademonstravęs kaip veikia žilka plastiko dėžutėje, kuri savo ruožtu įdėta į polietileninį maišiuką (geresniam laidumui). Taigi, kai nebelieka skirtumo ant ko rašyti, ima tikti viskas. Pradedi atrasti, kad, pvz., gazuotas vanduo kartais turi privalumų lyginant su paprastu ir t.t.  Žodžiu, nėra didesnio skirtumo, kaip perduosit informaciją – šiuo atveju mūsų Sistema ją nuskaitys bet kokiu pavidalu. Netgi jei siųsit ją telefonu ar… mintimis!

Tokių informacinių preparatų gamybą greičiau prilyginčiau kūrybos procesui – kuomet kūrėjas (tapytojas, fotografas, skulptorius, juvelyras, kompozitorius – bet kas) savo kūrinyje imasi atvaizduoti tam tikro objekto (augalo, akmens, gyvūno, gamtos reiškinio ar kt.) esmę, atspindėti jo dūšią. Juk nebūtina tai daryt kuo tikroviškiau – galima keliais štrichais ar naudojant simbolių kalbą… Lygiai tą patį daro gaminantis alcheminį/homeopatinį/informacinį preparatą, išgrynindamas tai, suteikdamas neutraliam nešėjui ypatingų transformuojančių savybių. Tą gamybos procesą geriausiai ir labai žmogiškai galima apibūdinti pojūčiais.  Ir tas išgryninimas – tai visų pirma sąmonės procesas, ta vidinė alcheminė transformacija, pirmiausiai perkeičianti patį gamintoją ir jo būseną (tam tikra prasme gamintojas tampa kanalu preparatui arba dar paprasčiau tariant – pats tampa preparatu), o tik paskui, jau per tai keičiasi nešėjo (vandens, cukraus ir t.t.) struktūra.

Visokie ten skiedimai, kratymai ir kitos procedūros (pvz., kadaise alchemikai valandas ir paras praleisdavo kaitindami retortų turinį) – neesminės, nuo jų ne kaži kas priklauso. Jos skirtos daugiau palaikyti praktikuotojo sąmonės koncentracijai – kaip fizinė išraiška to vidinio nematomo darbo. Lygiai taip medituotojas gali kalbėt mantras ir dar sulig kiekviena mantra ar įkvėpimu/iškvėpimu pirštais perrinkinėti rožinio karoliukus. Tiek mantros, tiek bet kurie kiti veiksmai medituojant – iš principo absurdiški ir nereikalingi, ir kiekvienas pažengęs praktikuotojas tai žino. Esmė – sąmoningume ir budrume (kas iš esmės tas pats). Tik tiek. Tačiau jei išoriniai, tegu ir absurdiški dalykai, kaip mantros, kvėpavimas (pastarasis – tobulai absurdiškas, neapčiuopiamas, be jokio mūsų įsikišimo jau ir taip vykstantis iš esmės tuščias dalykas, jame nėra už ko užsikabinti protui – čia ir visa esmė!) ar rožinio karoliukai padeda pasiekti tam tikrą sąmonės būseną (dar geriau – Tam, kas už būsenų, kame tos būsenos manifestuoja) – kodėl gi ne..? Su „potencijavimais“, skiedimais, kratymais – tas pats. Jie tik tam, kad vaistininkas/gamintojas išliktų procese ir kontakte su tuo, iš ko gamina preparatą. Ir čia ne aš dabar sugalvojau:

  • Homeopatijoje B. Fincke (1821-1906)   apie tai daug rašė, remdamasis praktika, Paracelso raštais ir gamtos stebėjimais (rekomenduoju trumpą jo 1905m. straipsnelį „Paracelsus and Fluxion Potencies”). Jis gamino preparatus nepertraukiamos fliukcijos būdu – realiai tiesiog pakišdamas mėgintuvėlį po tekančiu iš krano vandeniu (savaime suprantama, nedistiliuotu). Ir taip XX a. pirmoje pusėje buvo gaminami praktiškai visi aukštų potencijų preparatai. Klasikams paerzinti, priminsiu, kad J.T. Kent dirbo išskirtinai su tokiais preparatais ir kitokių apskritai nepripažino. Beje, panašius įtaisus konstravosi ir taip preparatus gaminosi ir daug kitų klasikų: F.E. Boericke, T. Skinner, S. Swan, H.C. Allen ir kt.
  • R.T. Cooper (1844-1903) savo garsiuosius arborivitalinius preparatus taip pat gamino be jokio kratymo, tik valandėlę pagulėdavo prie augalo saulės atokaitoje pamerkęs jo gyvą šakelę į indelį su spiritu. Ir naudodavo rimtais onkologinių susirgimų atvejais, kai jo supratimu, „įprasta homeopatija jau būdavo bejėgė“.
  • E. Bach juokėsi iš homeopatų, sakydamas, negi jūs manot, kad kratydami ir skiesdami gausit ką nors daugiau, nei jau yra augale ir Saulės šviesoje..?
  • Tie kas reprintuojam – tiesiog pabūnam su preparatu tas kelias minutes, kol tai ateina, įsisuka, stabilizuojasi.

Tai, kad homeopatinių vaistų gamyba – vidinis procesas, liudija ir skeptikų argumentai apie priemaišas. Išties, kuriam gi vaistininkui pavyksta naudot absoliučiai švarius laboratorinius indus ir absoliučiai švarų distiliuotą vandenį??? Ir potencijavimo metu, mažėjant pradinės medžiagos koncentracijai, gana greitai tų priemaišų kiekis ima viršyt vaistinės žaliavos kiekį. Ir tos priemaišos lyg ir turėtų taip pat ne prasčiau potencijuotis..? Tas klausimas taip glumina visus vaistininkus, gaminančius homeopatinius preparatus, kad net neiškeliamas į viešumą, bijant atsakymo. O atsakymas paprastas – preparatą „gamina“ vaistininko sąmonė (dar tiksliau būtų sakyt, kad preparatas gaminasi pats, o vaistininko darbas – netrukdyti tam procesui – tačiau daug kam tai skambės neįprastai ir gal net nepriimtinai). Ir jei vaistininkas sumišęs, nesupranta, kas čia vyksta, bijo tų priemaišų ir pan. – preparatas išeis atitinkamas. Deja.

Metodai, ritualai yra skirti tam, kad padėtų išlaikyti tą sąmoningumą – ir ypač tai svarbu iš pradžių, kol dar nėra kitų įgūdžių. Tam, kad vaistininkas nepamestų proceso/sąmoningumo, jis gauna daug užduočių – matuoti, skiesti, skaičiuoti sukratymus, žymėtis praskiedimus, neišlieti turinio, nesudaužyti mėgintuvėlio ir t.t. Kartu vaistininkas galėtų mokytis justi patį procesą (su mokytoju tai vyktų daug kartų greičiau) – pradžiai stebėt, kuo skiriasi jo būsenos gaminant įvairius preparatus. Paskui palyginti, kaip jos kinta bėgant laikui ir atsirandant tam tikriems įgūdžiams. Pamažėl vidinio proceso stebėjimas imtų nustelbti išorinį veiksmą. Galbūt vaistininkas ims pastebėt, kad tas preparatas skirtingiems pacientams/homeopatams gaminasi šiek tiek skirtingai. Ir tai pamažėl ves prie supratimo, kaip gaminamas preparatas konkrečiam pacientui. Ir jei vaistininkas nesustos, vaisto gamyba jam taps savotiška dvasine praktika, jis tame augs ir tobulės

  • tiek, kaip specialistas, Pvz., vieną dieną supras, kaip gaminasi tas pats preparatas, tačiau ne statiškas, o savaime prisitaikantis prie besikeičiančios paciento būsenos. Arba kaip preparatai „užrakinami“, apsaugant juos nuo nepalankaus išorės poveikio (mobilūs, radiacija ir kt.) Visokių mažų profesinių nušvitimų, apie kuriuos niekas ir niekur nerašo…
  • tiek, kaip asmenybė (žr. asmeninį augimą).

Štai čia ir tenka pripažint, kad vaistininko akademinis išsilavinimas ir gera išorinė laboratorija visiškai negali užtikrinti vidinės laboratorijos kokybės (alchemija praktikuojama būtent toje vidinėje). Labai būna smagu sutikti vaistininką, išties atsidavusi tam darbui ir su išmanymu bei atsidavimu gaminantį preparatus. Tokių gana nedaug. Širdis plyšta stebint vaistininkus, kurie gamindami preparatą lyg niekur nieko kalbasi su kolegomis ar neaišku kuo užsiima. Aš suprantu, kad pasiekęs absoliutų sąmoningumą, kitaip tariant nušvitęs, vaistininkas taip ir turėtų darbuotis – tokiu atveju net ir mobiliu prie viso to kalbėt nė kiek nekenktų. Deja, mūsuose dažniausiai tai reiškia kiek žemesnį nei pradinuko lygį (rimtas pradinukas prikandęs liežuvį sąmoningai stengiasi parašyti raidę, jis dar nemoka, jam dar kaip reikiant neišeina, bet jis sudeda koncentraciją ir pastangas).

Taigi, naujojoje homeopatijoje preparatus gamina… nebūtinai vaistininkas ir nebūtinai laboratorijoje. Pagrindinėmis gamintojo savybėmis tampa sąmoningumas ir jautrumas, kas, be abejo, lavinama, tačiau ko jokiame universitete neišmoksi. Visa kita – neesminiai dalykai, apie juos galima pasiskaityt knygose.

Dar turim trumpai stabtelt prie pačios “gaminimo” idėjos. Nes ji paprastai lieka nesuprasta, daugumas tai įsivaizduoja kaip aktyvų veiksmą. Iš tiesų, gaminti yra klaida. Lygiai kaip mes negalim sukurti eilėraščio ar dainos. Pagamink, kad gudrus, dainą… Gera daina netgi nesukuriama, ji tiesiog išgirstama iš Tylos ir užrašoma. Tikri dalykai nėra sukuriami. Jie jau egzistuoja ir ateina per mus kaip laidininkus. Ir jų kokybė susijusi išskirtinai su mūsų kaip laidininkų švara ir kokybe. Ir pagerinti jų mes negalime. Tik pagadinti. Taip kaip audio ar TV kabelis negali pagerinti perduodamo signalo kokybės. Idealus laidininkas dirba švariai – nieko neprideda, nieko neatima. Tas, kas nori tobulai atlikti muzikos kūrinį, turi pats pamesti save ir tapti muzika. Norėdami iš tiesų pagaminti preparatą, turit juo tapti… Tai tobulai pasyvus veiksmas, nes tuomet tiesiog pasitrauki ir išlaikydamas budrumą užleidi vietą preparatui. Lauki, kol jis manifestuos iš Tylos, kol ateis, įsisuks ir įsitvirtins žirniuose, vandeny ar bet kur kitur.  Gamintojo nelieka, tik preparatas. Todėl bet koks judesys iš gamintojo pusės, bet kokios kokios pastangos pagerinti preparatą (įskaitant pozityvias mintis, sveikatos palinkėjimus ir kt.) jį kaip mat sugadina. Geriausiu atveju gaunat apribotą preparatą – be gylio ir gaivališkumo… O jeigu jūs tam atėjimui netrukdot, išeina tobulas preparatas konkrečiam pacientui ir jo situacijai. Ir tokio daugiau niekada niekada nebeišeis – kiekvienąsyk bus vis kitoks procesas. Ir tam budriam stebėtojui, kuris lieka pasitraukus gamintojui, kiekvienas kartas bus nepakartojama misterija ir vis nauja kelionė.

NEGYDYMAS. KITOKS INFORMACINIŲ PREPARATŲ PANAUDOJIMAS

GYDYMAS AR NEGYDYMAS?

Ir čia ne kitaip nei su gamyba. Man labai paprasta kalbėt apie negydymą. Nes turiu prisipažint, aš jau seniai nežinau, kas yra gydymas. Aš nežinau, kokia gydytojo paskirtis (mane mokė, kad gydytojas turėtų netrukdyt pasveikti), ir kaip toks jau seniai nedirbu. Kartais vadinu save testuotoju. O testuotojas pirmiausiai testuoja/bando pats. Toliau galima pereiti prie darbo su kitais. Bet čia testuotojas vėlgi nediagnozuoja ir nekoreguoja. Jis netgi nežino, ką daro ir kaip turi būti, nes pradėjęs dirbti seka S. Hahnemann nurodymais ir…  praranda visas išankstines nuomones. Testuotojo paskirtis – netrukdyti pacientui pasirinkti reikiamus preparatus. Būti stebėtoju ir nesikišti. Klausytis paciento reakcijų į skirtingus preparatus, naudotis visomis įmanomomis juslėmis ir tiesiog judėti ten, kur daugiausiai gyvasties. Galbūt padėti suprasti pacientui, kas vyksta su juo čia ir dabar.

Kartais žmonės tai vadina gydymu. Tačiau tai gaivališkas nekontroliuojamas procesas, nė kiek neprimenantis normalaus gydytojo darbo. Pacientas pats renkasi preparatus – neretai priešingai testuotojo supratimui ir įsitikinimams, tarsi spirale keliauja per įvairius lygmenis ir pojūčius, kol (paprastai po 3-5 preparato) grįžta į būseną, panašią į pradinę, tačiau jau pakitusią, kitokią, atsiranda tam tikras nenutrūkstamas tekėjimas, plėtimasis ir t.t.

Be tokio „gydymo“ (deja, tai vienintelis variantas, kur man homeopatija veikia stabiliai), apie kurį aš jau ir taip per daug kalbėjau, dar yra tūkstančiai sričių ir būdų, kaip panaudoti informacinius/nematerialius preparatus. Ir homeopatijoje tai atveria visiškai kitas erdves ir… kur kas gilesnį supratimą to, kas vyksta.

KĄ ŠIANDIEN VALGYSIM?

Pradėkim nuo to, kad pats paprasčiausias ir gana simboliškas būtų to panaudojimas… maisto gamyboje. Konditeriniai ir kulinariniai gaminiai, gėrimai – viskas gali būt su papildomu neapčiuopiamu/nematerialiu informaciniu komponentu. Tiesą sakant, ir taip jau yra – kiekviename patiekale įsispaudžia jį gaminusio virėjo energija bei būsena. Tai jokia paslaptis, pvz., visi žino, kad negalima maisto gaminti supykus, prastos nuotaikos ir t.t. Šiuo atveju, tęsiant mūsų vidinės laboratorijos temą, kalbam apie tai, kad virėjas gali maistą pagaminti su ypatinga būsena. Arba kaskart – vis kitaip ypatinga. Maistas yra plati sąvoka: pietūs, pyragas, arbata, vynas, karštas šokoladas, saldainiai, kava, ledai – jokio  skirtumo. Galima ledus „nudažyti“ kokia nori (nematoma) spalva, galima „įdėti“ į juos smaragdų, nebijant išsilaužyti dantų, galima padaryt taip, kad juos valgydamas atsidurtum šventykloje kalno viršūnėje, galima leist pasijusti vaiku juos valgant (tai nebūtinai bus linksma patirtis), galima… Viską, ką tik sugalvosit. Netgi ir tai.

Turim daugybę informacinių preparatų atitinkančių/reprezentuojančių tas būsenas. Tik vėlgi naujosios homeopatijos kontekste kalbam ne apie įdėjimą ar įmaišymą preparato (tai būtų tas pats vartojimas, o mums reikia metodo darbui su savimi). Mes kalbam apie tai, kad ledų gamintojas pats paima preparatą (jei su tuo preparatu=būsena gerai pažįstamas, užtenka turėti preparatą šalia/kišenėje arba išvis tik prisiminti tai) ir pats tampa ta būsena, kanalu, per kurį tai atsiranda ledų porcijoje. Šitas darbas reikalauja ypatingo pasiruošimo, tačiau tas ypatingumas susiveda į sąmoningumą ir jautrumą – tik tiek. Ir jeigu papuola plačios sąmonės ir dar kiek jautresnis ledų gamintojas, tokio šposo jį išmokinti – vieni juokai. Minučių reikalas.

Kai kurie paklausit – kas iš to? Jei kyla toks klausimas, vadinasi, iš to [jums] – nieko. Lygiai taip pat galima klausti, kokia nauda iš meno kūrinio, gero dizaino ar tam tikrų dvasinių patirčių. Na, galbūt mūsų atveju, kažkas, suvalgęs tokių ledų, patirs daugiau nei ledus ir ims kažką daugiau suprasti. Galbūt tai pažadins iš snaudulio ir pastūmės kažką keisti gyvenime. Arba kaip tik – stipriai suglumins ir pažadins ieškojimams. O ledų gamintojas, matydamas to pasekmes, turės stimulą dar plėsti sąmoningumą ir treniruoti jautrumą. Tik tiek. Pradžiai.

Kodėl apie tai nekalbėta anksčiau? Viena vertus, todėl, kad iki šiol manyta, kad tokia gamyba – išorinis procesas, reikalaujantis vaistininko ir mėgintuvėlių. Tačiau taip pat ir dėl vyraujančio homeopatų supratimo, kad jų preparatai sukelia simptomus/ligas, turi savo patogenezes, kad tai pavojinga ir neharmoninga. Iš tiesų, nesinorėtų, kad kas gamintų saldainius „Žalgirio mūšis“ su to paties pavadinimo J. Mateikos paveikslo informacija. Ir taip to pakanka.

Tačiau yra daugybė harmoningų dalykų. Šį bei tą pademonstravo tas pats Masaru Emoto, priklijuodamas prie buteliuko etiketę su užrašu „meilė ir dėkingumas“ – rezultatą jis gavo ledo kristalų pavidalu. Kas sako, kad negalime to panaudot kasdienėje buityje? Skambės simboliškai – bet kodėl ne tų pačių ledų gamybai? Mes, kaip homeopatai, neretai naudojam santykinai neigiamus preparatus, kad „krestelt“ paciento sistemą, taip kaip gyvenime kartais reikia stipraus spyrio į užpakalį, o ne švelnaus paglostymo. Tačiau naujojoje homeopatijoje turim daugybę būdų ir paglostyti (mes tai vadinam santykinai teigiamais preparatais – nebūtinai švelnūs jie, kartais netgi labai kresteli): galime naudoti spalvas, saulės šviesą, muzikos kūrinius, gamtos reiškinius, jėgos vietų ir sakralių objektų informaciją,…

…GYVAS NE VIEN DUONA

Savaime suprantama, tai panaudojama ne vien kulinarijoje. Naujoji homeopatija, kaip įvairių sričių sintezė, suteikia neribotų galimybių kūrėjams. Pvz., galima augalo arba… muzikos kūrinio kvintesenciją užrašyti/išsaugoti metalo lydinio struktūroje – galbūt skulptūros ar juvelyrinio dirbinio pavidalu. Ir jis veiks kaip informacinis preparatas vien prie jo prisilietus ar patekus į jo erdvę, jei to reikės tam, kuris prisiliečia (kažkiek priklausys nuo to, kaip kūrėjas tai suprogramuos, tiksliau, kaip leis tiems dalykams skleistis, nes tokia gamyba yra absoliučiai pasyvus veiksmas, gamintojas turi išlikti skaidrus ir nieko nuo savęs nepridėti – grįžtam prie gamybos niuansų). Vėlgi, tai nereiškia, kad menininkas turi būtent taip daryt – genialiems skulptoriams ar juvelyrams tai išeina savaime, be pastangų. Bet techniškai tai – įmanoma. Ir paprastas, negenialus menininkas tai gali panaudoti lavinimuisi – tuomet pamažėl vis geriau pajausdamas patį procesą, išgrynindamas būsenas, stebėdamas rezultatą, galų gale tą ypatingą alchemiją pavers paprastu kūrybos procesu, kai genialūs kūriniai gaunasi be jokių papildomų technikų.

Galima eiti toliau, sujungti tai apie ką kalbėjom ir… pvz., gaminti ypatingus indus bei įrankius. Tuo laisvalaikiu užsiima austrė Nikola Wolgemuth, beje, gaminanti vienas ypatingiausių kristalų esencijų, kiek man tekę sutikt. Pridedu nuorodą į šaukštuką kavai, o toliau jau ieškokit ir mislykit patys 😉

Žodžiu, pasiekus tam tikrą suvokimo lygį, žmogus gali tuos dalykus naudoti aplinkai ir aplinkos objektams keisti ir transformuoti panaudodamas tik informaciją be jokių papildomų materialių komponentų. Pvz., mano jau ne kartą minėtas AEK kartą pažaidė su plienine detale (na, prijungė krokodiliuku ją minutei prie reprinterio) ir nunešė laboratorijon bandymams. Jos atsparumas nusidėvėjimui pasirodė 54-57% (tiksliai neprisimenu, tačiau šiame intervale) didesnis nei įprastos. Kokį preparatą prie tos detalės „prikabino“, AEK neišduoda… Tuomet tikėjosi pasiekt kur kas geresnių rezultatų, jei tą patį daryti detalės liejimo metu, kai metalas pereina iš skysto būvio į kietą (nebepaklausiau, kas išėjo). Bet kuriuo atveju, preparatas ir metodinės rekomendacijos būtų tik dalis recepto – kita ne mažiau svarbi dalis – asmeninės gamintojo savybės, paties proceso suvokimas, sąmoningumas ir kt.

Tai reiškia, kad galit tai taikyti visur. Eksperimentuoti kaip pašėlę, žaisti su dalykais, kurie jums įdomūs ir augti tame. Galbūt sumislysit kokį keistą informacinį benzino priedą ar betono modifikatorių, jei jums tai svarbu. 😉

Kartą kolegei osteopatei užsiminiau apie tai, kad galima homeopatija naudoti darže, pvz., pomidorams laistyti, ir kad planuoju tai pabandyti. Ji iš manęs tąsyk labai juokėsi – sako, tik nesakyk, kad tau rūpi pomidorai! Ir išties, tuomet supratau, kad šiame etape pomidorai man visai nerūpi. Ir nelaisčiau. Užsiėmiau tuo, kas įdomiau ir smagiau. Iš to štai šitie straipsniai išėjo.

TARP VIDAUS IR IŠORĖS

Kai pradedi dirbti su išore, atsiranda didelė pagunda pasukti senuoju išoriniu keliu, kur viešpatauja metodai ir technologijos. Nes iki šiol vyravo supratimas, kad ir homeopatinių/informacinių preparatų gamyba – tai išorinis technologinis procesas, metodai, kuriuos galima aprašyti (vaistininkai tam naudoja farmakopėjas) ir realizuoti. Žr., kaip Tony Pinkus demonstruoja išorinį vaistų gamybos procesą, jį šiek tiek sureikšmindamas. Naujoji homeopatija šito neatmeta, palieka kaip tam tikrą tradiciją ar ritualą tiems, kuriems tai svarbu. Tačiau sako, pažvelkim vidun, kas už viso to. Ir jei tik pažvelgiat vidun – technologijos ir metodikos sumenksta, nes už jų išryškėja kur kas gilesni dalykai (Sąmonė).

Taigi, kai dėmesys sutelktas į išorę – gimsta nauji metodai ir naujos gamybos technologijos. Neretai šioje srityje kas nors nuolat aptinka kažkokias naujas galimybes ir paskelbia atradęs naują būdą kažką padaryt. Gal net užpatentuoja tai. Jei tuo nesidomit – homeopatija atrodo nepasikeitusi nuo pat S. Hahnemann laikų. Jei domitės, ieškot, galit pastebėt, kad šioje srityje progresas vyksta nuolat ir jis ne mažiau ryškus kaip kitose įprastose srityse. Tik jis nepageidaujamas uždarame klasikinės homeopatijos kieme, jo ten nė su žiburiu nerasit. Iš tiesų tas progresas vyksta ne metoduose, o Sąmoningume, išsiskleidžiant seniai mumyse glūdintiems sugebėjimams. Ir tik neturint bendro matymo ir supratimo, tos Sąmoningumo apraiškos gali pasirodyti kaip nauji metodai.

Turime daugybę atvejų apie informacinio poveikio pritaikymą kažko pagerinimui išorėje. Nuo santykinai primityvių iki gana pažangių būdų. Tarkim, yra daug pavyzdžių, kai tokie informaciniai preparatai naudojami laukų laistymui ir derlingumo gausinimui – praktiškai nieko nepridedant į vandenį, o tik keičiant jo struktūrą.

Kiti eina dar toliau. Štai Vokietijoje ekoterapeutai (pradininkas Hans Andeweg) imasi gydyti miškus (su sąlyga, kad procese dalyvauja miško savininkas/globėjas), naudoja tuos pačius mums pažįstamus homeopatinius preparatus taip pat  Bacho žiedus ir kt. Bet jie mokosi jausti mišką, jausti/matyti medžius t.t. Ir gauna rezultatus dirbdami nuotoliniu būdu, netgi nelaistydami miškų preparatais (specialiai nerašysiu kaip jie dirba – kam reikės, rasit, jei nerasit, reiškia, nereikia) – tiesiog supratimo lygis kiek kitas.

Jei naudojamės tuo išoriniu keliu, tačiau neprisirišam prie atskirų praktikavimo formų ir metodų, šie kinta. Tampa vis paprastesniais. Vis mažiau skirtumų tarp jų lieka. Taip forma tampa vis mažiau svarbi, ir pamažu atsiskleidžia jų vidiniai dalykai. Homeopato praktikoje – paprastais preparatais gali gauti labai gilių, esminių pokyčių. Biodinaminis osteopatas paprastu prisilietimu gauna įspūdingą atsaką. Braziliško džiu-džitsu Meistras kovoje naudoja paprasčiausias bazines technikas, kokių mokomi pradinukai pirmą pusmetį, – ir niekas jiems nesugeba pasipriešint.

A. E. KudaevKeliaujant į vidų metodai tampa ne tokie svarbūs. Nes pasirodo, kad visi esminiai dalykai – mūsų pačių viduje. Ir kuo giliau tai įsisąmoninam, tuo paprasčiau pasiekiamais jie tampa. Juos imat paprasčiau ir kūrybiškiau pritaikyt. Atsiranda vidinis tų procesų suvokimas. Štai AEK juokiasi, sako, koks skirtumas ką testuot, vis tiek viskas yra informacija. Ir jam iš tiesų vienodai ką testuot: ar prieš jį pacientas, ar laboratorinė žiurkė per bandymus, ar augalas/sėklos, ar reikia rast automobilio gedimą, ar kažkas prašo padirbėt su verslo bendrovės problemomis. Jis tiesiog testuoja, ir tuo metu jo… nėra. Kaip jis pats sako – „tik ugninis kamuolys viduje“.

Naujoji homeopatija kviečia atsigręžti į save, į savo vidų užuot išradinėjus metodus išorėje. Jei reiks, metodai ateis patys. Greičiausiai tai nebus stulbinantys nauji atradimai, o tiesiog modifikuoti, supaprastinti jau esami dalykai.

N.B.! Aš kalbu apie galimybes ir pavyzdžius žaidimams su naująja homeopatija. Neapsiribokit jais. Jų – nesuskaičiuojama galybė, juos galima taikyti tiek buityje, tiek gydyme, tai tinka visoms sritims – medicinai, agronomijai, mechanikai, informacinėms technologijoms,… Tačiau juose galima prašapti, taip kaip… įprastiniuose kompiuteriniuose žaidimuose, persikelti gyventi ten ir prarasti realybės jausmą. Taigi, jei kažkam kils nenumaldomas noras keisti ir harmonizuoti viską aplinkui – tai jau diagnozė, rodanti dvasinės praktikos ir vidinės ramybės stoką. Reiškia, verta sustoti, pabūt tyloje su klausimu „Kas čia TAS, kuris nori keisti ir harmonizuoti? Kur TAS, kuriam tokios mintys kyla?“. Ir neilgai trukus pasaulis taps kur kas tobulesnis, reikalaujantis kur kas mažiau jūsų pastangų. O jeigu taps tobulu ir be jūsų įsikišimo – sveikinu! Praėjot visus Alchemijos žaidimo lygius. GAME OVER. Metodai Jums nebereikalingi.

IŠVADOS

Naujoji homeopatija neatmeta senosios. Daugumai homeopatų niekas nesikeičia ir jie lieka prie sau įprastos S. Hahnemann „Organono“ traktuotės. Senoji homeopatija vis dar taip pat veiksminga gydant ūmias ligas.

Naujoji homeopatija siekia išplėsti Žmogaus kaip sudėtingos atviros Sistemos suvokimą, išplėsti preparatų arsenalą kitų, giminingų informacinių preparatų sąskaita, peržiūrėti metodikas, modifikuoti jas pagal šiuolaikinės holistinės pasaulėžiūrą (įskaitant holistinės medicinos pasiekimus), ir, kas svarbiausia, padaryti tuos dalykus jutiminiais ir patiriamais čia ir dabar.

Maža to, ji tampa orientuota į asmeninį augimą ir tobulėjimą – tiek paties praktikuotojo, tiek ir paciento. Vienam tai suteikia naujų galimybių, kitam tai tiesiogiai susiję su fizine ir psichine sveikata.

Naujoji homeopatija atsigręžia į savo šaknis. Į Žmogų. Ir ne tiek į „alchemiją“, kiek tiesiog į Žmogų, mūsų santykį su savimi ir pasauliu. Tai reiškia labai paprastus, juntamus dalykus. Tokią homeopatiją, susijusią su mūsų esminiais būties dalykais jaučia dauguma, kas prie to prisiliečia. Ir tai stebina – nes tie ezoteriniai dalykai, kadaise prieinami tik saujelei išrinktųjų per sudėtingas misterijas, šiandien ateina tarsi be jokių pastangų rateliui bendraminčių, susirinkusiems pasiklausyti preparatų.

Dar homeopatija ima plėsti savo įtakos sferą. Ji jau neapsiriboja medicina, jai įdomios tampa visos sritys, susijusios su žmogiškosiomis patirtimis ir žmogaus Sąmone.

Todėl naujoji homeopatija kuriasi ne uždaram homeopatijos kieme, o už jo ribų. Ji nestato tvoros, nekuria filosofijų ir teorijų, ji atvira visiems kaip patirtys ir pajautimai. Ji nepriklauso medicinos ar kuriai nors kitai sričiai. Ji nepretenduoja į išorinius pasiekimus, jai nereikia nieko įrodyt išorėje. Jei kas sako, kad tai neveikia, ji kaip mat sutinka – taip, suprantam, jums tai neveikia, dar turėtumėt pasipraktikuot. Ir šiaip – kuo toliau žengiat šiuo keliu, tuo greičiau mažėja ratas žmonių/kolegų/bendraminčių, su kuriais galit kažkuo pasidalinti. Jūs, be abejo galit, klausimas, ar jiems to reikia…

Naujosios homeopatijos praktikuotojai suvokia vidinio darbo svarbą. Todėl čia nebelieka vietos tarpusavio ginčams ir nesutarimams. Nebetenka prasmės ginčytis dėl išorinių dalykų. Dėl vidinių dalykų ginčytis – dar absurdiškiau. Jei kažkas neišeina, kažko nejauti ar nesupranti – kaltas tik tu pats ir ieškai to, kuriam išeina, kad galėtum paklaust, o dar geriau – pajust, kaip tai daroma.

Šiandien yra galybė dalykų, kurių aš nesuprantu ir nejuntu. Tačiau aš nesmalsus – jei jų nejuntu, vadinasi [man] nereikia. Tiesą sakant man pakanka tų dalykų ir procesų, kurie iškilę šiandien. Jais mus aprūpina pats Gyvenimas, kartais ir per gana skaudžias patirtis. Aš žinau, kad, jei man reikės, tie kiti, nauji ir nepatirti dalykai savo laiku ateis patys – per sutiktus žmones, išbandytus preparatus, į rankas pakliuvusias knygas ir visa kita. Štai vakar prekybcentry šalia IKEA visiškai neplanuotai į rankas pakliuvo ypatingas kalnų krištolo kristalas su įrašais, nukeliančiais į labai keistus prisiminimus… Šitie dalykai nesuplanuojami, jie tiesiog nutinka ir skleidžiasi pakeliui. Jei užsimanai juos kontroliuot – prašau, tačiau tai labai greitai nebetenka gyvumo, o kontrolė, pasirodo irgi labai laikinas ir sąlyginis dalykas. Šioje kelionėje svarbiausia yra… pati kelionė. Tikslo nėra. Na, o jei tikslas atsirado – sveiki atvykę į proto iliuzijų pasaulį.

Naujojoje homeopatijoje iš esmės nėra skirtumo tarp preparatų gamybos, išbandymų, testavimo/parinkimo ir skyrimo. Nes visais šiais atvejais reikalingas vis tas pats vidinis praktikuotojo darbas – pabūti švariu ir plačiu kanalu, informacijos laidininku. O norint būti juo sąmoningai – nelieka nieko kita, kaip treniruoti savo pajautas, jautrumą. Kito kelio nėra.

N.B.! Dar turiu perspėti, kad šioje kelionėje vien jautrumo neužtenka. Būtina Tyla, švari erdvė, kurioje ir iš kurios šitie dalykai gali skleistis. Tą Tylą turim kiekvienas. Tiksliau, kiekvienas ir esam ta Tyla. Tai pats natūraliausias dalykas iš visų. Tačiau kažkaip linkę tai pamiršt. Ir tuomet sakom, kad būtinos dvasinės praktikos, kad tai vėl atrastume. Gal ir išties būtinos?

Jautrumas be Tylos – pavojingas ir keliantis problemų. Tyla (galbūt kas nors tai pavadinsit Dievu) yra tas nematomas pagrindas, kuris padeda išsilaikyti nenuneštam, išsaugoti savo psichinę sveiktą ir apsaugoti artimus žmones aplinkui.

Kiekvienas preparatas (kaip ir pacientas) turi daug lygmenų. Jautrumas duoda tai, kad juntam – tačiau, kaip taisyklė, tik patį paviršinį sluoksnį (jau ne kartą rašiau, kad tai – įprastų pruvingų bėda, kuomet pruvinge dalyvauja nepasiruošę savanoriai). Ir tik tuomet, kai klausomės su ramybe paviršinis sluoksnis ima rimti, po juo išryškėja ir nuvilnija kiti, vis subtilesni. Tai universalu ir galioja tiek klausantis preparatų, tiek… žmonių, tai vyksta visad – bendraujant, gydant rankomis, testuojant,… Jei kaip homeopatas turit prieš save piktą žmogų, galit užsirašyt – piktas , triskart tai pabraukti ir manyt, kad jam reikia Chamomilla. Tačiau jei paklausysit jo su tyla ir ramybe, pyktis sklaidysis, išryškės visai kiti sluoksniai, ir suprasit, kad Chamomilla jam reikalinga mažiausiai.

Homeopatai padėjo puikius pagrindus – visi tie klasikiniai dalykai išties veikia. Tačiau dažniausiai tai būna pirmi paviršutiniai sluoksniai, daugiau susiję su ūmiomis klinikinėmis būklėmis. Ir tik nedidelė dalis preparatų ištyrinėti šiek tiek giliau ir mes turim jų gilesnius ir detalesnius aprašymus… O esmė tame – kad jei norim ištyrinėti preparatus, pirmiausiai turim pradėti tyrinėti save. Tiesiog čia ir dabar, nieko neatidedant ateičiai, ir visiškai palikus praeitį – KAS AŠ????????????????????????????????????????????

P.S. Jei pasirodė, kad radot atsakymą į šį klausimą, perklauskit dar kartą. Ir dar kartą. Ir dar kartą. Kol liks tik Tyla…

Leave a Comment