parašė Simonas Stankūnas kategorijoje 2016 05 26
Gali pasirodyti, kad pastarąją straipsnių seriją paskyriau homeopatijos kritikai. Tai būtų netiesa. Man homeopatija – įspūdingiausias dalykas, kas nutiko per visą Vakarų medicinos istoriją. Toks įspūdis, kad po tamsiųjų viduramžių ir inkvizicijos laužų visa, kas geriausia buvo herbalizme, alcheminėje medicinoje ir kitose Vakarų ezoterinėse tradicijose pradėjo atgimti S. Hahnemann homeopatijos pavidalu ir toliau augo į tai, ką šiandien vadiname informacine medicina. Nežinau efektyvesnio, paprastesnio, ir tuo pat metu tiek subtilaus, gilaus ir žmogiško gydymo būdo. Ne tik gydymo būdo – tuo pat metu ir ypatingo aplinkos, pasaulio bei savęs pažinimo instrumento.
Jei ką ir kritikuoju – tai homeopatų bendruomenę (netgi ne atskirus kolegas), kuri disponuodama tokiu ypatingu turtu, ne tik neišnaudoja didžiosios dalies jo potencialo, bet dar ir stengiasi apsaugoti jį nuo evoliucionavimo. Šiuolaikiniame pasaulyje nematau jokių perspektyvų uždarai, izoliuotai homeopatijai. Šiandien jai tėra du pasirinkimai: 1) atsiverti, keistis ir transformuotis – ir paprasčiausiai to galima būtų pasiekt integruojant mūsų holistinių kolegų patirtis ir preparatus; arba 2) perduoti estafetę kitiems ir palaipsniui nulipti nuo arenos.
Tačiau homeopatai keistis nelinkę. Tas estafetės perdavimas jau kaip ir įvyko (žr. homeopatinių preparatų evoliuciją praeitame straipsnyje). Nuo arenos pamažu irgi nueinama: Vakaruose homeopatai liko atkirsti nuo savo „arkliuko“ – ūmių ligų gydymo, su lėtinėmis irgi ne taip jau puikiai sekasi, homeopatiją vis dažniau praktikuoja specialistai be aukštojo medicininio išsilavinimo, neturime perspektyvaus akademinio jaunimo, uždarinėjami paskutiniai likę homeopatijos stacionarai, apkarpomas ir taip menkas finansavimas, „saugumo sumetimais“ Europos Sąjungoje apribota nozodų gamyba, panašios tendencijos kitose valstybėse ir t.t.
Būtų naivu tikėtis kažkokių radikalių globalių pokyčių. Todėl kartais man atrodo, kad galėčiau tiesiog tyliai užsiimti tuo, ką darau, būti sau paprastu testuotoju, džiaugtis mažais kasdieniniais stebuklais dirbant su pacientais ir… palikti tą homeopatijos laivą ramiai sau skęsti.
Bet tai ne visai paprastas sukriošęs senas laivas. Jis turi vieną išskirtinę (tačiau užmaskuotą) stebuklingą savybę, kurios nerandu niekur kitur. Kurios izoliuoti homeopatai patys deramai nesupranta ir neįvertina – jiems homeopatija yra tai, ką prieš 150 metų sukūrė S. Hahnemann, ir kas aprašyta jo „Gydymo meno organone“. Atitinkamai toks ribotas supratimas pateikiamas visiems besidomintiems homeopatija… O ta savybė, apie kurią kalbu lieka nepastebėta.
Pavadinsiu tai TALPUMU – gebėjimu apimti daugybę, atrodytų, svetimų sričių ir jas sutalpinti savyje. Ir tai ne šiaip savybė. Tai neįtikėtina galia ryti be saiko ir niekada nepasisotinti. Tokia homeopatija – gaivališka. Ji kaip juodoji skylė, kuri įtraukia viską, kas tik pasitaiko netoliese.
Visa, kas pasaulyje egzistuoja (tiek materialūs, tiek nematerialūs dalykai) gali būti konvertuotaį homeopatinius preparatus. T.y. bet kurios medžiagos (natūralios ar dirbtinės), bet kurio junginio, kūrinio ar netgi reiškinio informacinis signalas gali būti užrašytas ir išsaugotas, o vėliau – ir panaudotas gydymui homeopatinio/informacinio preparato pavidalu. HomeopatinėMateria Medica – begalinė ir neišsemiama. Taip galime naudoti visus įmanomus preparatus ir nepreparatus: augalus, akmenis ir mineralus, visus įmanomus gyvius ar netgi jų fosilijas, spalvas, muziką, stichijas, Saulės ar Mėnulio šviesą, Vaivorykštę – viską, ką tik galime įsivaizduoti. Maža to, šiandien jau galime sakyt, kad homeopatija išaugo iš materialaus pasaulio drabužių ir žengia vis giliau į dvasinius lygmenis – ir tai atsispindi tiek naujuose preparatuose (pvz., SDA), tiek iš naujo atrandamuose senuosiuose (paimkim, pvz., vandenilį – patį paprasčiausią ir pirmąjį periodinės elementų sistemos elementą, labiausiai paplitusį materialioje Visatoje – ar galima pasakyti, kad jis mažiau… „dvasingas“?).
Dar daugiau, galime integruoti kitokius požiūrius bei patirtis, įvairiausias gydymo sistemas, filosofijas, gebėjimus, pritaikydami tai sau ir paversdami tai savo homeopatijos dalimi. Pati homeopatija tėra panašumo principas ir jo realizavimas skiriant preparatus, ji neturi išankstinių įsitikinimų ir dogmų. Ji tik kviečia neslopinti ir judėti kartu su pacientu…
Homeopatija, kaip 1) įkūnijanti principą (gr. homeos – panašus, pathos – liga, kančia) ir 2) gilias tradicijas turinti klinikinė disciplina, sudaro gerą tvirtą karkasą, kuris, pats būdamas tuščias, talpina įvairius preparatus, priėjimus, požiūrius bei patirtis.
Jau daug kartų minėta, kad tas panašumo principas – universalus. Jis pritaikomas įvairiausiose srityse (pradedant liaudies medicina ir baigiant psichoterapija ar osteopatija), jį naudoja daugybė holistinės medicinos gydytojų, absoliučiai visi informaciniai preparatai skiriami pagal šį principą.
Panašumas egzistuoja skirtinguose lygmenyse – pvz., mineralo ar augalo struktūra gali būti panaši į tam tikro organo histologinę struktūrą, galima vertinti simptomus, galima akcentuoti priežastinius faktorius, emocinę būseną, mentalines nuostatas, gyvenimo scenarijus. Greičiausiai kiekvienas šių sluoksnių turės savo panašumą ir savo preparatą.
Tačiau šiems sluoksniams ir priežastingumams atpažinti reikalingi specifiniai įgūdžiai ir žinios – ir homeopatija, atlikdama karkaso funkciją, šito pasiūlyt negali. Sunku įsivaizduoti, kaip dirbti su simptomais neturint bent jau bazinių anatomijos, fiziologijos ir klinikinių disciplinų žinių. Lygiai taip pat jei norime atpažinti ir įvardinti emocijas ar mentalinius dalykus, turime turėti tam tikrą supratimą ir psichologinio/psichoterapinio darbo įgūdžių. Neužtenka perskaityti preparato patogenezės – turim išmokti tuos dalykus atpažinti – pirmiausiai savyje, o paskui – pacientuose. Taigi, norom nenorom tenka semtis patirties kitur (pvz., psichoterapijos seminaruose/studijose, skaitant atitinkamą literatūrą ir kt.), paskui ją integruot į homeopatijos karkasą.
Geras karkasas ant tvirto pagrindo duos aiškią struktūruotą sistemą, kuri atspindi žmogų kaip visumą. Kodėl imam homeopatiją už pagrindą ir karkasą? Ogi dėl kelių priežasčių.
Homeopatija – be galo plati, joje jau viskas yra. Tokios plačios Materia Medica niekur kitur nerasim: beveik visi periodinės lentelės elementai, daugybė jų junginių, gausybė augalų, gyvūninės kilmės produktų ir t.t. Tik grynas homeopatinis/simptomis požiūris į tuos dalykus šiek tiek… plokščias. Tačiau kitos informacinių preparatų kategorijos šitai ištaiso, tobulindamos ir grynindamos tam tikrus homeopatijos(!) aspektus. Pvz., Bacho žiedų esencijos išgrynina psichoemocinį aspektą. Paviršutiniškai žiūrint – tai nutinka dėl tų esencijų gamybos specifikos. Žvelgiant giliau – tai daugiau sąmoningumo ir supratimo dalykai. Atradęs tą supratimą E. Bach ėmė stebėtis kolegomis homeopatais – „Nejaugi Jūs manot, kad kratydami gausit ką nors daugiau, nei jau yra augale ir Saulės šviesoje?“ Homeopatus toks požiūris gali išlaisvint ir duot daug gilesnį supratimą, kaip gimsta mūsų preparatai – tuomet netgi toliau gamindami preparatus pagal homeopatinės farmakopėjos reikalavimus leisim tarsi išsiskleisti papildomai dimensijai, kurią šiuo atveju atrado E. Bach. Jeigu dar turim supratimą apie spalvas (ir mokam tai praleisti per save, pabūti laidininku tos spalvos spinduliui, ko moko Aurasoma, gamindami preparatą leisim geriau išsiskleisti ir jo spalviniam aspektui. Ir t.t. – be galo, su kiekvienu nauju suvokimu plėsis ir jau esamų preparatų veikimo spektras, tobulėjimui čia ribų nėra…
Ir atvirkščiai, Bacho žiedų, kristalų esencijų, spalvų ir pan. dalykų neišeina imti už karkasą – jie reprezentuoja tam tikrus realybės aspektus, bet ne visumą. Na, spalvos kaip ir galėtų būti išimtis, bet vėlgi – tai tik regimasis spektras, ir jei jį imam už karkasą, kur turėtumėm padėti X-ray ar Ultragarso preparatus, kokiai spalvinei kategorijai juos turėtume priskirti?
Yra dar vienas išskirtinis homeopatijos bruožas. Tai milžiniška per 200 metų sukauptaKLINIKINĖ PATIRTIS, kuri yra nesulyginamai didesnė už visų kitų informacinės medicinos krypčių kartu paėmus. Tai ir keli šimtai tūkstančių šiandien homeopatiją praktikuojančių gydytojų, tūkstančiai puslapių įvairiausių žinynų, šimtai tomų knygų, o kur dar periodika… Karkasui klinikinė patirtis – be galo svarbi. Ji sudaro pagrindą, tarsi inkarą kūne. Turint gerą inkarą galima ramiai keliaut po įvairiausius lygmenis ir nepasiklysti.
Jei inkaro kūne nėra, paklysti daug lengviau, nes nėra atskaitos taško. Pvz., Bacho žiedų esencijos dirba (daugiau) su psichoemociniais dalykais, kurie yra gan efemeriški ir sunkiai apčiuopiami/įvardijami. Aš galiu manyti, kad man tiks ir tas, ir tas, ir kitas. Tačiau kuris man reikalingiausias? Ir jei aš stebiu kūną, galiu pamatyt, kad va ta konkreti esencija iš esmės keičia tam tikro organo darbą, padeda spręsti konkrečią sveikatos problemą. T.y. kūnas, struktūra, kaip sakytų osteopatai, – puikiausias indikatorius. Kūnas nemeluoja, jis labai tiksliai ir sąžiningai atspindi tai, ką mes slepiam kituose lygmenyse. Pvz., jei kažkurioje situacijoje aš sakau, kad jaučiuosi gerai, tačiau mano kūnas reaguoja simptomais, aš turėčiau suabejoti savo žodžiais, o ne kūnu… Užtat karkaso pagrindu imti, pvz., dvasinius dalykus – gal ir gražu, bet labai jau nepraktiška, tai (beveik) neapčiuopiama, nėra aiškios atskaitos sistemos.
Tvirtas geras karkasas, atspindintis multidimensinį holuistinį Žmogaus supratimą duoda tam tikrą erdvę preparatų sisteminimui ir klasifikacijai. Tam tikra giminingų preparatų grupė bus susijusi su tam tikrais lygmenimis ar aspektais. Tai reiškia, kad matydami problemą, žinosim, kurioje karkaso dalyje ieškoti preparatų. Ir atvirkščiai (kas labai svarbu testavime) – matydami ypatingą reakciją į tam tikrą preparatą, jau turėsime supratimą, su kokia sritimi/problema tai susiję.
Geras karkasas yra paslankus. Atsiradus naujiems preparatams, gal netgi naujoms preparatų kategorijoms, toks karkasas atitinkamoje vietoj prasiplečia ir tai sutalpina, lyg ta vieta ten būtų paruošta iš anksto.
Tai štai kokia talpi gali būti homeopatija. Kaip tai atrodo praktikoje – apžvelgsim kitame straipsnyje.
Homeopatijos talpumas. Praktiniai pavyzdžiai
parašė Simonas Stankūnas kategorijoje 2016 05 31
Praeitame straipsnyje kalbėjome apie TALPUMĄ, kaip išskirtinę homeopatijos savybę. Kaipgi tai atrodo praktikoje?
Pradėsiu nuo preparatų, kaip nuo tam tikros juntamos realybės. Nes, mano supratimu, homeopatijoje viskas sukasi apie preparatus. Tai tarsi centrinė ašis. Tai jie mus moko ir tam tikra prasme diktuoja sąlygas. Ne „homeopatinė filosofija“ diktuoja požiūrį į preparatus (pastebit, senieji klasikai, tokie kaip C. M. Boenninghausen, C. Herring, A. von Lippe , buvo klinicistai praktikai, jie rašė klinikines Materia Medica ir pasakų nekūrė, tik vėlesni klasikai atrado malonumą „filosofuoti“), bet patys preparatai yra mūsų vedliai ir mokytojai.
- GALIME BET KĄ KONVERTUOTI Į HOMEOPATINIUS/INFORMACINIUS PREPARATUS
Pirmiausiai tenka pripažinti, kad mūsų klasikiniai preparatai dažniausiai nėra mūsų. Daugumas jų atėjo iš liaudies medicinos ar herbalizmo, kažkas perimta iš alopatijos (nepamirškim, homeopatijoje viskas prasidėjo nuo China officinalis ir kitų to meto alopatiniųpreparatų), dalis iš alcheminės tradicijos (Hepar sulfuris, Causticum), nemažai turim Amerikos indėnų naudotų augalų (Curare, Iris versicolor ir kt.) ir t.t.
Žinoma, homeopatai ne tik kopijavo. Būdami Vakarų medicinos avangarde jie neretai pirmieji pradėdavo gydymui naudoti įvairias naujas medžiagas ar junginius. Pvz., nitrogliceriną (Glonoinum pavadinimu dar gerokai iki pritaikymo alopatijoje), tuberkuliną (Tuberculinum beiBacillinum kurį jau vėliau „pasiskolino“ R.Koch, ir kuris akademinėje medicinoje žinomasTuberculinum Koch pavadinimu) ir t.t. Šiais laikais Jeremy Sherr su fizikų, dirbančių prie dalelių greitintuvo, pagalba, pagamino ir išbandė Antimedžiagą (Positronium). Sąrašą galima būtų tęsti ilgai.
Apie XX a. vidurį, kuomet homeopatija buvo gilioje stagnacijoje, senųjų klasikų entuziazmą, klinikinę patirtį ir praktiką perėmė… folistai ir panašūs testuotojai (EAV, paskui biofunkcinė diagnostika, paskui dar ir vegetatyvinis rezonansinis testas). Taip, ne viskas ten idealu. Tačiau žemai lenkiu galvą prieš juos. Tai jų iniciatyva atsirado tūkstančiai naujų preparatų potencijuotame pavidale: ištisi rinkiniai įvairiausių nozodų, organopreparatų, ekologinių toksinų, buitinės chemijos preparatų, maisto priedų „E“, alopatinių preparatų įskaitant vakcinas, odontologijoje naudojamas medžiagas ir dar daug visokių kt. dalykų. Žinau, bus tokių, kas čia pasiges pruvingų ir patogenezių, sakys, čia jau izopatija, o ne homeopatija. Drįsiu paprieštarauti:
- Neretai šitie dalykai, dažnai jau turi savo toksikologines arba klinikines patogenezes. Prie alopatinių preparatų rasim pašalinius poveikius, tam tikri maisto priedai „gali neigiamai paveikti vaikų elgesį ir dėmesį“ ir pan., žinom kokias būkles sukelia tam tikri sukėlėjai ir t.t.
- Kita vertus, tokie preparatai jeigu ir tinkamai neišbandyti, tai bent jau ištestuoti, ir ta klinikinė patirtis yra prieinama – tiek gyvai, tiek knygų pavidalu. Netgi su statistine analize, kuriais atvejais nuo kurių nozodų pradėti testuoti.
- Galų gale – kas trukdo tuos dalykus išbandyti, išjausti ir surašyti patogenezes?
Na, bet šitos diskusijos apie homeopatiškumą daugiau kyla klasikams. Aš, kaip testuotojas, ir be patogenezių žinau, ką su šiais preparatais daryti… Jie testuojasi, kaip ir visi kiti informaciniai preparatai. Be to jie jaučiasi taip pat, kaip ir kiti preparatai. Tiesa, jie retai būna tais, kurie „išgydo“. Dažnai tokie tiesiog pabūna raktais į gilesnius, priežastinius sluoksnius. Tai ta grandis, kuri gerai reprezentuoja kūno problemas ir taip padeda aukštesnius hierarchinius lygmenis susieti su fiziniu kūnu. Aš tiesiog dėkingas, kad kažkas nepagailėjo laiko ir jėgų, ir aš juos galiu turėt ant savo darbo stalo.
Taigi, šiandien nuėjome taip toli, kad homeopatiniais preparatais galime paversti bet ką, kas egzistuoja pasaulyje. Bet kokia medžiaga gali tapti „žaliava“ preparato gamybai. Galima netgi gaminti preparatus iš plastiko, iš naujai atrastų/susintetintų cheminių elementų ar medžiagų, mineralų, augalų, bakterijų, grybelių, gyvūnų,… Netgi iš neapčiuopiamų, nematerialių dalykų – dar nuo S. Hahnemann laikų turime pietinį ir šiaurinį magneto polius, šiandien nieko nestebina X-ray, Positronium, Saulės ir Mėnulio šviesa ir kt. (Ką su tuo veikti – kitas klausimas ir kita tema, šiuo metu kalbam apie galimybes ir talpumą.)
Visi šie dalykai – daugiau mažiau klasika. Tačiau ne vieni homeopatai gamina informacinius preparatus. Iki homeopatijos buvo spagyrika, buvo alcheminiai metalų preparatai ir kt. Vėliau jau šalia homeopatijos atsirado R.T.Cooper arborivitaliniai preparatai, paskui E. Bacho žiedų esencijos. Jau minėjau, kad R. Murphy į savo Lotus Materia Medica įtraukė Bacho žiedų esencijas ir žarnyno nozodus kaip visaverčius homeopatinius preparatus. Kas trukdo į homeopatinę Materia Medica įtraukti spagyriką, gemoterapiją, kristalų esencijas, Aurasomą, PC rezonansus ir kitas panašias sistemas? Juolab, kad daugumas tų preparatų – tai efektyvūs laiko patikrinti dalykai.
Sakysit, tai skirtingi dalykai (skiriasi gamintojai, formos, gamybos būdai, “filosofija” ir kt.), nerealu, kad visi tai atsirastų krūvoje ir dirbtų kartu. Ogi visai realu – aš net neįsivaizduoju, kad galėtų dar būti ir kitaip. Čia įspūdį daro maskviečių „Imedis“ kolektyvas, kuris visus šituos dalykus sugebėjo sudėt į vieną „dėžutę“ – medikamentinį selektorių. Tai leidžia testuot, reprintuot, eksperimentuot ir dirbt su šitų preparatų informacinėmis kopijomis. Tai – galimybė turėti ant stalo praktiškai visus Europoje įvairių gamintojų pagamintus/gaminamus preparatus – ne tik homeopatinius monopreparatus, akordus, kompleksonus, organopreparatus, nozodus, bet ir homotoksikologinius, spagyrinius, antroposofinius preparatus, Šiuslerio druskas, gemoterapiją, litoterapiją, Bacho žiedus, kristalų esencijas, Aurasomą, SDA ir kitas šiuolaikinių informacinių preparatų grupes, netgi tradicinius Tibeto, kinų ir Mongolijos medicinų naudojamus preparatus ir daug daug kitų (apie 60.000 preparatų iš viso, jei įskaičiuot skirtingas tų pačių homeopatinių preparato potencijas). Ir ne knyginiam pavidale, o gyvame (!), tegu ir kaip informacines kopijas, išsaugotas mikroschemos silicio kristaluose. Su įvadais į atskirų gamintojų filosofiją ir pakankamai išsamiais aprašymais.
Man, kaip homeopatui, prisilietimas prie šių panašių sistemų ir galimybė su tuo dirbti, lyginti tarpusavyje – neįkainojama patirtis. Sakyčiau, netgi būtina, norint bent kiek giliau prisiliesti prie informacinių preparatų prigimties.
Ir čia turiu trumpai stabtelt, nes daugumas tame įžvelgs chaosą, sakys, daugumas tų preparatų – visiškai skirtingi, reikalaujantys atskirų studijų, ilgamečio gilinimosi. Jų gamyba skirtinga, dozavimas savitas ir t.t. Aš atsakysiu keliais punktais:
- Visi šie informaciniai preparatai „veikia“ (norėtųsi rašyt „neveikia“, kas labiau atitiktų tokių informacinių preparatų prigimtį) tai pačiais principais. Visur tas pats panašumo principas.
- Kaip informaciniai preparatai jie puikiai reprintuojasi ant baltų cukrinių žirniukų ar kito nešėjo. Nemažą dalį vienaip ar kitaip bandžiau natyviniu pavidalu. Pvz., homeopatiją (įskaitant kompleksinius preparatus), Bacho žiedus, Aurasomą, kristalų esencijas ir t.t. Tikrai nepastebėjau ryškesnio skirtumo tarp „originalų“ ir informacinių kopijų, jei šios gamintos su išmanymu (tam tikru supratimu ir pajautimu) – kasdien dirbant su tam tikra grupe preparatų bei juos ragaujant tas išmanymas ateina per metus kitus ir toliau evoliucionuoja, tegu ir ne taip sparčiai.
- Tiesa, šalia visų esminių panašumų, šios įvairios preparatų grupės jaučiasi skirtingai. Kiekviena dirba šiek tiek skirtingam lygmeny, kiekvienai būdingi tam tikri pojūčiai, tam tikras poveikio diapazonas. Tarsi klausytumeis skirtingų muzikos instrumentų. Būgnai, smuikas ir fleita juk gerokai skiriasi tarpusavyje…
Kartais girdžiu kolegas sakant, kad tam tikri preparatai ar jų rinkiniai jiems „neveikia“. Tai normalu. Man jie iš pradžių irgi neveikė. Arba veikė prastai. Taip tęsiasi, kol nesupranti, kam jie skirti, kieno ir su kokia intencija, sugalvoti, kaip pagaminti, kol jų nejunti… (Kaži kaip fleitininkui seksis pūsti smuiką..?) Tačiau pradėjęs gilintis už to atrandi ištisus pasaulius, kuriuose šie preparatai skleidžiasi ir dar ir kaip veikia…
Homeopatijos talpumas reiškia, kad ji nesunkiai gali tuos pasaulius savy sutalpint. Šiuo atveju – įvairiausių preparatų pavidalu.
- INTEGRUOTI KITOKIUS POŽIŪRIUS IR PATIRTIS
Kita TALPUMO pusė yra ta, kad toje pačioje homeopato praktikoje galime integruoti ir skirtingus požiūrius, priėjimus, skirtingas filosofijas, skirtingus pasaulio matymus. T.y. ne tik svetimus preparatus, tačiau ir kitokias idėjas bei patirtis paversti savomis. Perimti kitokius požiūrius, metodus, kas leidžia kitaip pamatyti pacientą.
2.1. Kitaip pamatyti klasikinius preparatus
Jau kalbėjom, kad skirdami įprastus klasikinius preparatus galime naudoti daugybęhomeopatinių priėjimų: simptominį, konstitucinį, miazminį ir t.t. Tam buvau paskyręs ištisą atskirą straipsnį. Galime parinkti preparatus atsižvelgdami į karalystes (mineralų – augalų – gyvūnų), šeimų analizę (pvz., remdamiesi J. Scholten atrastais periodinės elementų lentelės dėsningumais). Galime sekti šiuolaikiniais meistrais, pvz., jau minėtu D. Grandgeorge, ir perimti jų savitą preparatų interpretaciją. Galime kalbėti apie vaisto esmę (G. Vithoulkas), centrinę deliuziją (ankstyvasis R. Sankaran) ir t.t. Daugybę priėjimų ir galimybių turime.
Daugumas šių būdų nėra kažkuo išskirtinai homeopatiniai, tai tiesiog skirtingų praktikuotojų asmeninė patirtis ir požiūrio kampas. Jei mums tai tinka, mes galime kažką iš to perimti ir pradėti naudoti savo praktikoje.
Minėti priėjimai homeopatijoje vienaip ar kitaip susiję su simptomais. Remiamasi ta pačia homeopatine Materia Medica, tik gal kiek kitaip interpretuojami simptomai. Be tų įprastų (nors kas gi galėtų pasakyt, kad centrinė deliuzija ir pan. dalykai yra įprasti?) simptominių priėjimų yra dar ir gerokai kitoniškų požiūrių.
Jau minėtas kitoks požiūris yra šiusleristų. Taip, kalbam apie tas pačias Šiuslerio druskas, kurios, atrodytų, tėra įprasti žemų potencijų homeopatiniai preparatai. Bet su kitokiu požiūriu, pagrįstu audinių biochemija, šie preparatai tarsi įgauna kitas savybes.
Dar kitas pavyzdys būtų antroposofinės medicinos. Šios krypties praktikuotojai dažnai skiria įprastus homeopatinius preparatus visiškai kitomis indikacijomis. Pvz., jie naudoja potencijuotus 7 metalus ir jų druskas darbui su 7 planetų inkarnuojančiais ar ekskarnuojančiais aspektais. Tarkim, Plumbum, kaip Saturno metalas, dirba su skeletu ir sklerozuojančiais procesais, todėl antroposofams jis – vienas pagrindinių preparatų rachito ar osteoporozės atvejais, ir įvairių potencijuotų junginių pavidalu sėkmingai skiriamas dažniau nei kalcio preparatai ar įprastas vit. D. (Beje, nepaslankus, sustabarėjęs, sukaulėjęs mąstymas – irgi formuojasi kaip tų pačių sklerozuojančių procesų išdavoje, jis irgi prašosi Plumbum, anot R. Šteinerio, tai būtinas preparatas mokytojams, kuriems, kaip niekam kitam, jokiais būdais negalima sustabarėti ir sukaulėti.) Antroposofai naudoja daug įprastų homeopatinių preparatų… kitomis indikacijomis – pagal savo žmogaus ir pasaulio sąrangos supratimą!
2.2 Kitoks požiūris šiek tiek kitokiuose preparatuose – dar įprastuose homeopatijos rėmuose, bet…
Čia viskas vyksta lyg ir homeopatijos rėmuose, preparatų gamyboje naudojamas įprastas homeopatijoje potencijavimas, tačiau patys preparatai jau neklasikiniai, kaip taisyklė, neįtraukti į homeopatinę Materia Medica, neturi aiškių patogenezių.
Švelnus pavyzdys galėtų būti gemoterapija (žemų potencijų preparatai iš augalų pumpurų) ir litoterapija (atitinkamai – iš akmenų ir mineralų). Labai klasikiniu būdu gaminami preparatai (dažniau D potencijų skalėje), tačiau su dauguma jų neatlikti pruvingai. Bet tai netrukdo jiems turėti aiškias konkrečias indikacijas, atėjusias iš fitoterapijos/mineraloterapijos ir praktikos.
Įdomūs yra Sanum Kehlbeck preparatai. Dažniausiai tai potencijuoti nepatogeniniai grybeliai. Šią liniją sukūrė žymus pleomorfistas prof. Enderlein. Ir skiriami šitie preparatai pagal pleomorfistų supratimą apie ciklogeniją ir t.t.
Jau minėti antroposofai kartais savaip modifikuoja mūsų preparatus. Pvz., laistydami augalus metalų druskomis ir kompostuodami per kelerių metų ciklą jie gauna „dvigubus“ preparatus, pvz., Urtica dioica ferro culta Rh D2, Melissa cupro culta Rh D3 ir kt. Kartais naudojami specialiai paruošti metalų preparatai – pvz., Ferrum metallicum praeparatum D12 reiškia preparatą, gamintą iš 3000 ºC temperatūroje užvirtos geležies kondensuotų garų, šiems auštant kaip veidrodis padengusių indo sieneles – toks preparatas labiau išryškina geležies, kaip Marso planetai atstovaujančio metalo, aspektą (neapsigaukit sąlyginai žema potencija – išties tai aukšto lygmens informacinis preparatas, savo poveikio lygmeniu prilygstantis superaukštoms potencijoms, tik veiksiantis minkščiau. Ferrum sidereum D6 – iš meteoritinės geležies gamintas preparatas. Ir visi turi konkrečias savo indikacijas ir pritaikymą.
Tokių pavyzdžių galėtų būt daug: litoterapija, suminiai nozodai ir kt.
2.3. Visiškai kitokie požiūriai, susijęs su visiškai kitokiais preparatais
Bacho žiedai ir kitos žiedų esencijos, Aurasoma, kristalų esencijos, atgaivinta spagyrika, PC rezonansai, „likimo preparatai“, SDA ir kt.
Normalu, kad „normaliam“ homeopatui paėmus tokius preparatus jie neduos norimų rezultatų. Tokius preparatus reikia prisijaukinti, galbūt pradžiai renkant informaciją (straipsniai, knygos, seminarai), po to bandant pačiam, išjaučiant, taip pat testuojant ir skiriant pacientams. Tai nėra trumpas procesas – tam tikrą preparatų grupę prisijaukint prireikia iki kelių metų kasdienių pastangų, o juos pažinti iš arčiau – nepalyginamai ilgesnio laiko. Tiesa, su geru mokytoju tai gali užtrukti ir trumpiau…
2.4 Požiūriai, nesusiję su preparatais
Iš tiesų, tų priėjimų prie Žmogaus labai daug. Nebūtinai visi naudoja preparatus. Pvz., primityviai vertinant, psichoterapeutai tiesiog bendrauja, osteopatai – dirba rankomis, akupunktūristai – adatomis. Tačiau už visų tų priemonių slypi tam tikras supratimas, visumos matymas, priežastingumai ir t.t. Mes, homeopatai, galime tai perimti ir panaudoti preparatų parinkimui. Tarkim, man, kaip testuotojui bene artimiausia yra biodinaminė osteopatija. Galbūt aš panašioj dvasioj buvau mokytas. Man tinka, tie principai. Supaprastintai galima sakyt, aš užsiimu homeopatija dirbdamas „Imedis“ aparatūra pagal biodinaminės osteopatijos principus.
Kinų medicina duoda tam tikrą kitokį funkcinį organų ir jų tarpusavio sąsajų supratimą. MūsųLiga Medicamentorum Homeopathica Internationalis (LMHI) prezidentas Dr. Luc de Shepper prisipažino, sunkiai įsivaizduojąs savo kaip klasikinio homeopato praktiką be kinų medicinos išmanymo (taip nutiko, kad jis pirmiau specializavosi tradicinėje kinų medicinoje). Man, kaip testuotojui irgi sunkiai suvokiama, kaip stebėti reakcijas į preparatą nejuntant cirkuliacijos meridianais. Dažnai meridianas sureaguoja kur kas anksčiau už patį organą. Labai gražu stebėti kaip sekundžių bėgyje šie ima atitirpti ir atsiranda tekėjimas…
Apskritai nesuprantu, kaip dirbti ir klausytis nesigaudant subtiliojoje anatomijoje (be kiniškų meridianų dar yra kitų kanalų, centrų ir t.t. Tų dalykų kažkaip nemoko vienoje vietoje. Todėl tenka keliaut per įvairius mokytojus ir mokyklas ir… mokytis. TALPUMAS man reiškia, kad kokio dalyko besimokyčiau (net nebūtinai tiesiogiai susijusio su gydymu, pvz., tiks ir braziliškas džiu-džitsu), kokią patirtį beįgyčiau – viskas pamažėle man tampa homeopatijos dalimi. Ir tai padeda geriau pajust ir suprast – save, preparatus, pacientus, stebėt dinamiką,…
Mūsų preparatai nesukelia simptomų. Tai mūsų subtiliosios struktūros į juos reaguoja, kas kartais virsta fizinio kūno reakcijomis (simptomais). Kartais su paprastais preparatais prasideda giliausios transformacijos, kai keičiasi daugybė dalykų viduje ir… išorėje.
Taigi, čia irgi galime pasiskolinti tam tikrą supratimą, pvz., šeimos dinamiką Helingerio konsteliacijose. Jeigu tuos dalykus pradedame jausti, t.y. jie kažkaip ima manifestuoti praktikoje, galime pradėti su tuo dirbti homeopatiniais preparatais. Pvz., preparatų pagalba dirbti su dalykais, kurie vyko ankstesnėse giminės kartose, pvz., su senelių ar prosenelių neišspręstomis problemomis. Galime tai testuoti, leisti įgauti pavidalą ir spręstis tarsisavaime. Tik preparatų ir supratimo pagalba, be konsteliacijų. Lygiai tas pats su „praeitų gyvenimų“ patirtimis – kartais nutinka, kad davus pacientui preparatą, jis netikėtai panyra į tą sluoksnį. Savaime, be pastangų įkrenta, nes jam taip reikia. Mūsų darbas – tai pajusti, atpažinti ir padėti jam per tai pereiti. Žinoma, tam reikia būt ne kartą pačiam keliavus per tuos lygmenis…
Tai tik keli pavyzdžiai. Apie daug ką – dar ne laikas rašyti. Jeigu tik būni atviras ir leidi dalykams vykti, jų nekontroliuodamas – tiek visko galima per konsultacijas patirti. Man preparatai – kažkas tokio ypatinga, ko neįmanoma apibūdinti žodžiais. Neretai man net sunku juos vadinti „preparatais“, nes tai kur kas daugiau, tai yra tai, kas už preparatų, tai į ką jie rodo. Preparatas – tai tiesiog vartai į kitus pasaulius, į kitas, nežmogiškas gyvybės ir sąmonės formas, ir tie dalykai pradeda atsivert, kai tik prie to prisilieti. Kuomet leidi tam reikštis, prasideda keisčiausios misterijos, nes atitinkami klodai ima atsivėrinėti ir mumyse. Užtat, labai glumina matyti juos suredukuotus iki simptomų ir portretų…
Čia mes talpumo temą baigsim. Ir tik todėl, kad šitas talpumas – begalinis. Apie galima būtų daugiatomį nuolat papildomą veikalą rašyt…