Izoliuota homeopatija šiandien

Jau kalbėjom, kad S. Hahnemann homeopatija buvo visiškai naujas į nieką nepanašus reiškinys, vieniša sala vandenyne, „naujoji mokykla“, kaip ją vadino senieji klasikai.

Šiandien situacija radikaliai kitokia. Bendrame holistinės ir informacinės medicinos kontekste homeopatija – niekuo neišskirtinė ir nieko nestebina. Homeopatai jau seniai nėra „naujoji mokykla“. Jie  – greičiau ortodoksų bendruomenė, dirbanti konservatyviais „klasikiniais“ daugiau nei 100 metų senumo metodais, naudojanti senovinius preparatus, kurių net pavadinimai išlikę archajiški, turinti savo bibliją – „Organoną“ ir t.t. Na, o jos radikaliausi nariai patys save vadina „klasikiniais homeopatais“. Žinoma, rašau kažkiek sutirštindamas spalvas, bet šiuolaikiniams žmonėms, juolab gydytojams ir mokslininkams, neturintiems išankstinių įsitikinimų ir tiesiog žiūrintiems ši šalies, viskas turėtų atrodyti būtent taip…

Iš pradžių tai panašu į užsikonservavimą, ribotumą ir neprisitaikymą. Tačiau, mes, homeopatai, žinome, kad visi simptomai tėra gynybinė reakcija, ar ne? Čia – irgi ne kitaip. Izoliacija visų pirma susijusi su nesaugumo jausmu, baime būti užgožtam, baime prarasti identitetą. O šie dalykai homeopatijoje savo ruožtu kyla iš 1) nepasitikėjimo savimi, savo pojūčiais, 2) gyvos tradicijos neturėjimo ir 3) pernelyg didelės svarbos suteikimo raštams.

Toliau apžvelgsim homeopatų santykį su tuo, kas mus supa. Pradėkim nuo homeopatijos esmės – Panašumo principo. Jis – universalus, naudojamas įvairiose sistemose. Atitinkamai, jo galima mokytis daug kur, ne tik pas homeopatus.

PANAŠUMO PRINCIPAS KITUR

Panašumo principas plačiai taikomas ir už homeopatijos ribų. Dar S. Hahnemann savo „Organone“ mini daugybę pavyzdžių apie panašumo principo taikymą kasdienybėje, liaudies medicinoje (nudegimų, nušalimų, perkaitimo saulėje gydymas ir kt.) ar medicinoje apskritai. Atkreipkit dėmesį į homeopatijos pradžia laikomo veikalo pavadinimą –  „Esė apie naują principą, patvirtinantį vaistų gydomąsias savybes“ (1796 m.) – tai buvo skirta ne „homeopatiniams preparatams“, o tiesiog tais laikais populiarių vaistų išbandymams, ir netgi pirmasis China officinalis pruvingas išėjo tarsi patvirtinimas(!) šio alopatinio antimaliarinio vaisto savybių.

Šiandien turime nepalyginamai daugiau žinių nei S. Hahnemann. Panašumo principo taikymo pavyzdžių galime atsekti įvairių tautų tradicinėse medicinos sistemose, kurių nemaža dalis gyvuoja tūkstantmečiais: tradicinėje kinų medicinoje, Ajurvedoje, netgi mūsų senojoje baltiškoje medicinoje. Taip pat ir mūsų dabartinės vakarietiškos medicinos tėvas Hipokratas irgi jį žinojo ir taikė.

Tačiau  toli ieškoti ir nereikia: šiandien Vakaruose (ir Lietuvoje) turim daug veikiančių gydymo metodų/sistemų, kur Panašumo principas labai plačiai (nors nebūtinai tiesmukai) taikomas: osteopatiją, kai kurias psichoterapijos kryptis (įskaitant Helingerio Sisteminę terapiją), spalvotąją Aurasomą, mineralų terapiją ir daug daug kitų.

  • Osteopatas klausosi organizmo potvynių/atoslūgių, tam tikrų cikliškumų, jis seka tai, eina kartu su organizmu – jis nekovoja su pacientu, o leidžia jam pačiam judėti ir… sveikti.
  • Helingerio konsteliacijos – panašūs nesuvaidinti spektakliai apie mūsų situaciją, turintys gilų poveikį mūsų supratimui ir tam, kas vyksta.
  • Aurasoma naudoja spalvas bei jų derinius, kurie atitinka žmogaus spalvas ir atitinkamas būsenas,  reagavimą į situacijas, spalvinius konstitucinius tipus ir t.t.
  • Mineralų terapijoje M. Gienger Panašumo principą smulkiai išnagrinėjo klasifikuodamas akmenis ir mineralus pagal kilmę, singonijas, cheminę sudėtį, spalvą ir t.t. Apie panašumą čia yra ko pasimokyti ir homeopatams…

Tokių pavyzdžių galima vardinti daugybę. Nemažai aptarėme straipsnyje “Kas yra ir kas nėra homeopatija”. Manau, sutiksit, kad visi šitie dalykai homeopatams kur kas geresni sąjungininkai nei mesmerizmas (apie kurį retas yra išvis girdėjęs) ar galvanizmas (kurio šiandien niekam į galvą neateitų sieti su homeopatija). Platesnio požiūrio homeopatams tokie teisingi pavyzdžiai patinka. Siauresnio požiūrio kolegos jų išvis nepastebi ar atvirai ignoruoja. Bet kuriuo atveju šitie dalykai niekuo negrasina. Kinų medicina, osteopatija, psichoterapinės praktikos, spalvos ar apdėjimas akmenimis nekelia rimtesnės grėsmės homeopatijai ir jos identitetui.

KITOKIE PREPARATAI

Dr Wilhelm Heinrich SCHUESSLER (1821-1898)

Tačiau visai kas kita su informacinės medicinos sritimis, kurios naudoja informacinius preparatus. Jos daug dalykų daro kitoniškai, nei priimta homeopatijoje, ir vis tiek gauna rezultatus. O tai jau gali paskatinti peržiūrėti klasikinius postulatus. Todėl nuo tokių erezijų stengiamasi visaip nuo šitų atsiriboti ir įtvirtinti savo pranašumą.

Čia švelniausias pavyzdys būtų Šiuslerio druskų terapija, kurią vokiečių gydytojas Dr. Wiliam H. Schuessler pasiūlė dar 1873 m. Dauguma homeopatų tam netgi dėmesio didesnio neskiria, nes jiems tai ta pati homeopatija, tik apsiribojusi tam tikrų druskų rinkiniu žemesnėmis 6D ir 12D potencijomis ir neverta rimtesnio dėmesio. Tačiau pažiūrėję giliau (tiksliau – kaip tik paviršutiniškiau) pamatysim, kad principai čia skiriasi – šiusleristai visur pabrėžia, kad skirdami savo preparatus remiasi ne panašumo principu ir simptomais, o  žiniomis apie audinių biochemiją. Ar įžvelgiat erezijos užuomazgas? Žinoma, tai dar nėra labai rimta, todėl judam toliau.

Anglų homeopatas Dr. Robert Thomas Cooper (1844-1903) – legenda, kai eina kalba apie homeopatinį onkologinių ligų gydymą. Tačiau, ten, kur jo teigimu, „homeopatija jau būdavo bejėgė“, jis naudodavo savo arborivitalinius preparatus, pagamintus iš gyvo augalo. Gyvo augalo šakelę laikydavo 1 val. įmerkęs į spiritą Saulės šviesoje (Saulė čia būtina, R.T. Cooper netgi savo vaistus vadino „heliostened“ – kas lietuviškai būtų „saulintas“ preparatas). Skirdavo paprastai ne dažniau kaip po 1 lašą kas 21 dieną. Žinoma, R.T. Cooper – klasikas ir vienas žymiausių visų laikų anglų homeopatų, vadinamojo Cooper club įkūrėjas ir siela, daugybės iki šiol naudojamų preparatų ir nozodų autorius. Tačiau jau vien jo teiginys, kad kažkas gali būti efektyviau už homeopatiją – iššaukiantis. Juolab, kad jo preparatai – neįprasti, juos gaminant nenaudojamas įprastas potencijavimas. O kur dar požiūris, kad būtina tiesiogiai pažinti augalus, iš kurių gaminami preparatai, pažinoti juos tarsi draugus, įskaitant jų savitumus – R.T. Cooper valandas praleisdavo gulomis prie augalo – ne tik gamindamas savo arborivitalinius preparatus, bet ir stengdamasis perprasti šio būdą. Pvz., matydamas, kad Hydrangea sunaudoja daug vandens, taikė ją diabeto, kuomet išreikšta polidipsija, gydymui. Jis labai abejojo, ar galima visus vaistus sudėti į repertoriumą [Cooper, Feb 1893 66], daug dėmesio skyrė signatūroms (kurias taip pasmerkė S. Hahnemann). Kaip jis pats sakė, “grįžo prie metodų, kuriuos ankstyvomis homeopatijos dienomis S. Hahnemann, be abejo, naudojo“ [Cooper, Feb 1893, 66].  Ar R.T. Cooper – grėsmė klasikinei homeopatijai? Manau, kad taip, nors tik potenciali – arborivitalinių preparatų tradicija neišliko. Tiesa, ją dar sėkmingai tęsė R.T. Cooper sūnus, bet tuo tai ir baigėsi…

Na, galima sakyt, ji visgi išliko, tik perėmė kiek kitokį pavidalą. Turiu galvoje esencijas – ką šiandien suprantam kaip preparatus,

Dr. Edward Bach (1886-1936)

pagamintus Saulės šviesoje. E. Bach (1886-1936) priėjimas kadaise mane smarkiai sukrėtė ir visam laikui pakeitė mano požiūrį į vaistų gamybą. Beje, kaip homeopatas E. Bach dar žymus savo žarnyno nozodų preparatais, kurie naudojami ir šiandien. Jo nozodų aprašymai įdomūs tuo, kad turi pilnas patogenezes, apima visas organizmo reakcijas ir turi plačiai aprašytas emocines būsenas. Iš pradžių E. Bach, būdamas pagal profesiją dar ir bakteriologu, skyrė nozodus, remdamasis išmatų bakteriologinio tyrimo duomenimis. Tačiau laikui bėgant galėdavo nozodus atpažinti pagal žmogaus emocinę būseną. E. Bach 1929 m. ėmė tyrinėti augalus, kurį laiką eksperimentavo su rasos lašais nuo augalų žiedų, o paskui ėmė savaip gaminti esencijas. Jis erzindavo homeopatus (mane irgi, kuomet tai pirmąsyk užtikau), sakydamas: „Nejaugi manot, kad skiesdami ir kratydami pridėsit ką nors daugiau, nei jau turi augalas ir Saulės šviesa?!”. Ir daugumai homeopatų tai skamba grėsmingai, nes potencijavimas skiedžiant ir sukratant jiems – šventa karvė. Ir šiais laikais atsiranda homeopatų publikacijų, siekiančių sumenkinti Bacho metodą, teigiančių, kad tikri homeopatiniai preparatai „apima kur kas platesnį spektrą“ ir pan. Yra ir kitų nuomonių – pvz., R. Murphy įtraukė Bacho žiedų esencijas į savo Lotus Materia Medica tomis pačiomis teisėmis kaip ir homeopatinius preparatus. Mano gi paprastas pasiūlymas būtų bandyti. Kaip ir priimta homeopatijoje.

Arthur Bailey (1933 – 2008)

Bacho esencijos buvo tik pradžia. Arthur Bailey (1933 – 2008) pagamino kitokias esencijas – dažniau spirito pagrindu, kurios veikė dar kitaip. Anot A. Bailey, jos neskirtos nei kūnui gydyti, nei emocinėms būsenoms, o  pirmiausiai nukreiptos į asmenybės augimą ir išsilaisvinimą. Kaip sakydavo autorius – ”Daugelio mūsų laisvė gyventi tokį gyvenimą, kurio norėtųsi yra labai suvaržyta.” A.Bailey esencijos skirtos veikti daugiau kaip „katalizatorius pasikeitimams į reikiamą pusę“. Argi ne įdomu? Homeopatai tokias savybes geriausiu atveju priskiria aukščiausių potencijų preparatams… O čia kažkoks esencijų gamintojas vien žiedelius saulėje palaikydamas dirba tokiuose lygmenyse!

Reik pastebėt, kad šiandien turim daug iš augalų gaminamų esencijų:  Bach (bent keletas gamintojų), Bailey, Australian Bush, Australian Living, Masters, Sun, Silvercord, Living Earth Animal, Green Man Trees, Roadside, Crystal Herbs, Living Tree Orchid ir kt. (Orchidėjų esencijos neretai gaminamos iš gyvo augalo neskinant žiedų.) Kadangi pats esencijų gamybos procesas nėra sudėtingas, nemažai žmonių tokias esencijas gaminasi patys. Neretai tokios būna dar efektyvesnės – jau pats augalo ieškojimas, radimas ir esencijos gamyba veikia terapiškai.

Su mentaliniais procesais – mintimis, mąstymu (žinoma, ne tik su tuo – galima dirbti ir su organais ir su kitais dalykais), kaip kristalizuotos minčių struktūros, ypatingai dirba akmenys ir mineralai. Mineralų terapija apima įvairų darbą su akmenimis ir mineralais (tiesiog nešiojimą, apdėjimą akmenimis, užklijavimą akmens ant probleminės vietos ir t.t.) bei jų esencijomis ir eliksyrais. Praktikuotojai, dirbantys su akmenimis, suprantantys ir jaučiantys juos kaip gyvas ir sąmoningas būtybes, retai kada rinksis homeopatijoje naudojamas trituracijas, būtinas tradiciniam potencijavimui. Akmens sutrynimas ruošiant šį potencijavimui daugumai atrodys kaip barbariškas veiksmas. Beje, jau nuo M. Gienger laikų pruvingai mineralų terapeutams – įprastas dalykas, jų gausa ir tikslumas turėtų gerokai nustebinti homeopatus.

Yra dalykų kurių niekam net į galvą neateitų trituruoti ar kitaip niokoti. Tai kategorijai priklauso Sisteminiai Dvasiniai Adaptantai – preparatai, nešantys ypatingų jėgos vietų, relikvijų ar kitų sakralinių objektų informaciją. Panašumo principas dirba ir čia, tik dvasinio kelio dalykuose jis kur kas subtilesnis, ne toks akivaizdus, ir tikrai ne simptominis…

SDA ir panašūs preparatai dažnai gaminami tiesiog reprintavimo būdu, naudojant tam tikras technologijas. Šiandien turime bent 6 reprintavimo variacijas (ir atitinkamus technologinius sprendimus), įgalinančias nuskaityti informaciją ir ją perkelti ant kito nešėjo (vandens, alkoholio, cukrinių žirniukų, vaško ir t.t.).

Reprintuoti preparatai net ir homeopatinėje visuomenėje sukelia daug ginčų. Skeptikai geriausiu atveju lieka tos nuomonės, kad toks preparatas turėtų būti prastesnis ar bent jau mažiau stabilus nei įprastas, rankomis gamintas. Šiandien į tas diskusijas nesivelsim, tik leisiu sau pastebėt, kad viskas priklauso nuo išmanymo to, kuris tai daro – „mašinėlėmis“ galima pagamint tikrai neprastesnius ar netgi geresnius (ir išorės bei laiko poveikiui netgi atsparesnius) preparatus, jei tik supranti, ką darai. Dar daugiau – reprintavimas leidžia kurti ir konstruoti preparatus, kurių nepavyktų pagaminti įprastu būdu…

Jei kam labiau patinka klasikiniai gamybos metodai – prašom. Tebūnie klasikiniai. Tik kartu praverstų homeopatijos istorijos studijos. Prieš gerą šimtą metų preparatai gaminti įvairiausiais būdais. Nebuvo vieno teisingo. Dauguma XX a. pradžios aukštų potencijų preparatų buvo gaminami mašininiu būdu. Štai žymusis klasikas J.T. Kent naudojo ir propagavo T. Skinner, vėliau B. Fincke metodu gamintus preparatus, t.y. išskirtinai mašinomis gamintus ir dar be jokių sukratymų (vadinamas fliukcijos metodas). Vėliau J.T. Kent pats susiprojektavo potencijavimo aparatą – šįkart su elektros varikliu. Šiandieniniais standartais tokiuose matytume nemažai trūkumų, na kad ir koncentracijų netikslumuose. Tačiau J.T. Kent tai buvo idealūs preparatai, kuriais jis visuomet pasitikėdavo. Taip pat ir daugumas kitų to meto klasikų patys sau susimeistraudavo vienokį ar kitokį įrenginį potencijavimui. Ir dažniausiai būdavo naudojamas fliukcijos metodas… Žr. puikų J. Winston straipsnį šia tema “The Brief History of Potentizing Machines”.

Apskritai, ginčai šia tema man sunkiai suvokiami. Tai tas pats, kas lyginti tapybą dažais ir fotografiją ir sakyt, kad fotografija – prastesnė, nemeniška, ir apskritai čia fotografuoja aparatas, o ne fotografas, nuotraukos nedaro tokio gilaus įspūdžio, kaip tapyti paveikslai ir t.t. Bent ką suprantant apie informacinių preparatų prigimtį, tokie nesutarimai dėl gamybos metodų turėtų atrodyti visišku absurdu.

Meilė ir dėkingumas

Čia tyčia dar paminėsiu popierinius preparatus – jų nepropaguoju, tačiau tai svarbi grandis gilesniam informacinių preparatų suvokimui. Kaip viešas pavyzdys šito galėtų būti visiems žinomi ir matyti japono Masaru Emoto darbai fotografuojant ledo kristalus. Jo darbų esmė – ledo kristalų struktūros pokyčiai priklausomai nuo to, kokią informaciją tas vanduo neša. Masaru Emoto vandens struktūrą paprastai keisdavo… užrašydamas žodį ant buteliuko etiketės! Na, dar kai kurie būdavo palaikomi prie garsiakalbio, iš kurio sklinda muzika. Su kai kuriuo vandeniu tiesiog kalbėta. Tam tikra prasme, M. Emoto gamino informacinius preparatus. Tačiau nenaudojo nei potencijavimo, nei reprintavimo. Turiu jums klausimą pamąstymui. Kaip manot, kas turi esminį poveikį tokiu atveju: buteliukas, etiketė, rašalas, žodis ar… dar kas nors? Kaip čia jis be sukratymų išsivertė?

Tačiau jei supranti šį tą giliau apie vaistų gamybą, ne tik mašinėlių, bet ir etikečių nebereikia. Taip gaminami vadinami meditaciniai preparatai. Kažkas panašaus, nors, sakyčiau rimtesnio, būtų homeopatijos pasaulyje gerbiamų klasikų – Peter Chapell ir Harry van der Zee (pastarasis, beje, – ilgametis klasikinio Homeopathic Links redaktorius, dar parašęs ir vieną įspūdingiausių knygų apie miazmus) propaguojami PC rezonansiniai preparatai. Peter Chapell pirmojo PC preparato, sukurto Afrikoje AIDS gydymui (taip, ligos gydymui) efektyvumas jau ne kartą įrodytas ir klinikiniais tyrimais. Galbūt jums pasiseks ir rasit užuominų kaip jie ruošiami… (iškart perspėju – su kompiuteriais, aparatūromis ar įprastais nozodais bei potencijavimu tai absoliučiai nieko bendra neturi).

Einant dar toliau, pacituosiu Julian Barnard, šiuolaikinį Bacho žiedų terapijos praktikuotoją ir mokytoją: „Jeigu ištikus bėdai mes turime vaistus su savimi – tai labai gerai. Bet jeigu mes kartais neturėtume jų su savimi fiziniu pavidalu, mes galime kreiptis vaistų pagalbos tiesiog susitelkę į jų specifines gydomąsias savybes. Jei pajėgiame suprasti šią subtilią vaistų esmę ir prigimtį, toks darbas neturėtų mūsų labai stebinti ar būti svetimas. Tiesiog, kaip gydomoji galia glūdi žiedų ekstrakte, taip ta pati gydomoji galia egzistuoja ir mūsų mintyse.“

Sutinku, kad kažką tokie dalykai šokiruoja. Ir dalies kolegų nuomone, tuos dalykus reiktų ignoruot arba bent jau garsiai apie tai nekalbėt; užtektų sakyt, kad homeopatiniai preparatai – tai tiesiog mažos dozės. Aš manau kitaip – šiandien mūsų laikas ribotas ir turim eit tiesiai prie esmės – juolab, kad tuomet homeopatijos efektyvumas išauga daug kartų. Nuosmukis, kurį šiandien matau homeopatijoje, kaip tik ir sąlygotas pačių homeopatų  baimės atsigręžti į savo preparatų esmę ir noro įtikti akademiniams sluoksniams. Kadangi tai nelabai pavyksta, tai galbūt laikas keisti taktiką.

Bet kuriuo atveju, jeigu garbaus amžiaus ir labai santūrus klasikas H. van der Zee rimtai kalba apie homeopatinių preparatų skaitmeninių kopijų parsisiuntimą internetu (kaip skaitmeninių failų), tai reiškia, kad laikai keičiasi. Ir jau reikia apie kai kuriuos dalykus kalbėt.

HOMEOPATINIŲ PREPARATŲ EVOLIUCIJA

Čia pateikiau tarsi homeopatinių/informacinių preparatų evoliuciją, kuri neįmanoma izoliuotoje homeopatijoje. (Kažkas matys tame išsigimimą – bet tebūnie kiekvienas sprendžiam pagal savo sugedimo laipsnį.) Tai jokiu būdu nereiškia, kad senieji klasikiniai – kažkuo prastesni ar netenka aktualumo. Anaiptol, netgi galima sakyti, kad jie taip pat evoliucionuoja. (Yra ir toks požiūris – kad preparatai, o tiksliau, tai, į ką rodo preparatai, kinta kartu su laikmečiu ir mūsų supratimu…)

Taip pat norėjau pademonstruoti savotišką farmakologinės minties evoliuciją. Nuo beveik netyčiuko eksperimento su China officinalis iki aukšto sąmoningumo lygio kuriant preparatus ar dirbant su esamais. Ir jeigu kadaise esminis klausimas buvo dozės mažumas (visa homeopatijos istorija pilna diskusijų apie mažas dozes, ir jei kam rūpi S. Hahnemann nuomonė, tai jis nematė prasmės eiti aukščiau 30C, sakė, kad „turi gi kažkur riba būti“ – kas iš esmės reiškia, kad pradininkas pats ne visai suprato, ką pradėjo…), tai dabar svarbiausia tampa sąmonės būsena to, kas gamina preparatus ir kas juos skiria.

VAISTININKO VAIDMUO GAMYBOS PROCESE

Truputį keista, kad homeopatai taip ir nesuprato šito. Kaltos istorinės aplinkybės – tam tikru vystymosi etapu vaistininko įtakos klausimas buvo kilęs. Tuo metu homeopatai ėmė eksperimentuoti su įvairiais mašininiais potencijavimo būdais, kažkodėl manydami, kad taip eliminuoja vaistininką. Tokie preparatai veikė puikiai, ir buvo padaryta absoliučiai klaidinga išvada, kad vaistininkas šito neįtakoja…

Bet kuriuo atveju – gaminsim rankomis, mašina ar reprintuosim – už/šalia šito stovi žmogus. Jei tai mašina – daug kas priklausys nuo sąmonės būsenos to, kas nuspaus mygtuką. Tiesą sakant – užteks, kad išmanantis kažkaip dalyvautų procese – tuomet jau netgi ne taip svarbu, kas tą mygtuką paspaus… (Na, čia tas pats, kaip sakyti, kad fotografas nevaidina jokios rolės, nes fotografuoja juk fotoaparatas… O mygtukas – jį gali paspausti ir padėjėjas, arba tegu suveikia taimeris, jei prieš tai viską kaip reikiant sutvarkė fotografas.)

Tie dalykai žinomi nuo amžių – visuomet būdavo vaistininkų, kurie gamindavo ypatingesnius – geriau veikiančius vaistus, nors technologiškai pats procesas lyg ir nebūdavo išskirtinis. Buvo manoma, kad tai – talentas, Dievo dovana, kartais priskirta kažkokioms slaptoms technologinėms paslaptims, perduodamoms iš kartos į kartą ir t.t. Šiandien, kai karaliauja farmacijos gigantai, apie tai tarsi pamirštama. Vaisto kūrimas ir gamyba priskiriama nuasmenintoms laboratorijoms (technologijoms) ir komandoms (farmacinių firmų kolektyvams).

Smagu, kad homeopatinė farmacija išlaiko senąją vaistininkystės tradiciją. Vaistininkas renkasi žaliavą, ją paruošia, rankomis gamina preparatą – neretai konkrečiam pacientui pagal gydytojo išrašytą receptą.

Ne taip smagu, kad vaistininkams, netgi tiems, kurie gamina homeopatinius preparatus neretai trūksta pasiruošimo. Vaistų gaminimo technologiją jie išmano. Be to, ji aprašyta homeopatinėje farmakopėjoje. Tačiau niekas kažkodėl nekalba apie vidinę gamybos pusę – suvokimus, sąmonės būsenas, neutralumą, buvimą švariu laidininku, praktikas, padedančias tai pasiekti,… Vėlgi, tų dalykų nerasime aprašytų ar kažkaip kitaip dėstomų homeopatijos viduje (tame aptvertame kieme). Atkėlus vartus ir išėjus į platybes – tų žinių apstu, pagalbos to išmokti – taip pat netrūktų.

Apie tai rašau norėdamas pabrėžti informacinių preparatų savitumą ir subtilumą. Ne tik gamyba, bet ir darbas su jais, jų bandymai ar paskyrimai kelia nepalyginamai didesnius reikalavimus praktikuotojui – būtų tai gydytojas ar vaistininkas. Ir atitinkamai, daro šį procesą mažiau pavaldų nuasmenintam, statistika besiremiančiam mokslui.

Vėl kaip pavyzdį pateiksiu visiems žinomus ir daug kartų matytus Masaru Emoto ledo kristalų fotografijas. Iš pažiūros jos – akivaizdūs ir objektyvūs įrodymai, kad tai veikia. Bet daugybė kitų tyrėjų, ypač skeptiškai nusiteikusių, jų negali atkartoti ir todėl oficialiai tai nelaikoma mokslu. M. Emotu čia šypsosi ir sako, kad „reikia labai tyros širdies, kad tai nufotografuotum“… Reiškia, ne kiekvienas tai gali nufotografuoti! Tas pats  ir su homeopatija – skeptiko ir atsidavusio išmanančio savo darbą vaistininko pagaminti preparatai skirsis kaip diena nuo nakties, net jei abu naudotų identiškas technologijas…

(Vėlgi norisi lyginti tai su fotografija – tarkim, fotografuos dviese: 1) tam atsidavęs talentingas fotografas ir 2) nemokša skeptikas, norintis įrodyti, kad „išvis nesąmonė tokiais niekais užsiimti – vis tiek iš to nieko gera nesigauna“. Kurio nuotraukos bus kokybiškesnės?)

Visa tai smarkiai kilsteli kartelę ir klasikiniams preparatams. Štai dirbdami su periodinės lentelės elementais prisiliečiam prie beveik esminių mūsų materialiojo pasaulio statybinių blokų. Paimkim patį „paprasčiausiąjį“ ir pirmąjį iš jų – vandenilį, kuris, beje, yra labiausiai paplitęs elementas Visatoje. Juk suprasti jį – reiškia suprasti didesnę dalį Visatos! Arba Lantanoidų eilę, kurios pagrindinė tema – savirealizacija. Kokio platumo ir talpumo turi būti vaistininko sąmonė, kiek išminties reikia, kad leistų tiems dalykams išsiskleisti preparate! Bet kuriuo atveju, čia neužtenka tiesiog praskiesti ir pakratyti (vėlgi, išvedant analogiją su M. Emoto – tai gali padaryti bet kuris skeptikas, ir rezultatas bus niekinis). Vaistininkas turi sąmoningai dalyvauti gamybos procese. Tobulėjimui čia erdvės beribės.

KELIONĖ HOMEOPATIJOS PARIBIAIS

Mano homeopatijos supratimas ir pajautimas formavosi tyrinėjant jos paribius. Studijuojant, bandant, eksperimentuojant su tuo, kas daugumos kolegų nuomone – jau nebe homeopatija. Daug sykių bandžiau atrasti tą ribą, kur homeopatija baigiasi ir prasideda kažkas kita. Man nepavyksta iki šiol – tas perėjimas iš viena į kita man išlieka nepastebimu. Gali skirtis preparatai, jų gamybos būdai, praktikuojančiųjų požiūrio taškai, tačiau visur tas pats panašumas

Kartais manęs paklausia, kaip homeopatijoje žiūrima į tą arba aną. Aš atsakau, kad… niekaip. Homeopatija – tai panašumo principas ir galybė įvairiausių informacinių preparatų. Kaip giliai į tai mokėsim pažvelgt ir kaip efektyviai su tuo dirbti – priklausys nuo kiekvieno iš mūsų išsilavinimo, supratimo, patirties. Vienam homeopatui atrodys, kad būtinos akademinės medicinos žinios, kitas daugiau naudos įžvelgs kinų medicinos ar ajurvedos išmanyme, trečias pritaikys psichoterapinio darbo patirtį, o kažkam nepamainomi bus ezoteriniai mokslai ir energetinio gydymo metodai. Visais atvejais turėsim tą pačią homeopatiją, tik atskaitos taškas bus kitur. Atitinkamai skirtingai bus ranžuojami simptomai, skirtingai suprantami priežastiniai ryšiai ir… bus skiriami skirtingi preparatai.

Darsyk pasikartosiu, ką jau esu ne kartą rašęs – homeopatijos studijas suvokiu tik kaip tarpdisciplinines – integruojant kitų sričių pasiekimus ir patirtį.

Leave a Comment