Izoliuota homeopatija. Talpumas ir klinikinė patirtis

Gali pasirodyti, kad pastarąją straipsnių seriją paskyriau homeopatijos kritikai. Tai būtų netiesa. Man homeopatija – įspūdingiausias dalykas, kas nutiko per visą Vakarų medicinos istoriją. Toks įspūdis, kad po tamsiųjų viduramžių ir inkvizicijos laužų visa, kas geriausia buvo herbalizme, alcheminėje medicinoje ir kitose Vakarų ezoterinėse tradicijose pradėjo atgimti S. Hahnemann homeopatijos pavidalu ir toliau augo į tai, ką šiandien vadiname informacine medicina. Nežinau efektyvesnio, paprastesnio, ir tuo pat metu tiek subtilaus, gilaus ir žmogiško gydymo būdo. Ne tik gydymo būdo – tuo pat metu ir ypatingo aplinkos, pasaulio bei savęs pažinimo instrumento.

Jei ką ir kritikuoju – tai homeopatų bendruomenę (netgi ne atskirus kolegas), kuri disponuodama tokiu ypatingu turtu, ne tik neišnaudoja didžiosios dalies jo potencialo, bet dar ir stengiasi apsaugoti jį nuo evoliucionavimo. Šiuolaikiniame pasaulyje nematau jokių perspektyvų uždarai, izoliuotai homeopatijai. Šiandien jai tėra du pasirinkimai: 1) atsiverti, keistis ir transformuotis – ir paprasčiausiai to galima būtų pasiekt integruojant mūsų holistinių kolegų patirtis ir preparatus; arba 2) perduoti estafetę kitiems ir palaipsniui nulipti nuo arenos.

Tačiau homeopatai keistis nelinkę. Tas estafetės perdavimas jau kaip ir įvyko (žr. homeopatinių preparatų evoliuciją praeitame straipsnyje). Nuo arenos pamažu irgi nueinama: Vakaruose homeopatai liko atkirsti nuo savo „arkliuko“ – ūmių ligų gydymo, su lėtinėmis irgi ne taip jau puikiai sekasi, homeopatiją vis dažniau praktikuoja specialistai be aukštojo medicininio išsilavinimo, neturime perspektyvaus akademinio jaunimo, uždarinėjami paskutiniai likę homeopatijos stacionarai, apkarpomas ir taip menkas finansavimas, „saugumo sumetimais“ Europos Sąjungoje apribota nozodų gamyba, panašios tendencijos kitose valstybėse ir t.t.

Būtų naivu tikėtis kažkokių radikalių globalių pokyčių. Todėl kartais man atrodo, kad galėčiau tiesiog tyliai užsiimti tuo, ką darau, būti sau paprastu testuotoju, džiaugtis mažais kasdieniniais stebuklais dirbant su pacientais ir… palikti tą homeopatijos laivą ramiai sau skęsti.

Bet tai ne visai paprastas sukriošęs senas laivas. Jis turi vieną  išskirtinę (tačiau užmaskuotą) stebuklingą savybę, kurios nerandu niekur kitur. Kurios izoliuoti homeopatai patys deramai nesupranta ir neįvertina – jiems  homeopatija yra tai, ką prieš 150 metų  sukūrė S. Hahnemann, ir kas aprašyta jo „Gydymo meno organone“. Atitinkamai toks ribotas supratimas pateikiamas visiems besidomintiems homeopatija…  O ta savybė, apie kurią kalbu lieka nepastebėta.

Pavadinsiu tai TALPUMU – gebėjimu apimti daugybę, atrodytų, svetimų sričių ir jas sutalpinti savyje. Ir tai ne šiaip savybė. Tai neįtikėtina galia ryti be saiko ir niekada nepasisotinti. Tokia homeopatija – gaivališka. Ji kaip juodoji skylė, kuri įtraukia viską, kas tik pasitaiko netoliese.

Visa, kas pasaulyje egzistuoja (tiek materialūs, tiek nematerialūs dalykai) gali būti konvertuota į homeopatinius preparatus. T.y. bet kurios medžiagos (natūralios ar dirbtinės), bet kurio junginio, kūrinio ar netgi reiškinio informacinis signalas gali būti užrašytas ir išsaugotas, o vėliau – ir panaudotas gydymui homeopatinio/informacinio preparato pavidalu. Homeopatinė Materia Medica – begalinė ir neišsemiama. Taip galime naudoti  visus įmanomus preparatus ir nepreparatus: augalus, akmenis ir mineralus, visus įmanomus gyvius ar netgi jų fosilijas, spalvas, muziką, stichijas, Saulės ar Mėnulio šviesą, Vaivorykštę – viską, ką tik galime įsivaizduoti. Maža to, šiandien jau galime sakyt, kad homeopatija išaugo iš materialaus pasaulio drabužių ir žengia vis giliau į dvasinius lygmenis – ir tai atsispindi tiek naujuose preparatuose (pvz., SDA), tiek iš naujo atrandamuose senuosiuose (paimkim, pvz., vandenilį – patį paprasčiausią ir pirmąjį periodinės elementų sistemos elementą, labiausiai paplitusį materialioje Visatoje – ar galima pasakyti, kad jis mažiau… „dvasingas“?).

Dar daugiau, galime integruoti kitokius požiūrius bei patirtis, įvairiausias gydymo sistemas, filosofijas, gebėjimus, pritaikydami tai sau ir paversdami tai savo homeopatijos dalimi. Pati homeopatija tėra panašumo principas ir jo realizavimas skiriant preparatus, ji neturi išankstinių įsitikinimų ir dogmų. Ji tik kviečia neslopinti ir judėti kartu su pacientu…

Homeopatija, kaip 1)  įkūnijanti principą (gr. homeos – panašus, pathos – liga, kančia) ir 2) gilias tradicijas turinti klinikinė disciplina, sudaro gerą tvirtą karkasą, kuris, pats būdamas tuščias, talpina įvairius preparatus, priėjimus, požiūrius bei patirtis.

Jau daug kartų minėta, kad tas panašumo principas – universalus. Jis pritaikomas įvairiausiose srityse (pradedant liaudies medicina ir baigiant psichoterapija ar osteopatija), jį naudoja daugybė holistinės medicinos gydytojų, absoliučiai visi informaciniai preparatai skiriami pagal šį principą.

Panašumas egzistuoja skirtinguose lygmenyse – pvz., mineralo ar augalo struktūra gali būti panaši į tam tikro organo histologinę struktūrą, galima vertinti simptomus, galima akcentuoti priežastinius faktorius, emocinę būseną, mentalines nuostatas, gyvenimo scenarijus. Greičiausiai kiekvienas šių sluoksnių turės savo panašumą ir savo preparatą.

Tačiau šiems sluoksniams ir priežastingumams atpažinti reikalingi specifiniai įgūdžiai ir žinios – ir homeopatija, atlikdama karkaso funkciją, šito pasiūlyt negali. Sunku įsivaizduoti, kaip dirbti su simptomais neturint bent jau bazinių anatomijos, fiziologijos ir klinikinių disciplinų žinių. Lygiai taip pat jei norime atpažinti ir įvardinti emocijas ar mentalinius dalykus, turime turėti tam tikrą supratimą ir psichologinio/psichoterapinio darbo įgūdžių. Neužtenka perskaityti preparato patogenezės – turim išmokti tuos dalykus atpažinti – pirmiausiai savyje, o paskui – pacientuose. Taigi, norom nenorom tenka semtis patirties kitur (pvz., psichoterapijos seminaruose/studijose, skaitant atitinkamą literatūrą ir kt.), paskui ją integruot į homeopatijos karkasą.

Geras karkasas ant tvirto pagrindo duos aiškią struktūruotą sistemą, kuri atspindi žmogų kaip visumą. Kodėl imam homeopatiją už pagrindą ir karkasą? Ogi dėl kelių priežasčių.

Homeopatija – be galo plati, joje jau viskas yra.  Tokios plačios Materia Medica niekur kitur nerasim: beveik visi periodinės lentelės elementai, daugybė jų junginių, gausybė augalų, gyvūninės kilmės produktų ir t.t. Tik grynas homeopatinis/simptomis požiūris į tuos dalykus šiek tiek… plokščias. Tačiau kitos informacinių preparatų kategorijos šitai ištaiso, tobulindamos ir grynindamos tam tikrus homeopatijos(!) aspektus. Pvz., Bacho žiedų esencijos išgrynina psichoemocinį aspektą. Paviršutiniškai žiūrint  – tai nutinka dėl tų esencijų gamybos specifikos. Žvelgiant giliau – tai daugiau sąmoningumo ir supratimo dalykai. Atradęs tą supratimą E. Bach ėmė stebėtis kolegomis homeopatais – „Nejaugi Jūs manot, kad kratydami gausit ką nors daugiau, nei jau yra augale ir Saulės šviesoje?“ Homeopatus toks požiūris gali išlaisvint ir duot daug gilesnį supratimą, kaip gimsta mūsų preparatai – tuomet netgi toliau gamindami preparatus pagal homeopatinės farmakopėjos reikalavimus leisim tarsi išsiskleisti papildomai dimensijai, kurią šiuo atveju atrado E. Bach. Jeigu dar turim supratimą apie spalvas (ir mokam tai praleisti per save, pabūti laidininku tos spalvos spinduliui, ko moko Aurasoma, gamindami preparatą leisim geriau išsiskleisti ir jo spalviniam aspektui. Ir t.t. – be galo, su kiekvienu nauju suvokimu plėsis ir jau esamų preparatų veikimo spektras, tobulėjimui čia ribų nėra…

Ir atvirkščiai, Bacho žiedų, kristalų esencijų, spalvų ir pan. dalykų neišeina imti už karkasą – jie reprezentuoja tam tikrus realybės aspektus, bet ne visumą. Na, spalvos kaip ir galėtų būti išimtis, bet vėlgi – tai tik regimasis spektras, ir jei jį imam už karkasą, kur turėtumėm padėti X-ray ar Ultragarso preparatus, kokiai spalvinei kategorijai juos turėtume priskirti?

Yra dar vienas išskirtinis homeopatijos bruožas. Tai milžiniška per 200 metų sukaupta KLINIKINĖ PATIRTIS, kuri yra nesulyginamai didesnė už visų kitų informacinės medicinos krypčių kartu paėmus. Tai ir keli šimtai tūkstančių šiandien homeopatiją praktikuojančių gydytojų, tūkstančiai puslapių įvairiausių žinynų, šimtai tomų knygų, o kur dar periodika… Karkasui klinikinė patirtis – be galo svarbi. Ji sudaro pagrindą, tarsi inkarą kūne. Turint gerą inkarą galima ramiai keliaut po įvairiausius lygmenis ir nepasiklysti.

Jei inkaro kūne nėra, paklysti daug lengviau, nes nėra atskaitos taško. Pvz., Bacho žiedų esencijos dirba (daugiau) su psichoemociniais dalykais, kurie yra gan efemeriški ir sunkiai apčiuopiami/įvardijami. Aš galiu manyti, kad man tiks ir tas, ir tas, ir kitas. Tačiau kuris man reikalingiausias? Ir jei aš stebiu kūną, galiu pamatyt, kad va ta konkreti esencija iš esmės keičia tam tikro organo darbą, padeda spręsti konkrečią sveikatos problemą. T.y. kūnas, struktūra, kaip sakytų osteopatai, – puikiausias indikatorius. Kūnas nemeluoja, jis labai tiksliai ir sąžiningai atspindi tai, ką mes slepiam kituose lygmenyse. Pvz., jei kažkurioje situacijoje aš sakau, kad jaučiuosi gerai, tačiau mano kūnas reaguoja simptomais, aš turėčiau suabejoti savo žodžiais, o ne kūnu… Užtat karkaso pagrindu imti, pvz., dvasinius dalykus – gal ir gražu, bet labai jau nepraktiška, tai (beveik) neapčiuopiama, nėra aiškios atskaitos sistemos.

Tvirtas geras karkasas, atspindintis multidimensinį holuistinį Žmogaus supratimą duoda tam tikrą erdvę preparatų sisteminimui ir klasifikacijai. Tam tikra giminingų preparatų grupė bus susijusi su tam tikrais lygmenimis ar aspektais. Tai reiškia, kad matydami problemą, žinosim, kurioje karkaso dalyje ieškoti preparatų. Ir atvirkščiai (kas labai svarbu testavime) – matydami ypatingą reakciją į tam tikrą preparatą, jau turėsime supratimą, su kokia sritimi/problema tai susiję.

Geras karkasas yra paslankus. Atsiradus naujiems preparatams, gal netgi naujoms preparatų kategorijoms, toks karkasas atitinkamoje vietoj prasiplečia ir tai sutalpina, lyg ta vieta ten būtų paruošta iš anksto.

Tai štai kokia talpi gali būti homeopatija. Kaip tai atrodo praktikoje – apžvelgsim kitame straipsnyje.

1 thought on “Izoliuota homeopatija. Talpumas ir klinikinė patirtis

Leave a Comment