Klasikiniai homeopatinių preparatų parinkimo būdai

Kaip pastebėjot, homeopatijoje mes kalbam ne tiek apie diagnostiką, kiek apie vaistų parinkimo būdus. Tiesiog mes neapsiribojame diagnoze, žvelgiame į sergantį žmogų plačiau, matome įvairius ligos aspektus ir stengiamės paskirti vaistus, kurie geriausiai atitinka konkretaus paciento aktualijas.  Tokias galimybes suteikia

  • Žmogaus kaip vientisos būtybės pažinimas ir priežastinių sąsajų išmanymas, t.y. supratimas, kaip atsiranda liga ir kokia jos paskirtis;
  • Nerealiai platus vaistų arsenalas – tūkstančiai preparatų, apimantys praktiškai visus žmogiškuosius aspektus;
  • Didžiulė įvairovė metodikų, leidžiančių įvairiais kampais pažvelgti į kiekvieno paciento situaciją ir parinkti individualų gydymą.

Toliau pasistengsim apžvelgti pagrindines vaistų parinkimo metodikas, taikomas klasikinėje homeopatijoje. Ši tikrai neapsiriboja konstituciniu preparatu, kaip kai kas nori pateikti. Kai kurie homeopatai tokių metodikų priskaičiuoja iki 30. Mes gi būsim šiek tiek kuklesni…

Pradėkim nuo to, kad KLINIKINĖ DIAGNOZĖ nėra kriterijus parinkti homeopatiniam preparatui. Taip, ji svarbi įvertinti būklei, prognozei, tačiau su homeopatinio gydymo parinkimu mažai ką turi bendra. Ir tam yra kelios paprastos priežastys: 1) skirtingi žmonės pakankamai skirtingai serga ta pačia „liga“; 2) net jei būdingi ligos simptomai ir panašūs, tai kiekvienam atskiram pacientui skirsis pojūčių niuansai, pažeidimo pusė, modalumai (nuo ko pablogėja ir pagerėja), lydintys simptomai, jau nekalbant apie psichoemocinę būseną ir kt.; 3) diagnozė paprastai apibūdina pasekmes ir neturi nieko bendra su tikrosiomis ligos priežastimis konkrečiam individui. Paprastai tariant, homeopatui diagnozė praktiškai nieko nepasako apie konkretų pacientą ir todėl yra bevertė preparatų parinkimui.

Kas gi tuomet svarbu, kokiais kriterijais vadovaujantis parenkamas preparatas homeopatijoje?

PARINKIMAS, REMIANTIS SIMPTOMAIS. Tai didelė grupė, apimanti daug metodikų. Nereiktų painioti su simptominiu gydymu , taikomu akademinėje medicinoje – tai visiškai skirtingi dalykai! Homeopatijoje remiantis praktika ir stebėjimais susiformavo savitas organizmo, simptomų ir ligos supratimas. Apie tai jau daug kalbėta, čia pateikiu tiesiog santrauką/tezes:

  • Simptomai paprastai priklauso organizmui, o ne ligai.
  • Simptomai parodo kaip organizmas reaguoja į ligą.
  • Simptomai visuomet yra gynybinė organizmo reakcija į ligą, kad ir kaip keistai tai beatrodytų iš pirmo žvilgsnio. (Tai, kad sloga ar viduriavimas – gynybinė reakcija, jau kaip ir nereikia aiškint, tai akivaizdu. Įspūdingiau, kad tas pats galioja astmos ar epilepsijos  priepuoliui, tik čia reikia truputį daugiau įžvalgumo ir supratimo…)
  • Slopinti simptomus (= gynybines reakcijas) yra vienas netinkamiausių dalykų, ką gali daryti gydytojas.
  • Panašus gydo panašų (Similis simillibus curentur) – reiškia, kad parenkamas preparatas, sveikam žmogui galintis sukelti panašią būklę (=simptomus). T.y. toks preparatas bus panašus į organizmo reakcijas.

Pagal simptomus parinktas preparatas aktyvins/ optimizuos organizmo reakcijas, kurios visuomet susiję su ligos  priežastimis. Taigi, netgi kai nesuprantu ligos priežasties, aš, kaip homeopatas, pasitikiu organizmu, žinau, kad čia ir dabar jis renkasi optimalų kelią, kuris pasireiškia simptomais. Homeopato darbas – skirti panašų preparatą ir judėti kartu, išvien su organizmu.

N.B.! Toli gražu ne visi paskyrimai pagal simptomus bus teisingi. Tarkim, parinkę preparatą vien tik pagal odos bėrimų pobūdį, rizikuojame tiesiog juos užslopinti su visomis neigiamomis pasekmėmis (žr. Heringo taisykles). Taigi, skiriant vaistus pagal simptomus (=organizmo reakcijas) esminis momentas – suprasti, pagal kuriuos simptomus.

Ir čia turim daug metodikų ir mokyklų, kurios akcentuoja vieną ar kitą priėjimą.

Pagal bendruosius simptomus. Šie priklauso visam žmogui, pacientas sako „Aš ištroškęs / drebu / išsigandęs /… “, „Man silpna / karšta / liūdna /“ Visi emociniai ir mentaliniai simptomai priskiriami bendriesiems.  Parenkant vaistus bendrieji simptomai dažniausiai svarbesni už vietinius, lokalius simptomus. Kartais jie gali persipinti, pvz., Pulsatilla būdinga išdžiūvusi burna, tačiau nejuntamas troškulys, nesinori gerti.

Pagal raktinius simptomus. Keynote (angl.) – muzikinis terminas, reiškiantis “pagrindinį toną”, susijęs su smuiko raktu, t.y. simptomas kartojasi per visą vaisto patogenezę įvairiose lokalizacijose, todėl yra jam labai būdingas, pvz., Arsenicum album būdingas deginimas, palengvėjantis nuo šilumos aplikacijų gali reikštis praktiškai visose kūno vietose. Raktiniai simptomai – ne šiaip sau “įdomūs” simptomai, jie turi atspindėtis bendtras vaisto tendencijas.  Turint kelis (pageidautina nemažiau trijų) charakteringus raktinius vaisto simptomus, tegu ir vietinius, jau galima skirti preparatą. Vėlgi, dažnai klaida būna, kai imami atskiri, pavieniai paciento simptomai: pradėti reiktų būtent nuo bendrų tendencijų. O šiaip – toks skyrimas yra greitas kelias, paprastai naudojamas ūmiais atvejais prie ligonio lovos. Senieji klasikai buvo dideli tokio skyrimo meistrai: Guernsey (kaip pradininkas), Hering, Lippe, Boenninghausen.

Pagal simptomų visumą – imant praktiškai visus esminius simptomus (tiek vietinius, tiek bendrinius). Klasikinis homeopatas pirmai konsultacijai skirdamas 1,5-2 val. susirenka daug simptomų, pabraukdamas tuos, kurie išreikšti stipriausiai ir galimai esminius. Toliau paprastai naudojama repertorizacija – metodas, leidžiantis susiaurinti vaisto paiešką.

repertorizacija

Šiuolaikiniai repertoriumai – simptomų žodynai, apimantys daugiau nei 200.000 rubrikų (=simptomų, pojūčių, požymių, išdėstytų pagal anatominę lokalizaciją abėcėlės tvarka) prie kurių išvardyti preparatai, kuriems tai būdinga. Imam svarbiausius simptomus atitinkančias rubrikas, ieškom preparatų, kurie padengia juos visus, ar bent didesnę dalį. Šiandien tam paprastai naudojamos kompiuterinės programos, galima pasirinkti įvairius analizės metodus ir filtrus, naudotis žymių homeopatų darbą imituojančiomis ekspertinėmis sistemomis ir t.t.

Tačiau nepriklausomai nuo to, knygą ar kompiuterį naudosim, lieka dvi esminės problemos:

  1. reikia žinoti, kuriuos simptomus imti – tas tikrai sunkiau, nei atrodo,
  2. preparatas, surinkęs daugiausiai balų nebūtinai bus tas preparatas, taigi rinktis turim iš visos grupės labiau tikėtinų vaistų, kas vėlgi, neatleidžia nuo jų išmanymo.

Bet kuriuo atveju, mechaninė repertorizacija – gan ribotas metodas, kuris padeda ne daugiau 25% atvejų…

Teisingai pagal simptomus parinktas preparatas atspindės organizmo reakcijas, jo poveikis tikrai nebus simptominis, jis ves prie ligos priežasčių ir pasveikimo. Ūmiais atvejais paprastai tik to ir tereikia. Lėtiniais – parinkti vaistą vien pagal simptomus kaži ar užteks – čia jau reiktų pagalvoti kodėl sergam?

PRIEŽASTINIS / ETIOLOGINIS  – kuomet skiriamas preparatas, susijęs su ligos priežastimi. Pažeistas organas, „sukėlėjas“ ar alergenas – tik pasekmė. Priežastis – visuomet viduje, kaip rašė S. Hahnemann – dinaminė, “neapčiuopiama”.

Priežastinis skyrimas man atrodo – siekiamybė, bet prie šito mes paprastai judame kaip archeologai – pasluoksniui. Ir tai visuomet procesas. Nes tai, kas atrodo priežastimi, vėliau pasirodo tik pasekmė kitų, dar giliau užslėptų dalykų… Paskyrus tinkamą preparatą, tam tikras sluoksnis iškyla, valosi ir skaidrėja, bet kažkuriuo momentu procesas ima strigti, nes išlenda dar gilesni dalykai – gal emociniai, gal situaciniai ar dar kas – ir norėdami judėti toliau turim pakeisti/pridėti naują preparatą. Dar geriau – sąmoningai suprasti, kas ten išlenda, ir kaip su tuo tvarkytis. Kita vertus, tinkamai parinktas preparatas viską iškelia greičiau, išryškina, ir taip būna lengviau suprasti.

Todėl priežastiniais, manau, gali būti preparatai, veikiantys įvairius sluoksnius, tačiau užkabinantys esminius to lygmens dalykus. Pvz., tuo gali būti santykinai paprastas organotropinis preparatas (gal net kompleksinis, teatleidžia man klasikai), tačiau konkrečiu atveju veikiantis raktinį organą – tą, dėl kurio reaguoja visas organizmas, kuriam labiausiai reikia pagalbos. Toks preparatas nebūtinai veiks aukštesnius lygmenis, bet bus priežastiniu preparatu fiziniame lygmenyje, užtikrins tam tikrą pilnatvę fiziniame lygmenyje, palengvins fizinę būklę, kartu paryškins kitus lygmenis, sudarys galimybę dirbti juose. Galbūt taip išryškės emocinis lygmuo, gal dar kas nors.

Nevisai teisinga teigti, kad ligos priežastis – emociniame lygmenyje. Nes tai dar gana paviršinis sluoksnis, emocijos savo ruožtu labai susiję su mūsų nuostatomis, besikartojančiais gyvenimo scenarijais, požiūriui į save, šeimos/giminės dalykais ir t.t. Ir tai ne linijinė priežasties pasekmės grandinė 1→2→3→4→5, kur 5 yra 1 pasekmė, bet tarpusavyje susijusių/persipynusių reiškinių visuma – bent jau tokia: 1→5←2 ir 3→5←4. tai reiškia, kad eliminavę 2 neperkirpsim grandinės, dar liks 1,3,4.

Todėl dirbant nepretenduoju į žinojimą, kur ir kas yra priežastimi. Tik matau, kad kai kurie dalykai stipriai susiję vienas su kitu ir vienas kitą įtakoja.  Tam tikra prasme, galima sakyti, kad viena ir ta pati problema pasireiškia skirtingais pavidalais įvairiuose lygmenyse. Kūnas tiesiog tobulai atspindi tai, kas yra kituose lygmenyse.

Greičiausiai nėra to vienintelio priežastinio sluoksnio. Kaip ir vieno priežastinio preparato. Teoriškai toks galimas, tačiau praktiškai tuos tarpusavyje susijusius dalykus galiu pamatyt tik eidamas pasluoksniui. Iki šiol neteko sutikti gydytojo, kuris iškart matytų kiaurai per visus lygmenis. Archeologas juk irgi iš anksto nežino, ką iš tiesų ras, jis tik įtaria ir prie giliausių sluoksnių juda metodiškai ir iš lėto, stengdamasis suprasti, įvertinti, nepadaryti klaidų. Mane kaip operatorių kiekvienas pacientas stebina savitai reaguodamas, pasirinkdamas tuos preparatus, apie kuriuos kaip homeopatas aš visiškai nepagalvočiau. Tačiau praktiškai visada užtenka vieno preparato vienam sluoksniui. Man įprasta baigti konsultaciją su 3-4 preparatais, kurių kiekvienas dirba savo lygmenyje (bandau kai kuriuos išvardinti: išorės poveikis – fiziologija – sukėlėjų/toksinų (nozodinis) – drenažinis – spalvos – psichoemocinis – situacinis – dvasinis). Kelių preparatų prireikia išbaigti tam tikram ciklui, prieiti prie balanso (osteopatijoje tai vadinama Still point), kuomet tarsi grįžti prie to, nuo ko pradėjai, tačiau jau kitoje kokybėje, ir matai, kad bet koks dar vienas papildomas preparatas vėl išbalansuos. (pvz., tensegralios struktūros). Na, bet tai testuotojo kelias.

R.Murphy Homeopathic Medical RepertoryKlasikiniame repertoriume viskas kur kas paprasčiau. Priežastinėmis suprantamos rubrikos „susirgimai nuo…“ („ailments from…“). Tačiau paprastumas – apgaulingas. Vėlgi, nepriklausomai knygą naudosi ar kompiuterinę programą, turi žinoti, ko ieškai ir kodėl. Štai imkim rubriką Susirgimai nuo pažeminimo (HUMILIATION, ailments from). Pacientas tikrai nepasakys, kad susirgau, nes patyriau pažeminimą. Tikrai nepuls dalintis apie prieš keliasdešimt metų patirtą išprievartavimą, abortą ir pan. Gali būti, kad apskritai tuo su niekuo nesidalino. Netgi nuo savęs patikimai paslėpė… Todėl dažniausiai neprisipažintų net jei tiesiai to paklaustumėt. Kaip iki to prieiti tiesiog kalbantis, bendraujant homeopato kabinete – man atrodo didelė misterija ir menas. Žmonės šito metų metais mokosi psichoterapijos mokyklose, daug praktikuoja, dirba su savimi, kol pradeda kažką suprasti. Nei medicinos studijos, nei kelių mėnesių homeopatijos kursai nėra orientuoti į tokį darbą ir šiuo aspektu praktiškai beverčiai. Žinoma, svarbios yra asmeninės homeopato savybės – kažkas tiesiog turi kaip talentą, bet tokių – vienetai… Ir netgi, jei prieinam prie tokio fakto ir tokių sąsajų – dar turim atsirinkti vieną iš bent keliolikos preparatų (žr. pav.), kas dažnai būna gana sudėtinga.

Šiaip ar taip priežastinis skyrimas labai dažnai naudojamas klasikinėje homeopatijoje tiek ūmiais (pvz., peršalimas nuo sauso vėjo ar peršlapus kojas – visiškai skirtingi preparatai), tiek lėtiniais (pvz., susirgimai nuo liūdesio, nuoskaudos, pažeminimo, namų ilgesio ir kt.) atvejais.

Įdomu, kad tai tinka tiek šviežiems, tiek seniai įvykusiems dalykams. Pvz., jei negalavimų priežastis – galvos trauma, ne tiek svarbu, kaip seniai tas nutiko – galvosim apie tuos pačius preparatus: repertoriume bus Headaches, TRAUMA, from – arn., cic., con., hyper., NAT-S.

Kaip bežiūrėčiau, man priežastinis skyrimas – vienas stipriausių ir gražiausių homeopatijos aspektų., suteikiantis visiškai kitą kokybę bendravimui su pacientu, stebėjimui, analizavimui. Tai nuostabi galimybė dirbti su tuo, kodėl mes sergam. Ir visai nesvarbu, kaip seniai tas nutikę ir kaip giliai tas paslėpta – mūsų preparatai leidžia tuos dalykus pasiekti, juos iškelti ir su jais dirbti.

KONSTITUCINIS GYDYMAS. Idealiu atveju konstitucinis preparatas turėtų „padengti paciento fizinių ir psichinių simptomų, trunkančių ilgesnį laiką ir nesusijusių su laikinais pokyčiais ūmių būklių metų, visumą“ (Ph. M. Bailey). Šiaip jau gana miglota sąvoka, įvairios mokyklos ją supranta skirtingai. Neretai susijęs su prieštaringai vertinamais vaistų portretais. Plačiau aptarėme straipsnyje „Konstitucinis preparatas ir portretizmas homeopatijoje“.

MIAZMINIS/ NOZODINIS – specialiai šituos suplakiau į vieną. Nesinori komplikuoti kol kas. Nozodai – preparatai gaminami iš ligos sukėlėjų ar pažeistų audinių. Miazmai – komplikuota sąvoka, kol kas paprastumo dėlei likime prie R. Voll sąvokos „paveldimi toksinai“, kas bent dalinai teisinga.

Imkim paprastą pavyzdį – žmogus prieš kelis metus sirgo Laimo liga, pasveiko, tačiau nuo to laiko nesijaučia gerai. Vienas iš variantų būtų pagalvoti apie Laimo ligos (borelijų) nozodą (niekas netrukdo pamislyt ir apie šiam labai giminingą Syphilinum, jei mėgstat išskirtinai miazminius nozodus). Nesakyčiau, kad nozodinis skyrimas yra priežastinis, tačiau tam tikrais atvejais jis padeda atrakinti sluoksnius, prie kurių prieiti kitais būdais būtų labai sunku.

Kol kas nuošaly paliksim klasikinius S. Hahnemann miazmus (Psora, Sycosis, Syphilis) – pernelyg plati tema mūsų apžvalginei kelionei.

Atskira grupė būtų autonozodai – preparatai, gaminami iš paties paciento kraujo, šlapimo, išskyrų ir t.t. Šią temą jau pakankamai plačiai nagrinėjom tiek teoriniu, tiek praktiniu aspektu.

TAUTOPATINIS – kuomet skiriami potencijuoti toksinai ar  farmakologiniai preparatai, sukėlę ligą. Terminas priklauso Dudley Wooton Everit, buvusiam Londono Nelsons Homeopathic Pharmacy direktoriui. J. Yasgur savo homeopatijos žodyne tautopatiją apibūdina kaip izoterapijos (gydymo tapačiu) būdą, pirmiausiai naudojamą įprastų preparatų pašalinio poveikio koregavimui. Tai puikus ir labai klasikinis metodas, kurį, turiu prisipažinti, naudoju nepakankamai. Daug atvejų aprašyta klasikinėje literatūroje, šį metodą taikė daugybė klasikų, ir, beje, labai sėkmingai: R. Patel, D. M. Foubister, J. H. Clarke, M. Tyler, J. Compton Burnett, S. Lillienthal, A. Teste ir kt. Pvz., sėkmingai skirdavo Chloroformum 30C, 200C esant liekamiesiems reiškiniams po tais laikais naudotos narkozės, kuomet įprasti preparatai nesuveikdavo.

Šiandien daug pacientų kreipiasi homeopatiniam gydymui jau naudodami ne vieną cheminį preparatą. Galbūt reiktų geriau pastudijuoti jų pašalinio poveikio aprašymus – pamatysim, kad dalis simptomų priklauso ne pacientui, o jo naudojamiems preparatams. Juk taip darė senieji klasikai, ar ne? Galime skirti panašų preparatą pacientui pagal jo simptomus, tačiau kartu nepamiršti apie tautopatinį skyrimą pagal naudojamo vaisto simptomus – tebūnie, ne kaip pagrindinį, o tarpinį („interkurentinį“) vaistą. Galbūt išties vertėtų duoti daugiau darbo vaistininkams, užsakant šiandien paplitusius cheminius preparatus (Xanax ir pan.) potencijuotame pavidale?

Žinoma, tai pačiai izopatijai priklauso ir potencijuotų alergenų skyrimas. Tai lyg akademinių medikų taikoma desensibilizacija, tik kur kas tikslesnė (galime preparatą gaminti iš realaus alergeno, pvz., konkretaus paciento šuns kailio), paprastesnė, pigesnė, saugesnė ir tikrai ne mažiau efektyvi. Tiek klasikinėje literatūroje (A. Lippe, Boericke, J.W. Ward ir kt.), tiek šiuolaikiniuose darbuose aprašyta daug atvejų, kuomet potencijuotais alergenais gaunami geri rezultatai gydant  šienligę, astmą ir kitas alergines ligas. Žinoma, jei tik yra galimybė, tokiais atvejais verčiau bandyt suprast, kodėl išsivystė vienokia ar kitokiai alergija ir parinkti etiologinį preparatą

ORGANOTROPINIS – kai kurie preparatai labiau susiję su vienu ar kitu organu. Rademacher tai praktikavo dar iki S. Hahnemann. Na, o šiandien turim daugybę monopreparatų, kompleksų, organopreparatų kuriuos galime skirti pagal jų tropiškumą vienam ar kitam organui ar audiniui. Juk niekas nesiginčys, kad Carduus marianus – visų pirma kepenų preparatas, Ceanothus – blužnies, kad Leptandra ir Momordica pirmiausiai įtakoja kasą ir t.t. Siekiant ryškesnio organotropinio poveikio preparatai skiriami žemesnėmis potencijomis.

ŠIUSLERIO DRUSKOS – tai įprasti klasikiniai žemų potencijų (D6-D12) homeopatiniai preparatai, tik skiriami ne pagal panašumo principą, o remiantis supaprastintom indikacijom, pagal vienos ar kitos druskos reikšmę kūno biocheminiams procesams. Dėl savo saugumo ir paprastumo labai tinka savigydai. Tuo netrunka pasinaudoti gamintojai. Plačiau rasit vokiečių kompanijos DHU atstovų tinklapyje www.12drusku.lt (tai nereiškia, kad jų preparatai kuo nors geresni už mūsų vaistininkų rankomis gaminamus kur kas pigesnius analogus).

DRENAŽINIS – kuomet skiriami žemų potencijų preparatai, gaminami iš augalų pumpurų. Jie pasižymi tropizmu atskiriems audiniams, padeda atstatyti metabolizmo procesus, pašalinti iš audinių sukauptus medžiagų apykaitos produktus bei toksinus ir juos išskirti per atitinkamas ekskrecines sistemas.

Tai santykinai paviršinis, nepretenduojantis į gylį metodas. Lyginčiau jį su pagalbiniu darbininku, kuris padeda meistrui tvarkydamas darbo vietą ir išveždamas gruzą. Vienas toks preparatas naudos daug neduos, tačiau gali būti nepakeičiamas derinant kartu su „meistrais“ (nozodais ar kitais homeopatinais preparatais) – pacientas jausis kur kas geriau, nebus ryškių paūmėjimų ir t.t.

PROFILAKTINIS – homeopatiniai preparatai gali būti skiriami profilaktiškai. Siaučiant epidemijai:

  1. Galima naudoti nozodą, pagamintą iš tam tikro sukėlėjo kultūros.
  2. Galima repertorizuoti grupės susirgusiųjų ta liga simptomus ir taip gauti bendrą epidemijos vaistą, vadinamąjį genus epidemicus, kuris tiks daugumai tiek profilaktikai, tiek ir gydymui.
  3. Dirbant su vaikais galima naudoti konstitucinį ar miazminį skyrimą siekiant išvengti tam tikrų ligų, kurioms yra polinkis susirgti.

KLINIKINIS (arba SPECIFINIS, kaip įprasta vadinti Vakaruose) – tai skyrimas neindividualizuojant. Naudojamas dažniau ūmiais atvejais, kuomet ligos simptomai panašūs įvairiems pacientams. Pvz., dar S. Hahnemann naudojo Belladonna kaip specifinį vaistą skarlatinos profilaktikai ir gydymui. (Šiam preparatui būdingas netgi „avietinio liežuvio“ simptomas. Žinoma, be Belladonna dar 15-kai preparatų būdingas tas požymis, taigi, vieno preparato čia žinoti nepakanka…)

Kiti specifinių preparatų pavyzdžiai: Drosera – kokliušui, Pulsatilla – tymams, Cadmium sulphuricum – spindulinės terapijos pašaliniam opoveikiui, Hekla lava – kaulų pažeidimams ir t.t.

KT. Mes apžvelgėmėm tik pačias pagrindines homeopatinių preparatų parinkimo metodikas. Nesigilinom į repertorizavimo technikas, kurių – daugybė.

Nekalbėjom apie J. Scholten darbą su periodine elementų lentele – turbūt labiausiai sistematizuotą priėjimą homeopatijoje iki šiol. Jis paaiškina, kaip kiekvienas periodas (horizontali eilė) susijęs su atskirais gyvenimo etapais, kaip jie pasidalija į 18 grupių/stadijų… Periodinė lentelė tampa tarsi žemėlapiu po žmogaus gyvenimą. Prie preparato tampa įmanoma prieiti tiesiog suvokiant, kokiame gyvenimo etape iškilo problema, su kuo ji susijus.

Neskyrėm dėmesio signatūrų teorijai. Vienas žymiausių anglų homeopatų R.T. Cooper buvo įsitikinęs, kad norėdamas gydyti augalu, turi tapti geru jo pažįstamu. Štai vienas iš daugelio jo pavyzdžių: Hydrangea kaip augalas vartoja labai daug vandens, ir yra svarbus vaistas diabetui gydyti.

Nesigrožėjom prancūzų homeopato D. Grandgeorge ligos simbolika, žaidimu žodžių sąskambiais, ir kaip tai veda prie vaisto paskyrimo. Pvz., jis pastebi, kad prancūziškai bronche – bronchai, o broncher – klysti, suklupti. Todėl bronchų problemos susiję su nepasitenkinimo išreiškimu bei darbo atlikimu be klaidų. Tokių pavyzdžių autorius pateikia šimtus, kartu su galimais sprendimo būdais bei homeopatiniais preparatais.

Galima būtų kalbėt ir apie paprastesnius dalykus – pvz., liežuvio vaizdą. Jį galima puikiai panaudoti diferencinei diagnostikai, kai tenka rinktis iš kelių preparatų. Populiarioje RADAR (Rapid Aid to Drug Aimed Research) repertorizacijos programoje tam skirtas visas atskiras indų homeopato prof. dr. Prakash D. Vakil modulis, paremtas autoriaus 20 m. klinikinių stebėjimų patirtimi. Knygą galima parsisiųsti iš vokiečių Narayana Verlag GmbH leidyklos.

Galim judėti dar toliau – parinkimui naudoti spalvų testus (žr. Ulrich Welte „Colors in Homeopathy“ spalvų raktą ir vadovėlį su Jan Scholten parašytu įvadu), specialias astrologines programas (pvz. K. Mchitarian sudarytą „Astromed“) ir t.t.

Ankstesniuose straipsniuose jau esu užsiminęs, kaip pojūčių klausymasis gali atvesti prie reikiamo vaisto – tai vėlgi didžiulė tema, tik jos neišeina aprašyti – tai reikia pajusti…

TESTAVIMO METODIKOS jau nuo seno turi vietą klasikinėje homeopatijoje. S. Hahnemann laikais to tiesiog nebuvo, todėl homeopatijos pradininką domino tokie reiškiniai kaip mesmerizmas, galvanizmas ir pan. Anuomet jie atrodė daug žadantys, bet, kaip žinia, homeopatijoje nepasiteisino. Užtat XX a. pradžioje pasirodė pirmieji testuotojai: dr. George Star White, dr. Albert Abrams ir kt., pradėję tyrinėti įprastus klinikinius refleksus.

1922 m. International Hahnemann Association (I.H.A.), turbūt labiausiai klasikinė iš visų panašių organizacijų homeopatijos istorijoje, pavedė Homeopatinių Tyrimų Fondui, vadovaujamam dr. Guy Beckley Stearns (1870 – 1947), moksliškai ištirti radionikos pradininko Dr. Abrams teiginius, kad tradiciniai klinikiniai refleksai kinta priklausomai nuo kontakto su homeopatiniais preparatais. Po išsamių 10 metų trukusių tyrimų atsakymai buvo pateikti I.H.A. Klinikinės Medicinos Biurui ir publikuoti „The Homeopathic Recorder“ 1932 m. lapkričio 15. Tyrimas patvirtino ne tik G. S. White, A. Abrams ir W. Boyd abdominalinius refleksus, bet ir nepalyginamai daugiau.

Nuo to laiko neturėtų kilti abejonių, kad nuo kontakto su homeopatiniu preparatu (dar jo nepaėmus į burną) keičiasi:

  • pilvo ir krūtinės perkusijos tonai,
  • palpuojant juntamas pasikeitimas jungiamajame audinyje ir raumenų tonuse,
  • kinta širdies susitraukimų dažnis ir pobūdis (netgi fluoroskopijų metu tai stebėta),
  • kinta pulso dažnumas ir pobūdis (tai ypač pastebi kinų medicinos specialistai, kurie mokyti pulso diagnostikos),
  • keičiasi kvėpavimas,
  • reaguoja vyzdžiai (paprastai išsiplečia, jei preparatas tinkamas),
  • suintensyvėja rainelės spalva,
  • daug kitų požymių.

Manau, labai iškalbinga paties dr. Guy Beckley Stearns istorija. Taip jau nutiko, kad kai jis pats susirgo sunkia širdies liga, padėti nesugebėjo nė vienas iš garsiausių tuometinių JAV homeopatų. Guy Beckley Stearns tegalėjo paeiti vos kelis žingsnius – toks stiprus skausmas buvo krūtinėje. Bandydamas gelbėti savo gyvybę jis išmokė du paprastus žmones testuoti preparatus stebint vyzdžio refleksą. Per 12 dienų jie ištestavo 1200 preparatų – po 100 per dieną. 13-tą dieną pertestavo ir palygino jau atrinktus preparatus. Ryškiausias atsakas buvo į Morphinum aceticum. Šis preparatas, vėliau Rhus toxicodendron ir Ruta padėjo Guy Beckley Stearns pilnai pasveikti – tebūnie lėtai, bet užtikrintai.

Jei jau kalbam apie klasiką – dar paminėsiu Arthur Hill Grimmer 1874-1967, kuris buvo geriausias J.T. Kent mokinys ir jo linijos tęsėjas (be to buvo šio asmeniniu sekretoriumi sudarant garsųjį Kent repertoriumą), argentiniečių grando T.P. Paschero mokytojas. 1953 m. Grimmer buvo išrinktas American Institute of Homeopathy prezidentu. Paskaičiuota, kad per savo karjerą Grimmer gydė kelis tūkstančius onkologinių ligonių. Nežiūrint išskirtinai gero klasikinio išsilavinimo, priėmimo metu jis dažniausiai testavimui naudojo radionikos įrangą (pats metodas išsivystė iš dr. A. Abrams eksperimentų su abdominaliniais refleksais).

Šiandien turim nepalyginti daugiau testavimo metodikų, nepalyginamai aiškesnį supratimą tų procesų, kurie vyksta. Derinant tai su homeopatijos išmanymu tai gali tapti svarbiu instrumentu homeopato arsenale.

IŠVADOS

Rašiau šį straipsnį norėdamas parodyti, kad klasikinė homeopatija tikrai neapsiriboja „konstituciniu“ preparatu ir naudoja kur kas daugiau efektyvių ir laiko patikrintų metodų.

Daug metodikų reiškia ir tai, kad kiekvienu atveju egzistuoja daug panašumų ir atitinkamai – daug preparatų, kurie atitinka panašumo kriterijus. Kaip atskirti, kurie iš jų esminiai – priklausys nuo homeopato įžvalgų, jo požiūrio kampo. Tai reiškia, kad homeopatas turi turėti kiek galima platesnį išsilavinimą, o ne tik būti portretų piešėju.

Parinkti vieną preparatą visam žmogui – fikcija. Kuris gi iš mūsų gali matyti VISĄ žmogų? Todėl tam pačiam pacientui skirtingi homeopatai gali parinkti skirtingus preparatus – tame nieko keista, jie tiesiog skirtingai matys tą patį žmogų, kažkuriuos požymius išryškindami, kažkuriuos ignoruodami. Kurie teisūs – bus matyti iš rezultatų… Nematau nieko bloga, jei išeis parinkti keletą preparatų – ypač, jei jie skirtingi, veikia skirtinguose lygmenyse ir skiriami ne krūvoje. Dar daugiau – tie keli preparatai gali būti nepamainomi procesui – kuomet keliaujama nuo paviršiuje esančių dalykų gilyn link priežastinių.

Visad maniau, kad metodų gausa – didžiulis homeopatijos pranašumas prieš kitas sistemas. Juk esi nepalyginamai laisvesnis, kai gali suktis iš situacijos įvairiais būdais. Reikalui esant gali dirbti su organais, meridianais, intoksikacijomis, tačiau niekas nekliudo eiti gilyn, į psichoemocinį lygmenį ir dar toliau, prireikus repertorizuoti arba testuoti, o gal tiesiog klausytis…Toks multidimensinis priėjimas daro patį konsultavimo procesą nepalyginamai dinamiškesniu, žaismingesniu ir efektyvesniu. Tai įtraukia ir patį pacientą, jis pastebi pakankamai ryškius pojūčių pasikeitimus čia ir dabar, pradeda sieti tai su gyvenimo įvykiais, emocijomis ir t.t.

Galėčiau vardint daugiau privalumų. Bet noriu paminėti ir vieną esminį trūkumą – gausybė būdų, priemonių kartu su bendro vaizdo neturėjimu tampa priežastimi daugybei nesutarimų tarp atskirų homeopatijos mokyklų, knygų autorių bei tiesiog praktikuotojų. Ir taip jau užribyje likusi homeopatija skyla į klasikus – neklasikus, šie savo ruožtu dar į dešimtis įvairiausių pakraipų… Susiskaldymas, nesusišnekėjimas tarp pačių homeopatų, manymas, jog egzistuoja viena teisinga metodika – pražūtingiausia, kas gali nutikti homeopatijai. Ne alopatai, ne akademinė medicina ar farmacijos biznis kalti, kad homeopatija šiandien vos gyva. Tik mes patys, nenorėdami pažvelgt toliau savo ribų, kurias, beje, patys ir apibrėžėm.

3 thoughts on “Klasikiniai homeopatinių preparatų parinkimo būdai

  1. Manau, kad labai logiškai ir argumentuotai išdėstei ir poveikio lygmenis, ir vieno preparato visam gyvenimui požiūrio ribotumą. Nepasikuklink išversti ir pasiųsti į kurį tarptautinį homeopatijos žurnalą. Kažin, ar tiek giliai nagrinėjo dar kas nors šią temą. Tavo kuklumas gera savybė, bet straipsnis tikrai būtų impulsas keistis (bent jau plačiau apžvelgti problemas) ir kitiems. Ar bent savo tinklapyje paskelbk ir vertimą.

  2. Matai, Daiva, daugumas šitų dalykų pasauliui žinomi. Gal tik ta informacija išsibarsčiusi, bet tiems, kas ieško impulso keitimuisi, ji tikrai prieinama. Netgi klasikos ribose – ką norėjau šituo straipsniu parodyt.
    Mano situacija – ne visai tradicinė. Ant savo darbo stalo turiu vaistinę su daugiau nei 50.000 preparatų. Na, ten nėra tik Andrew Bailey ir australietiškų orchidėjų esencijų – daugiau nieko dar nepasigedau. Kadaise Hydrogenium ir Šokolado nebuvo, bet tas jau ištaisyta. Net visa lantanoidų eilė su įvairiomis druskomis yra 30C potencijos (Remedia gamybos). Kartais kuris nors iš preparatų išlenda pasisveikinti, ir nori nenori, tenka pradėti susipažinimo procesą.
    Dėl vertimo į kitas kalbas… Nemanau, kad tai kam nors paliktų įspūdį, kadangi atrodytų lyg teorinis pasvarstymas. Absoliuti dauguma homeopatų į homeopatiją žiūri iš teorinio supratimo. O man labiau rūpi vidiniai jutiminiai dalykai.
    Aš ne šiaip sau rašiau apie klausymąsi ir procesą. Nieko negaliu padaryt – juntu tuos preparatus taip, kaip pati junti skonį ar kvapą. Ir vis aiškiau, ir vis kiti sluoksniai atsiveria. Apie tuos dalykus rašyti – tai lyg aiškinti, kuo skiriasi pomidoras nuo agurko tam, kuris jų nė karto neragavo. Tai tiesiog patyrimo dalykai – jie neprašomi, juos reikia imt ir pajust. Tiesiog paragaut. O tada daugumas teorinių išvedžiojimų atrodys tokie juokingi, kad net pilvą nuo juoko skaudės :-)))))))
    Tada gal ir vertimo prisireiks.

  3. Labai aciu uz puiku straipsni ,kuris lyg dovana pasaulines informavimo apie homeopatija savaites (balandzio 10 – 16 d.) proga.Praplecia kiekvieno is musu ribas ir skatina zvelgti giliau, neapsiriboti tuo, kas zinoma ar patirta.Tai, kad egzistuoja daug vaistu paskyrimo metodiku ir budu gydyti pacienta individualiai turetu mus vienyti.Taciau vyksta blogiausia, kas gali buti: konfliktai viduje del geresnio ar blogesnio gydymo budo,del geresniu ar blogesniu asmeniniu savybiu tapo iprasti. Jei pultu alopatai ar cheminiu vaistu kompanijos -tikriausiai greiciau pamirstume asmenines ambicijas ir galvotume apie tai, kas svarbu.Manau, kad homeopatija, kaip vienas is naturaliu gydymo metodu, isliktu ir plistu Lietuvoje, yra vienas svarbiausiu musu asociacijos uzdaviniu.Sv. Velyku proga linkiu visiems tolerancijos, meiles savo darbui, artimiesiems ir saliai ir nors kiek prisideti, kad per pasauline informavimo apie homeopatija savaite ( balandzio 10 – 16 d.)homeopatija taptu labiau zinoma musu salyje.

Leave a Comment