Konstitucinis preparatas ir portretizmas homeopatijoje

Šia tema pradėsiu straipsnių seriją, skirtą klasikinei homeopatijai.  Tam turiu kelias priežastis:

  • Daugumai konstitucinis preparatas ir klasikinė homeopatija atrodo neatskiriami dalykai.
  • Daugeliui homeopatų konstitucinis skyrimas tapo kone etaloniniu. Suprantama, tai ne tik nubrėžia gaires konsultavimui, bet ir nulemia studijų struktūrą bei formuoja pačios homeopatijos suvokimą.
  • Per 15 metų, kiek esu homeopatijoje, aš vis dar nežinau, kas yra konstitucinis preparatas. Kol kas neaptikau nė vieno aiškaus apibrėžimo. Taip pat nerandu tam pagrindo nei senųjų klasikų darbuose, nei šiuolaikinėje Žmogaus sampratoje, nei kasdienėje praktikoje. Maža to, susidarė įspūdis, kad konstitucinis preparatas tiesiogiai susijęs su homeopatijos nuosmukiu ir apgailėtina šiandienine situacija.

Siūlau kartu pakeliaut po konstitucinę homeopatiją, stebėti ir kiekvienam padaryt išvadas.

 

KUO SKIRIASI PANAŠUS IR KONSTITUCINIS PREPARATAI?

Panašus preparatas parenkamas remiantis simptomais. Ir ūmiais atvejais tas dažniausiai suveikia. Problemų iškyla, jei dirbam su lėtinėm ligom, arba tos ūmios būklės linkę kartotis – tuomet norisi gilesnio gydymo, t.y. paskirti preparatą, kuris ne tik padėtų ūmiu atveju, bet ir turėtų bendrą poveikį organizmui, paliestų paciento tikrąją prigimtį, dirbtų su „dirva“, su tuo, kas slypi už simptomų, veiktų ligos priežastį.

Nemaža dalis homeopatų, ypač vadinantys save klasikiniais, išeitį mato taip vadinamame konstituciniame gydyme – parenkant konstitucinį preparatą. Idealiu atveju šis vienas preparatas turėtų „padengti paciento fizinių ir psichinių simptomų, trunkančių ilgesnį laiką ir nesusijusių su laikinais pokyčiais ūmių būklių metų, visumą“ (Ph. M. Bailey).

Priminsiu, kad simptomai čia reiškia ne tik įprastus medicinoje ligos požymius su visais niuansais (pvz., balti taškai ant nagų), bet ir subtiliausius pojūčius, trauką tam tikriems maisto produktams, įpročius, laikyseną, kūno padėtį miegant, sapnus, emocines reakcijas ir t.t. Visuma reikštų kad visos šios detalės, kaip dėlionės detalės, sugula į vientisą prasmingą paveikslą.

Pradėkim nuo to, kad surinkti visą įmanomą informaciją apie konkretų žmogų – praktiškai nerealu. O gal turit žmogų, apie kurį žinot viską? Kita vertus, net ir turint kelis puslapius informacijos (tiek, kiek dar įmanoma surinkti per 2 val. trukmės konsultaciją), iškyla sunkumų sutalpinant tai į vientisą paveikslą ir išskiriant esminius dalykus.

Būtent čia homeopatijoje atsirado portreto sąvoka. Cituojant C. R. Coulter – „Žodis portretas knygos pavadinime panaudotas tyčia. Portretistas atsirenka tam tikrus bruožus tam, kad išreikštų tikrąjį savo objekto charakterį.“

Pagal šitą logiką:

  1. Galima nupiešti kiekvieno mūsų portretą, kuriame atsispindėtų individualios ypatybės: kūno sandara, vyraujanti simptomatika, reagavimo būdas, charakterio ypatumai, įpročiai ir t.t.
  2. Dar įdomiau, kad kiekvieną mūsų preparatą galima irgi įsivaizduoti kaip portretą – kaip tam tikrą asmenybę, kuriai irgi būdinga tam tikra kūno sandara, simptomatika, … ir netgi charakterio ypatumai.
  3. Toliau pagal panašumo principą parenkat pacientui panašų portretą ir turim konstitucinį gydymą, veiksmingą beveik visais ligų atvejais.

Kritiško proto, turinčiam gyvenimiškos ir homeopatinės patirties žmogui tokia logika turėtų sukelti liūdną šypseną. Mat viskas būtų gražu ir teisinga, jeigu

  1. Galima būtų nesunkiai, tebūnie neiškart, o kelių konsultacijų bėgyje, nupiešti paciento portretą, atspindintį ne tik jo kaukę (Persona), kurią demonstruoja pasauliui (įskaitant homeopatą) ir sau pačiam, bet ir Šešėlį, kuris nepalyginamai didesnis, turi daugybę užkaborių, atvirų žaizdų bei randų, paslėptų ne tik nuo kitų, bet ir nuo paties savęs. Nes būtent šie paslėpti dalykai labiausiai įtakoja kūno sveikatą!
  2. Išties galėtume preparatą apibūdinti kaip žmogų, t.y. augalui, mineralui ar gyvūnui suteikti žmogiškų (!) bruožų;
  3. Bala nematė tų pirmų dviejų punktų – tegu tik toks triukas išties būtų veiksmingas ir pasiteisintų jeigu ne visais, tai bent daugumoje ligų (na, gerai, derėkimės – bent trečdalyje) atvejų.

Suprantu, homeopatams kur kas patogesnės įprastos diskusijos konstitucinio preparato tema. Kiek konstitucinių tipų/preparatų mes pereinam gyvenimo bėgyje? O gal nuolat išlieka tas vienintelis? Kiek veiksmingas bus konstitucinis preparatas ūmios ligos atveju – kada tiesiog imti konstitucinį, o kada parinkti panašų ūmų preparatą? Kokiomis potencijomis jį skirti? Ir t.t.

Na, bet jeigu mums rūpi esminiai dalykai, gal geriau pradėkim kelionę nuo ištakų.

 

TRUPUTIS ISTORIJOS

Taip jau išeina, kad konstitucinį preparatą dažniausiai mini šiuolaikiniai klasikai, jiems tai – individualaus vaisto etalonas ir pagrindinė siekiamybė. Specialiai rašau šiuolaikiniai – kadangi senieji klasikai, pradedant S. Hahnemann, Boenninghausen, E. Nash, A. Lippe ir baigiant  C. Herring ar J.H. Clarke apie konstitucinį preparatą išvis nekalbėjo. Visi jie dirbo „nuobodžiai“ – studijavo simptomus ir skyrė preparatus vadovaudamiesi simptomais, simptomų visuma ir…  patirtimi.

Konstitucinis tipas (kaip konkrečiam preparatui jautrus tipas) tebuvo vienas iš vaistų parinkimo kriterijų – dažniausiai kaip papildoma informacija, vienas iš diferencinės vaistų diagnostikos aspektų (žr. S. Hahnemann „Gydymo meno organonas“ VI-asis leidimas, §5).

Skaitant senesnę homeopatinę literatūrą, neretai aptiksime paminint tuberkuliozinę, limfatinę ir kt. konstitucijas. Tai įprasti paplitę ano meto medicininiai terminai, naudoti ir homeopatų, tačiau tiesiogiai su homeopatija nieko bendra neturintys.

Konstitucijos sąvoką į homeopatiją pirmasis įnešė vokiečių gydytojas, perėjęs į homeopatų pusę, Eduard von Graufogl (1811-1877), vėliau tapęs Vokietijos gydytojų homeopatų centrinės Unijos prezidentu ir pirmuoju homeopatu Suomijoje. Aprašė tris konstitucijas – endomorfinę, mezomorfinę ir ektomorfinę, labiau žinomas kaip hidrogenoidinę, oksigenoidinę ir karbo-nitrogenoidinę. Galima įžvelg panašumų, tarp jų ir S. Hahnemann pasiūlytos miazmų triados (syphilis, sycosis ir psora) bei Rademacher pirminių ligų (ferrum, nitrium, cuprium). Graufogl knyga 1870 m. buvo išversta į anglų kalbą ir išleista JAV, prie to daug prisidėjo C. Dunham ir C. Herring. Pastarasis netgi rašė: „pagaliau mes turime mąstytoją“.

 

Norintiems plačiau susipažinti su Graufogl konstituciniais tipais bei konstitucijų reikšme homeopato praktikoje siūlau J. H. Clarke brošiūrą „Konstitucinė medicina“ (anglų kalba), kuri nepraranda aktualumo ir dabar. Tačiau autorius niekur nemini konstitucinio preparato. Ir labai dažnai naudoja konstituciją kaip diagnostikos priemonę. „Savo praktikoje aš būtinai pacientų klausiu tokių pat klausimų kaip Graufogl, ir tai iškart padeda juos surūšiuot, ir susiaurina vaisto paiešką. Aš taip pat seku Paracelso maksima – ir jei tik galiu, ieškau pradžios. Jei sužinau, kad pacientas niekuomet gerai nebesijautė persirgęs gripu (nesvarbu, ar tai nutiko ką tik, ar seniai), aš jau beveik tikras kad reikės Tuberculinum Koch kurso. Vėlgi, jei turim vakcinaciją anamnezėje („sėkmingą“ ar ne), iškart iškyla Thuja, Vaccinium ir Variolinum. Taigi, galima surasti daug individualių konstitucinių indikacijų, kurių Graufogl nepaminėjo. Šias kiekvienas praktikuotojas galės susirasti pats.“

J. T. Kent (1849-1916)

Konstitucinio preparato idėja priklauso J.T. Kent (1849-1916), ir tai ne visiškai. Pats J.T. Kent, būdamas Materia Medica profesoriumi vienoje garsiausių JAV homeopatijos mokyklų, puikiai išmanė skyrimą pagal simptomų visumą ir praktikoje skirdavo preparatus įprastu būdu – vadovaudamasis simptomais. Apie preparatus, kaip apie atskirų asmenybių portretus, jis sumanė kalbėti per paskaitas studentams – kad šie geriau įsimintų dėstomą medžiagą. Ir kaip charizmatiškas lektorius, reikia pripažint, tai darė nepriekaištingai. J.T. Kent „Materia Medica paskaitos“ ir šiandien tebėra populiarus klasikinis veikalas, dauguma homeopatų jį tikrai yra skaitę (ir ne po vieną kartą). Tačiau kas smagiausia – kaip į rimtą instrumentą kasdieninei homeopato praktikai ir pats J.T. Kent į tipus/asmenybes nežiūrėjo:

  • Pvz., vienas iš Kent‘o studentų, Frank Kraft, Hahnemanian Monthly žurnale (1892) aprašė atvejį, kuomet atsižvelgdamas į „visumą“ paskyrė Calcarea carbonica, o Kent pataisė jį, sakydamas, kad preparatas turėtų būti Thuja, nes išskyros būdingos Thuja.
  • Apie tai, kad tokius vaistų paveikslai tėra tik pakvailiojimas J.T. Kent užsiminė ir laiške, adresuotame savo studentei ir pasekėjai anglei Margaret Tyler.

Ironiška, bet ši nepaisė savo mokytojo perspėjimo ir vėliau parašė ir išleido Vaistų portretus, kurie iki šiol įeina į daugumos homeopatinių koledžų studijų programą. Pati M. Tyler dėjo labai daug pastangų, kad Kent idėjos pasiektų Britaniją, netgi įsteigė savo tėvo vardo stipendijų fondą, kad anglų homeopatai galėtų studijuoti JAV pas Kent‘ą. Su M. Tyler prasidėjo trečioji (I – Skinner ir Berridge, II – Gibson Miller), lemiama J.T. Kent importo į Britaniją banga.

1903 m. sausio 8 d. jos kolegė Octavia M. S. Lewin oficialiai pristatė Kent‘o konstitucinio preparato idėją Britų Homeopatijos Draugijai (BHS – British Homeopathic Society). Iš tuometinių grandų tik vienintelis J. H. Clarke užsiminė, kad tiesos grūdo tame visgi gali būti…   Kiti, jų tarpe Cooper ir Burnett tokias idėjas priėmė labai skeptiškai.

Galima būtų ilgai nagrinėti niuansus, kaip ir kodėl vystėsi šis naujas judėjimas, kaip jis ėmė dominuoti prieš senųjų klasikų metodus. [Besidomintiems giliau – puikūs Peter Morell straipsniai šia tema] Paminėsiu tik, kad nemažai prisidėjo ir tuo metu anglų homeopatiją apėmęs nuosmukio periodas. Entuziastai ieškojo šviežių idėjų, ir dalis homeopatų jas atrado amerikietiškoje Kent‘o linijoje. Be to, esant kritinei situacijai, stengdamiesi išsaugoti žinias homeopatai griebėsi šiaudo – homeopatija pirmąsyk imta dėstyti ir nemedikams. (Vienas iš to pradininkų buvo J.H. Clarke.) Ši tendencija ryški ir šiandien – didelė dalis britų homeopatų nėra medikai pagal išsilavinimą. Iš principo tai nėra labai blogai, tik įtakoja prioritetus… Suprantama, gražūs, ryškūs, stilizuoti portretai nemedikams kur kas patrauklesni nei klinika, simptomai, priežastiniai ryšiai ir pan.

Tai patvirtina ir Catherine R. Coulter „Homeopatinių vaistų portretai – pasirinktų konstitucinių tipų psichofizinė analizė“ dvitomio sėkmė – The Independent Londone jas išrinko priskyrė prie geriausių metų knygų ne grožinės literatūros kategorijoje (I-ąjį tomą – 1986, o II-ąjį – 1988 m.). Laikraščio apžvalgininkas rašė: „Jei jums įdomūs pamatiniai žmonių tipai, iš kurių mes visi sudaryti, tai ši [knyga] – kaip tik jums. …jie žavingai aprašyti ponios Coulter, kuri yra puiki psichologė.“ Kaip matot, net apžvalgininkas čia neįžvelgia nei homeopatijos, nei medicinos apskritai…

XXa. 8-ojo dešimtmečio pradžioje Kent‘o liniją tęsė G. Vithoulkas ir jo taip vadinamas essence prescribing (skyrimas pagal esencijas), esenciją suprantant kaip tam tikrą vaisto šerdį, kurią galima nusakyti keliais žodžiais ar sakiniais. Mūsų homeopatai tikrai pamena G. Vithoulkas knygą „Materia Medica esmė“, daugelio turbūt skaitytą rusų kalba. Ši knyga – trumpi preparatų portretai. Beje, pats autorius teigė, kad knyga išleista be jo sutikimo, naudojantis pavogtais konspektais, joje daug klaidų,… Tačiau tai nė kiek nesumažino knygos populiarumo. Nuo to laiko ji tiesiog vadinama Stolen Essences (pavogtos esencijos). Kaip jau minėjau pradžioje, pats G. Vithoulkas gana skeptiškai žiūri į konstitucinio preparato sąvoką, daugiau propaguoja gydymą pasluoksniui. Tačiau jo mokiniai B. Gray, J. Shore ir R. Morrison toliau skleidė „esencinį“ supratimą.

Panaši, bet kiek kitokia tendencija vyravo ir į rytus nuo mūsų. Ukrainoje ir Rusijoje homeopatų žargone dar ir dabar dažnai sutiksi žodį „portretas“: „ligos portretas“, „vaisto portretas“,… Tik kadangi homeopatiją mūsų regione praktikavo išskirtinai medikai, o psichologija ir psichoterapija čia neturėjo stiprių pozicijų (sovietiniais metais tai apskritai buvo arba blogo tono, arba politizuoti dalykai), todėl skirtingai nuo Vakarų, čia daugiau dėmesio skirta kūno sandarai, audinių charakteristikai. Ir reikia pripažinti, tame pasiekta ne taip mažai – patyrę homeopatai gali daug pasakyti apie polinkį sirgti vienomis ar kitomis ligomis vien patyrinėję kūno sandarą, audinius. Kiek tai turi įtakos homeopatinio gydymo, kuris paremtas dinamika, parinkimui – atskiras klausimas…

Taip pat nepamirškim, kad mūsuose ilgus metus labai trūko kokybiškos homeopatinės literatūros, įskaitant periodiką. Sunku buvo gauti normalių šiuolaikiškų Materia Medica išleistų suprantama kalba, o repertoriumas daugumai homeopatų buvo visiška egzotika. Be šitų įrankių dirbti su simptomais buvo pakankamai komplikuota. Pamenu,G. Bogačiuk, vienas iš Popov‘ų mokyklos gydytojų ir lektorių, pasakojo, kaip visą vakarą puslapis po puslapio vertė visą Materia Medica nuo A iki Z ieškodamas preparato, kuriam būtų būdingi širdies problemų ir hemorojaus paūmėjimai vienu metu. Repertoriume, kurio Popov‘ų mokykla tradiciškai nenaudoja (priežastis paprasta – jų pradininkas D. Popov tokio tiesiog neturėjo), tai surasti užtrunka 1-2 min… Natūralu, kad tokiu atveju daugiau dėmesio skirta portretams

Toks skirstymas Vakarai – Rytai, žinoma, sąlyginis. Juk kalbant apie homeopatinę tipologiją negalima nepaminėti Antoine Nebel (1870-1954), kuris, remdamasis jau minėtu Graufogl, aprašė karboninį, fosforinį ir fluorinį konstitucinius tipus. Jo mokinys Leon Vanier (1980-1963) irgi daug dėmesio skyrė tipologijai, Romėnų mitologijos dievų savybes susiedamas su šiuolaikinių žmonių mentalinėmis bei fizinėmis charakteristikomis. Ir apskritai, prancūzų homeopatai nepasidavė Kent‘o įtakai, jiems būdingas kur kas pragmatiškesnis, klinikinis, medicininis priėjimas. Netgi potencijų skalė ten išlikus pakankamai žema, retai viršijant 15CH ribą…

 

PASEKMĖS

Homeopatijoje ėmus dominuoti Kent‘o pažiūroms (aukštos potencijos, kategoriškumas, portretai, mistifikavimas) visiškai nutrūko ryšys su alopatija. Priminsiu, kad iki Kent‘o tas ryšys dar buvo – homeopatai save laikė tokiais pat gydytojais (jie ir buvo gydytojai ), tik akcentuojančiais kitokį vaistų skyrimo principą ir mažesnes dozes (3D ir 3C buvo populiariausios potencijos, retai kas „iššokdavo“ aukščiau).

Atotrūkis tarp dviejų mokyklų bei homeopatijos dėstymas nemedikams privedė prie to, kad pastaruosius 100 metų homeopatai stabiliai praradinėjo pozicijas ūmių ligų gydyme. Ėmė mažėti homeopatinių stacionarų, ambulatoriškai dirbantys homeopatai dėl teisinių problemų ir išsilavinimo spragų (pvz., manęs niekas nemokė homeopatijos praktikos ligoninės priimamajame ar stacionare gydyti plaučių uždegimo išskirtinai homeopatinėmis priemonėmis) susikoncentravo į lėtinių ligų gydymą. Žinoma, yra išimčių – kelios ligoninės Indijoje ir pan., bet tai – lašas jūroje.

Vis rečiau buvo atliekami pruvingai, suprastėjo jų kokybė. Iki įsigalint Kent‘o pažiūroms, anglai buvo labai aktyvūs. Užtenka vien paminėti taip vadinamą Cooper club (1880-1900) – Skinner, Cooper, Compton Burnett ir dar visai jauną Clarke, susitinkančius kartą per savaitę papietauti, pasidalinti savo patirtimi bei užrašais. Kiek naujų preparatų pruvingų, kiek nozodų davė ši grupelė homeopatijai! J.H. Clarke vėliau išleistas tritomis „Materia Medica žodynas“ didele dalimi paremtas tais užrašais.

Palaipsniui tiek vakaruose, tiek rytuose homeopatija tapo vis labiau statiška, leisiu išsireikšt portretiška. Žmogus – portretas, liga- portretas, vaistas – portretas. Išbandymai, kova su infekcinių ligų epidemijomis, klinikos dinamikos stebėjimas – visi šitie dalykai pasitraukė į antrą planą.

Portreto tema kuo toliau, tuo labiau buvo vystoma. Vietoj kelių konstitucinių štrichų ir ilgų simptomų sąrašų senųjų klasikų Materia Medica, ėmė populiarėti knygos skirtos vien portretiniams aspektams, kur kiekvienas preparatas aprašomas kaip asmenybė, su savo polinkiais, charakterio bruožais, reakcijomis įvairiose gyvenimo situacijose ir t.t. Žodžiu, gali imti ir skaityti apie kiekvieno preparato išvaizdą, kaip jis rengiasi, kokie jo pomėgiai, mėgstamus ir nemėgstamus valgius, netgi įpročius lovoje ir t.t. Atleiskit, kad ironizuoju. Tačiau, kiek tai turi bendra su homeopatija, o kiek – su grožine literatūra – vėlgi, spręskit patys…

 

KAM REIKALINGA Į KONSTITUCINĮ TIPĄ (PORTRETĄ) ORIENTUOTA HOMEOPATIJA?

Pirmiausiai – romantikams. Ne paslaptis, kad į homeopatiją neretai ateina tie, kas nusivylę alopatine medicina, jos technizuotu priėjimu prie žmogaus. Ir čia konstituciniai tipai atrodo žavingai.

Pabandykit paskaityt S. Hahnemann Materia Medica Pura ar kad ir A. Lippe Materia Medica, pamatysit, kokios jos nuobodžios… (Patikrintas dalykas – puikiausia rekomendacija nuo nemigos – paskaityti kokią seną Materia Medica prieš miegą. Patys nepajusit, kaip užmigsit skaitydami kokį 200-ąjį simptomą sąraše, o greičiausiai nereikės nė tiek.) Tačiau šiandieniniai autoriai ne prasčiau už F. Dostojevskį gali pateikti puikius detalizuotus psichologinius portretus.

Čia nepralenkiamas  Ph. M. Bailey, šiuolaikinio bestselerio „Homeopathic Psychology“ autorius. Pats būdamas ne tik homeopatas, bet ir profesionalus psichoterapeutas, autorius konstitucinius tipus pateikia rafinuočiau, nei bet kas kitas. Reikia pripažint, kad jie išties daugiabriauniai, ne tokie lėkšti ir primityvūs, kaip autorių iki tol. Teorijoje tai gražu. Beveik įtikinama. Kiek tai turi bendra su homeopatija – vėlgi klausimas. Štai pats Ph. M. Bailey viešai prisipažįsta nematantis didelės problemos, jei ūmus tonzilitas bus gydomas antibiotikais – svarbu paskui paskirti tinkamą konstitucinį preparatą…

Čia grįžkim prie „nūdos“ Adolf von Lippe (1812-1888), kuris medicinos studijas baigė Berlyne, paskui mokėsi homeopatijos ir praktikavo kaip gydytojas JAV. 1849 m. skarlatinos epidemijos metu iš 150 jo gydytų pacientų visi pasveiko. Be kita ko tai buvo tarsi žurnalistinis tyrimas – vieno medicininio žurnalo redaktorius metė šiam homeopatui, turinčiam didžiausią gydytojo (!) praktiką Filadelfijoje (JAV), iššūkį. Tuo metu gydant alopatiškai mirtingumas nuo skarlatinos būdavo apie 90%, išgyvenę paprastai likdavo neįgalūs… (Galiu patvirtinti – jau XX a. pradžioje keturios mano močiutės seserys mirė nuo skarlatinos.) Štai man ir kyla klausimas, kuris tikresnis klasikas – Lippe ar Bailey? Kaip manot Jūs?

Yra dar viena priežastis, kodėl portretai tokie populiarūs. Ir apie ją nelabai smagu kalbėt. Tiesiog portretai bei žongliravimas mentaliniais simptomais padeda homeopatui susikurt iliuziją, kad jis išmano žmogaus psichologiją, tai tarsi įrodymas, kad štai aš, homeopatas, turiu teisę prisiliesti prie šios subtilios sferos.

Pamenu kolegę gydytoją, kuri skyrė jaunam vyrui Pulsatilla todėl, kad jis pasirodė jai „švelnus“. Ar tai – pakankamas pretekstas paskirti preparatą? Ar taip tikimąsi išgydyti… švelnumą? Nepamenu, dėl ko jis kreipėsi, bet tikrai ne dėl šito charakterio bruožo…

Tikrai nenoriu sumenkinti homeopatų pasiruošimo ir įdėto triūso. Tik noriu pastebėt, kad homeopatija pati savaime neduoda išsilavinimo įvairiose srityse. Išmokti homeopatinę Materia Medica dar nereiškia tapti geru klinicistu ar psichoterapeutu, tai neišmoko dirbti su pojūčiais, nelavina jautrumo, pastabumo ir daugybės kitų dalykų. T.y. homeopatijos mokymasis neatleidžia nuo tobulėjimo kitose su Žmogaus studijomis susijusiose srityse…

Čia portretai labai patogūs. Jie sukuria iliuziją, kad mes dirbam su psichologija. Ir tuo pat metu atleidžia mus nuo gilesnio psichoterapinio darbo, suvokimo kas, iš kur ir kodėl. Jie atleidžia nuo supratimo, kad paciento pažinimas yra procesas, reikalaujantis klausymosi kokybės, pasitikėjimo, išmanymo ir laiko.

 

KRITIŠKAS POŽIŪRIS Į PORTRETUS

Žinoma, rizikuoju užsitraukti savo klasikinių kolegų nemalonę. Tačiau niekad nebuvau portretinės/ tipologinės homeopatijos (kas šiandien neretai klaidingai suprantama kaip klasikinė) šalininkas. Supraskit teisingai – sutinku, kad taip parinktas preparatas gali duoti naudos, galbūt to netgi užteks pilnam pasveikimui ar sveikatos atstatymui po sunkios ligos. Tačiau gero rezultato galime tikėtis tik tuomet, jei atsižvelgiama į simptomus (jų visumą), galimas ligos priežastis, įvairių veiksnių įtaką. Jei taip – viskas gerai, tik kam tuomet vaistą vadinti konstituciniu? Iš čia kyla dar vienas klausimas – kiek „konstitucinių“ preparatų padeda dėl to, kad jie „konstituciniai“, o kiek tai būna normalus homeopatinis panašumas į vieną ar kitus ką tik išvardintus aspektus?

Paskubom nupieštas portretas niekad neprilygs gyvam žmogui. Iš kai kurių homeopatų neretai išgirsi tokį pacientų/žmonių apibūdinimą: šitas – Arsenikas, tas – Nux vomica, ana – Ignatia. Mano kukliu supratimu – tai tam tikra profesinė deformacija, nuasmeninanti žmones ir suprimityvinanti preparatus. Tai vieni baisiausių spąstų į kuriuos gali pakliūt žmogus, pradėjęs studijuot homeopatiją – vaistus ir pacientus matyti kaip portretus. Tai patvirtina ir vienas iš šiuolaikinių klasikų – G.  Vithoulkas: „tokios idėjos sukėlė homeopatijos degradaciją, suteikė jai magišką aurą ir paviršutiniškumą, kurio mūsų mokslas nenusipelnė“. (Plačiau skaitykit G. Vithoulkas “The question of the “constitutional” remedy”)

Nė vienas nesame statiškas portretas. Kiekvienas – labai daugiasluoksnis, ir daugumos dalykų mes patys apie save nežinom. O jei ir žinom, neretai net nesuvokiam iš kur tai… Ir jei mes būsim sąžiningi patys sau, matysim, kad netgi savų artimų žmonių mes kaip reikiant nepažįstam… Tie niuansai, svarbūs mūsų sveikatai ir vaisto parinkimui atsiskleidžia tik atidžiai ir neskubriai einant gylyn, tas ėjimas reikalauja laiko ir… tikrai daugiau nei vieno vaisto.

Preparato sutapatinimas su portretu irgi mažų mažiausiai keistas. Tie, kas išdrįsta pažvelgt už portreto, neretai lieka sukrėsti, kad preparatas – kur kas daugiau, nei mes apie jį žinom. Tai, kad, pvz., Sepia lygiai taip pat gerai gali tikti vyrams – tik pusė bėdos. Kur kas svarbiau, kad Sepia nėra žmogus, tai galvakojo jūros gyventojo „rašalas“, jam padedantis nuo priešų pasprukti, tai visiškai kita informacija, į kurią mes, kaip žmonės, kažkaip reaguojam. Tą kažkaip aprašo Materia Medica, mes tai vadiname patogeneze. Bet tai reakcija, žmogiška interpretacija tos informacijos, ne paveiksliukas… Zen tradicijoje yra alegorija apie pirštą, rodantį į mėnulį: daugumas žiūri į pirštą, o ne į tai, ką jis rodo…  Portretas gali būti kaip užuomina, tačiau dažniausiai ir daugumai jis gerokai apriboja vaisto suvokimą.

O jei jautriai ir su išmanymu prieisim prie paciento – pamažėl pradėsim matyti ne tik kaukę, kurią jis demonstruoja aplinkiniams ir sau, bet ir bekraštę gelmę, iš kur visa tai ateina. Pradedant jo patirties sluoksniais, emocinėmis reakcijomis į tam tikras gyvenimo situacijas, įskaitant prenatalinį periodą ir kas buvo prieš tai,  baigiant šeimos, giminės neišbaigtom problemom ir t.t. Iš viso to kai kurie dalykai labai konkrečiai įtakoja sveikatą, kai kuriuos tiesiog nešamės kaip bagažą, jie laukia savo laiko ir vietos. Monopreparatas geriausiu atveju palies mažutėlę šios sudėtingiausios ir nuolat kartu su gyvenimu besikeičiančios konfigūracijos dalelę. Jei ji bus pakankamai reikšminga dabar, gausim greitą atsaką ir norimą rezultatą. Bet sakyti, kad tai konstitucinis, visa apimantis preparatas..? Atleiskit, negaliu.

Portretas – lyg fotografija. Žinoma, mes kažką galime pasakyt apie žmogų, pažvelgę į jo nuotrauką. Bet kiek kartų pradėję su juo bendraut, stebėdami jį įvairiose situacijose, pamatysim, kad mūsų pirma nuomonė buvo bent jau… paviršutiniška? O kiek kartų suprasim visiškai klydę?

 

STEBUKLINGAS PREPARATAS

Dar konstitucinis preparatas yra nepelnytai įgavęs tam tikro stebuklingo preparato statusą (kitas stebuklingas būtų miazminis, bet apie tai – kada nors kitąkart). Daugumas klasikinių homeopatų tiki, kad pacientas pasveiks, kai tik bus atrastas ir paskirtas konstitucinis preparatas. Visi kiti preparatai ar gydymo metodai tam tik trukdys. Tai siaubingai iškreiptas supratimas – nebelieka proceso, dinamikos, klinikinio mąstymo, ir apskritai… mąstymo. Tik dėliojimas paveiksliukų ir žiūrėjimas „panašus – nepanašus“…

Žinoma, kartais išties pavyksta iš pirmo karto paskirti vieną (dažniausiai panašų, nebūtinai konstitucinį) preparatą, vedantį į pasveikimą. Deja, dažnai toks pataikymas tik pagilina fanatišką tikėjimą, kad toks stebuklingas preparatas egzistuoja kiekvienam kiekvienąkart. Todėl visiems stengies pakartot tą patį scenarijų, tik kažkodėl nepavyksta…

Mintis, kad viskas statiška, kad tėra tik vienas tinkantis  stebuklingas preparatas ne tik sustabdė pirminę dinamiką homeopatijoje, bet įnešė įvairiausių baimių ir įtampų. Pvz., fanatišką nusistatymą vienu metu vartoti ne daugiau nei vieną preparatą. Tai lyg jei aš, skaitydamas knygą, negalėčiau tuo laikotarpiu skaityti nieko kito – netgi orų prognozės, jau nekalbant apie eilėraštį, nes tai gali išderinti mano santykį su knyga! Pamenu, vieną klasikinę kolegę mano pasiūlymas čia ir dabar pabandyti vieną „keistesnį“ preparatą net nupurtė – ji juk vartoja kažkurį (galbūt) konstitucinį preparatą ir net pagalvoti negali apie ką nors kitą tuo pat metu, tai gali išderinti.

[Sakoma, kad kitą dozę/vaistą skirti galima tik tuomet, kai baigiasi pirmo vaisto poveikis. Apie kokį poveikį eina kalba – pirminį ar antrinį? S. Hahnemann čia kalbėjo apie pirminę reakciją į homeopatinį preparatą. Jau kalbėjom, kad praktikoje ji retai kada užtrunka ilgiau nei 15 min – per tiek laiko inicijuojamas sisteminis atsakas. Tuo metu duoti kitą preparatą – išties kvailystė. S. Hahnemann neturėjo nieko prieš skyrimą kito preparato, pasibaigus pirminei reakcijai, nežiūrint to, kad gydymo procesas dar nesibaigęs (tai juntama kaip raibuliavimas, kaip kalbėjom anksčiau). Daugiau apie S. Hahnemann VI-ojo Organono leidimo metodikas žr. interviu su Rudi Verspoor ir jo tinklapį.]

Iš tų apribojimų kyla daug nusivylimų – tiek pačiam homeopatui, tiek jo pacientui. Labai retai nutinka, kad pirmas paskyrimas išspręstų visas problemas. Dažniausiai žmogus grįžta, ir kažkas daugiau pagerėję, kažkas – mažiau, taip pat likę dalykų, kurie nepasikeitė. Jei mes siekiam to vienintelio stebuklingo konstitucinio preparato – tokie atvejai (jų daugiausia) veda į frustraciją.

Argentinietė kolegė Dr. Liliana Szabó pripažįsta, kad tokių konstitucinių pataikymų, po kurių būna visapusiškas pagerėjimas, netgi labiausiai patyrusiems homeopatams pasitaiko iki 7%. G. Vithoulkas teduoda 5%. Visa kita – “dalinis pataikymas”, kompromisas. Reik, suprast, jei  nesu vienas iš kelių pasaulinio lygio grandų, mano stebuklingo pataikymo procentas bus dar mažesnis… O ką daryt, jei man norisi matyti rezultatą jau konsultacijos eigoje davus vieną kitą preparatą…

Iš tiesų, praktikoje konstitucinis skyrimas primena viskas arba nieko situaciją. Pataikysi teisingą portretą – laimėsi, nepataikysi – bandyk dar kartą. Čia kyla dvi problemos – 1) užsiimdamas portretais ir noru pataikyti homeopatas nebepastebi proceso, t.y. kiekvienas pakartotinis paciento apsilankymas tampa šansu pataikyti, tačiau nelieka proceso, nelieka judėjimo ir nuolatinio progreso – netgi jei tai ir niekur nedingsta, tačiau tiesiog sąmoningai į tai neatkreipiamas dėmesys. 2) Kita problema – skirtingai nuo loterijos nepataikymas čia dažnai veda prie labiau sujauktos situacijos, ir po kelių nesėkmingų bandymų čia ką nors suprasti tampa žymiai sunkiau…

Dar didelė bėda, kad besivaikydamas to stebuklingo viskas viename preparato ir kartu bijodamas sutrikdyti jo veikimą, homeopatas neretai praleidžia kitus svarbius preparatus, kitus skyrimo metodus, kurie galėtų realiai padėti.

Pamenu, kažkurioje iš paskaitų amerikietis Roger Morrison pasakojo apie pacientę, kuri kreipėsi dėl stabiliai blogėjančio regėjimo, sukelto chlamidiozės. Morrison‘ui iš kažkelinto karto pavyko parinkti konstitucinį preparatą – jo konstituciškumas abejonių nekėlė, nes pagerėjo absoliučiai viskas – bendra sveikata, miegas, psichologinė būklė… Išskyrus akis. Baigianti apakti pacientė daugiau į konsultacijas neatvyko… Kažkas iš auditorijos paklausė – ar nebandėt Chlamidijų nozodo paskirti? R. Morrison reakcija buvo labai nuoširdi – „apie tai nepagalvojau“… Šis epizodas mano klasikiniu laikotarpiu man paliko didelį įspūdį ir turbūt tapo tam tikru lūžio tašku.

 

IŠVADOS

Problemos

Kaip jau supratot, konstitucinio preparatas aš idealizuot nelinkęs. Netgi, drįsiu pastebėt, kad tikrai klasikinei  homeopatijai jis apskritai nebūdingas, o tolimesnei jos raidai turėjo daugiau neigiamą poveikį:

  • Konstitucinis skyrimas galutinai izoliavo homeopatiją nuo medicininės minties, nuo ligos priežasčių ieškojimo, nuo supratimo kas ir kaip tarpusavyje susiję.
  • Fanatiškas prisirišimas prie portreto ne tik suprimityvino žmogaus, kaip daugiasluoksnės, sudėtingos būtybės sampratą. Jis ėmė trukdyti atsiskleisti procesui, judesiui ir dinamikai, kas yra pati gražiausia homeopatijos dalis. Šitai dalinai eliminavo pruvingų reikšmingumą, pristabdė naujų preparatų diegimą, ignoravo nozodus ir kitus neklasikinius(?!) preparatus, nuvertino kitus homeopatinių preparatų skyrimo būdus kaip antrarūšius.
  • Taip pat portretizmas atvėrė kelią nemedikams praktikuoti homeopatiją, ką galima vertinti gana prieštaringai. (Nežiūrint to, aš lieku didelis homeopatinės savigydos šalininkas.)

Sprendimai

Jau pasikartosiu, ir tai darau kone kiekvienam straipsnyje – homeopatijai būtų pats laikas nustoti žaisti su portretais, ir atsigręžti į realų žmogų. Pati homeopatija pastatyta ant Žmogaus pažinimo. Mūsų preparatus apibūdina mūsų pačių reakcijos. Jos realios, juntamos, ne knyginės.

Homeopatiniai preparatai gali tapti puikiais palydovais savęs ir kitų pažinimo kelyje. Tačiau darbui su jais reikalingi jautrumas, supratimas, klausimasis ir t.t. Tačiau tai neišmokstama per knygas ar portretus. Tam reikia praktikos, kompetencijų, kurių šiandieninė homeopatija, deja, nepajėgi duoti. Tačiau šiandien turim daugybę kelių tokiam pažinimui. Įvairiausios psichoterapijos mokyklos (pradedant psichoanalize baigiant konsteliacijomis ar biologiniu dekodavimu), osteopatija, kinų medicina, Ajurveda, joga, įvairiausios ezoterinės tradicijos – viską galima naudoti kaip instrumentą žmogaus pažinimui. Ir pradėti, žinoma, nuo savęs…

Kita vertus, pats mokslas apie konstitucijas – be jokios abejonės – labai naudingas. Specialisto arsenale tipologija ir konstitucijos gali duoti didelės naudos įvertinant bendrą paciento būklę, silpnų vietų matymui, profilaktikai ir gydymui. Štai Graufogl‘io konstitucijos ir buvo sukurtos tam, kad galima būtų greičiau ir tiksliau parinkti homeopatinį gydymą. Tai svarbi homeopatinio paveldo dalis – ją būtina įtraukti į mokymo programas ir praktikuoti..

Konstitucija svarbi ne tik dėl galimybės matyti polinkį vienai ar kitai patologijai. Žmogus funkcionuoja kaip vientisa būtybė, kūnas atspindi tai, kas mūsų viduje. Kaip tai pritaikyti praktikoje – kitas dalykas. Vėlgi, tam yra atskiri metodai…

Taip, egzistuoja toks konstitucinis skyrimas, ir toks preparatas gali duoti naudos. Bet tai nebūtinai bus stebuklas. Konstitucinis preparatas idealiu atveju galėtų atitikti tam tikras žmogaus ypatybes: kūno sandaros, audinių biochemijos, charakterio, reagavimo būdo, psichologinių momentų. Taip. Toks preparatas turėtų primint mums apie mūsų pirminę būseną, tarsi padėti sugrįžt į namus, atgauti pusiausvyrą. Tik ar yra ta pirminė būsena? Kaip ją atpažinti? Kur ją surasti?

Drįsčiau sakyti, kad aukščiausio lygmens konstitucinis preparatas primena mums tai, dėl ko mes iš viso atkeliavom į šį gyvenimą, galbūt mūsų pagrindinę pamoką, kurią turim išmokti, gal dar ką nors. Jis primena, tai kas mūsų ir kas mums svarbiausia – ir mes pradedam atgaut pusiausvyrą, sugrįžt į save. Tačiau ir šiuo atveju – tai ištisas procesas, užimantis laiko, reikalaujantis drąsos ir nelengvų sprendimų. Preparatas atliks tik, esencijų meistro A. Bailey žodžiais „katalizatoriaus pasikeitimams į reikiamą pusę“ vaidmenį, žmogui tą kelią reiks pereit pačiam…

Na, bet šia šia kryptimi galima judėti ir naudojant kitas metodikas bei preparatus. Pradedant Bacho žiedų esencijomis, nuostabiais spalvotais Aurasomos preparatais, baigiant SDA. Ir metodų tam yra daug. Pradedant meditacija, kvėpavimo technikomis ir baigiant kad ir ta pačia chronosemantika. Praktikuotojas, savo arsenale turintis daugiau metodikų ir preparatų visuomet gali rinktis.

Grįžtant prie klasikinės homeopatijos – čia egzistuoja daugybė būdų skirti preparatus. Konstitucinis skyrimas – tik vienas iš daugelio. Apie kitus būdus – kitame straipsnyje netrukus.

6 thoughts on “Konstitucinis preparatas ir portretizmas homeopatijoje

  1. Išversk į anglų kalbą ir pasiųsk į kokį nors homeopatinį žurnalą. Gaila, jei šias mintis galės skaityti tik lietuviai.

  2. P.S. Ką tik gavau el. laišką reklamuojantį naujai išleistą indų homeopato
    Dr. Amjad Khan knygą “Autobiographies of the Polychrests”.

    “Išskirtinė nauja antraštė duotų vaistų aprašymuose yra “APIE MANE”. Čia vaistas lyg žmogus pasakoja apie save. Tai pats įdomiausias knygos bruožas, palengvinantis konstitucinį priėjimą prie paciento ir tinkantis HOMEOPATINEI PSICHIATRIJAI”

    😉

  3. Labas Simonai,atydžiai perskaičiau Tavo straipsnį apie konstitucinį preparatą.Šaunu kad palietei šią temą.Seniai kankinuosi ir stengiuosi ją perprasti.Nerasdama tinkamo atsakymo sau,kasdien studijuodama Materją mediką,nusprendžiau,kad čia kažkas ne taip.
    Norėčiau pacituoti Scholten’o žodžius-“Vienintelis vaistas visam gyvenimui-idealas,gaila,gyvenime praktiškai nepasitaiko.”

    Savo darbe vadovaujuosi principu-“Salus aegroti suprema lex”-Ligonio gerovė-aukščiausias įstatymas”Kaip dažnai mėgstu sakyti-“Atlieku džiazines improvizacijas klasikinėje homeopatijoje-aš džiazuoju”
    Ačiū Dievui,kad taip galiu padėti savo pacientams.

  4. I see you don’t monetize your site, don’t waste your traffic, you can earn additional cash
    every month because you’ve got high quality content.
    If you want to know how to make extra $$$, search for:
    Ercannou’s essential adsense alternative

Leave a Comment