Homeopatijos talpumas. Praktiniai pavyzdžiai

Praeitame straipsnyje kalbėjome apie TALPUMĄ, kaip išskirtinę homeopatijos savybę. Kaipgi tai atrodo praktikoje?

Pradėsiu nuo preparatų, kaip nuo tam tikros juntamos realybės. Nes, mano supratimu, homeopatijoje viskas sukasi apie preparatus. Tai tarsi centrinė ašis. Tai jie mus moko ir tam tikra prasme diktuoja sąlygas. Ne „homeopatinė filosofija“ diktuoja požiūrį į preparatus (pastebit, senieji klasikai, tokie kaip C. M. Boenninghausen, C. Herring, A. von Lippe , buvo klinicistai praktikai, jie rašė klinikines Materia Medica ir pasakų nekūrė, tik vėlesni klasikai atrado malonumą „filosofuoti“), bet patys preparatai yra mūsų vedliai ir mokytojai. 

  1. GALIME BET KĄ KONVERTUOTI Į HOMEOPATINIUS/INFORMACINIUS PREPARATUS

Pirmiausiai tenka pripažinti, kad mūsų klasikiniai preparatai dažniausiai nėra mūsų. Daugumas jų atėjo iš liaudies medicinos ar herbalizmo, kažkas perimta iš alopatijos (nepamirškim, homeopatijoje viskas prasidėjo nuo China officinalis ir kitų to meto alopatinių preparatų), dalis iš alcheminės tradicijos (Hepar sulfuris, Causticum), nemažai turim Amerikos indėnų naudotų augalų (Curare, Iris versicolor ir kt.) ir t.t.

Žinoma, homeopatai ne tik kopijavo. Būdami Vakarų medicinos avangarde jie neretai pirmieji pradėdavo gydymui naudoti įvairias naujas medžiagas ar junginius. Pvz., nitrogliceriną (Glonoinum pavadinimu dar gerokai iki pritaikymo alopatijoje), tuberkuliną (Tuberculinum bei Bacillinum kurį jau vėliau „pasiskolino“ R.Koch, ir kuris akademinėje medicinoje žinomas Tuberculinum Koch pavadinimu) ir t.t. Šiais laikais Jeremy Sherr su fizikų, dirbančių prie dalelių greitintuvo, pagalba, pagamino ir išbandė Antimedžiagą (Positronium). Sąrašą galima būtų tęsti ilgai.

Apie XX a. vidurį, kuomet homeopatija buvo gilioje stagnacijoje, senųjų klasikų entuziazmą, klinikinę patirtį ir praktiką perėmė… folistai ir panašūs testuotojai (EAV, paskui biofunkcinė diagnostika, paskui dar ir vegetatyvinis rezonansinis testas). Taip, ne viskas ten idealu. Tačiau žemai lenkiu galvą prieš juos. Tai jų iniciatyva atsirado tūkstančiai naujų preparatų potencijuotame pavidale: ištisi rinkiniai įvairiausių nozodų, organopreparatų, ekologinių toksinų, buitinės chemijos preparatų, maisto priedų „E“, alopatinių preparatų įskaitant vakcinas, odontologijoje naudojamas medžiagas ir dar daug visokių kt. dalykų.  Žinau, bus tokių, kas čia pasiges pruvingų ir patogenezių, sakys, čia jau izopatija, o ne homeopatija. Drįsiu paprieštarauti:

  • Neretai šitie dalykai, dažnai jau turi savo toksikologines arba klinikines patogenezes. Prie alopatinių preparatų rasim pašalinius poveikius, tam tikri maisto priedai „gali neigiamai paveikti vaikų elgesį ir dėmesį“ ir pan., žinom kokias būkles sukelia tam tikri sukėlėjai ir t.t.
  • Kita vertus, tokie preparatai jeigu ir tinkamai neišbandyti, tai bent jau ištestuoti, ir ta klinikinė patirtis yra prieinama – tiek gyvai, tiek knygų pavidalu. Netgi su statistine analize, kuriais atvejais nuo kurių nozodų pradėti testuoti.
  • Galų gale – kas trukdo tuos dalykus išbandyti, išjausti ir surašyti patogenezes?

Na, bet šitos diskusijos apie homeopatiškumą daugiau kyla klasikams. Aš, kaip testuotojas, ir be patogenezių žinau, ką su šiais preparatais daryti… Jie testuojasi, kaip ir visi kiti informaciniai preparatai. Be to jie jaučiasi taip pat, kaip ir kiti preparatai. Tiesa, jie retai būna tais, kurie „išgydo“. Dažnai tokie tiesiog pabūna raktais į gilesnius, priežastinius sluoksnius. Tai ta grandis, kuri gerai reprezentuoja kūno problemas ir taip padeda aukštesnius hierarchinius lygmenis susieti su fiziniu kūnu. Aš tiesiog dėkingas, kad kažkas nepagailėjo laiko ir jėgų, ir aš juos galiu turėt ant savo darbo stalo.

Taigi, šiandien nuėjome taip toli, kad homeopatiniais preparatais galime paversti bet ką, kas egzistuoja pasaulyje. Bet kokia medžiaga gali tapti „žaliava“ preparato gamybai. Galima netgi gaminti preparatus iš plastiko, iš naujai atrastų/susintetintų cheminių elementų ar medžiagų, mineralų, augalų, bakterijų, grybelių, gyvūnų,… Netgi iš neapčiuopiamų, nematerialių dalykų – dar nuo S. Hahnemann laikų turime pietinį ir šiaurinį magneto polius, šiandien nieko nestebina X-ray, Positronium, Saulės ir Mėnulio šviesa ir kt. (Ką su tuo veikti – kitas klausimas ir kita tema, šiuo metu kalbam apie galimybes ir talpumą.)

Visi šie dalykai – daugiau mažiau klasika. Tačiau ne vieni homeopatai gamina informacinius preparatus. Iki homeopatijos buvo spagyrika, buvo alcheminiai metalų preparatai ir kt. Vėliau jau šalia homeopatijos atsirado R.T.Cooper arborivitaliniai preparatai, paskui E. Bacho žiedų esencijos. Jau minėjau, kad R. Murphy į savo Lotus Materia Medica įtraukė Bacho žiedų esencijas ir žarnyno nozodus kaip visaverčius homeopatinius preparatus. Kas trukdo į homeopatinę Materia Medica įtraukti spagyriką, gemoterapiją, kristalų esencijas, Aurasomą, PC rezonansus ir kitas panašias sistemas? Juolab, kad daugumas tų preparatų – tai efektyvūs laiko patikrinti dalykai.

Sakysit, tai skirtingi dalykai (skiriasi gamintojai, formos, gamybos būdai, “filosofija” ir kt.), nerealu, kad visi tai atsirastų krūvoje ir dirbtų kartu. Ogi visai realu – aš net neįsivaizduoju, kad galėtų dar būti ir kitaip. Čia įspūdį daro maskviečių „Imedis“ kolektyvas, kuris visus šituos dalykus sugebėjo sudėt į vieną „dėžutę“ – medikamentinį selektorių. Tai leidžia testuot, reprintuot, eksperimentuot ir dirbt su šitų preparatų informacinėmis kopijomis. Tai – galimybė turėti ant stalo praktiškai visus Europoje įvairių gamintojų pagamintus/gaminamus preparatus – ne tik homeopatinius monopreparatus, akordus, kompleksonus, organopreparatus, nozodus, bet ir homotoksikologinius, spagyrinius, antroposofinius preparatus, Šiuslerio druskas, gemoterapiją, litoterapiją, Bacho žiedus, kristalų esencijas, Aurasomą, SDA ir kitas šiuolaikinių informacinių preparatų grupes, netgi tradicinius Tibeto, kinų ir Mongolijos medicinų naudojamus preparatus ir daug daug kitų (apie 60.000 preparatų iš viso, jei įskaičiuot skirtingas tų pačių homeopatinių preparato potencijas). Ir ne knyginiam pavidale, o gyvame (!), tegu ir kaip informacines kopijas, išsaugotas mikroschemos silicio kristaluose. Su įvadais į atskirų gamintojų filosofiją ir pakankamai išsamiais aprašymais.

Man, kaip homeopatui, prisilietimas prie šių panašių sistemų ir galimybė su tuo dirbti, lyginti tarpusavyje – neįkainojama patirtis. Sakyčiau, netgi būtina, norint bent kiek giliau prisiliesti prie informacinių preparatų prigimties.

Ir čia turiu trumpai stabtelt, nes daugumas tame įžvelgs chaosą, sakys, daugumas tų preparatų – visiškai skirtingi, reikalaujantys atskirų studijų, ilgamečio gilinimosi. Jų gamyba skirtinga, dozavimas savitas ir t.t. Aš atsakysiu keliais punktais:

  • Visi šie informaciniai preparatai „veikia“ (norėtųsi rašyt „neveikia“, kas labiau atitiktų tokių informacinių preparatų prigimtį) tai pačiais principais. Visur tas pats panašumo principas.
  • Kaip informaciniai preparatai jie puikiai reprintuojasi ant baltų cukrinių žirniukų ar kito nešėjo. Nemažą dalį vienaip ar kitaip bandžiau natyviniu pavidalu. Pvz., homeopatiją (įskaitant kompleksinius preparatus), Bacho žiedus, Aurasomą, kristalų esencijas ir t.t. Tikrai nepastebėjau ryškesnio skirtumo tarp „originalų“ ir informacinių kopijų, jei šios gamintos su išmanymu (tam tikru supratimu ir pajautimu) – kasdien dirbant su tam tikra grupe preparatų bei juos ragaujant tas išmanymas ateina per metus kitus ir toliau evoliucionuoja, tegu ir ne taip sparčiai.
  • Tiesa, šalia visų esminių panašumų, šios įvairios preparatų grupės jaučiasi skirtingai. Kiekviena dirba šiek tiek skirtingam lygmeny, kiekvienai būdingi tam tikri pojūčiai, tam tikras poveikio diapazonas. Tarsi klausytumeis skirtingų muzikos instrumentų. Būgnai, smuikas ir fleita juk gerokai skiriasi tarpusavyje…

Kartais girdžiu kolegas sakant, kad tam tikri preparatai ar jų rinkiniai jiems „neveikia“. Tai normalu. Man jie iš pradžių irgi neveikė. Arba veikė prastai. Taip tęsiasi, kol nesupranti, kam jie skirti, kieno ir su kokia intencija, sugalvoti, kaip pagaminti, kol jų nejunti… (Kaži kaip fleitininkui seksis pūsti smuiką..?) Tačiau pradėjęs gilintis už to atrandi ištisus pasaulius, kuriuose šie preparatai skleidžiasi ir dar ir kaip veikia…

Homeopatijos talpumas reiškia, kad ji nesunkiai gali tuos pasaulius savy sutalpint. Šiuo atveju – įvairiausių preparatų pavidalu.

 

  1. INTEGRUOTI KITOKIUS POŽIŪRIUS IR PATIRTIS

Kita TALPUMO pusė yra ta, kad toje pačioje homeopato praktikoje galime integruoti ir skirtingus požiūrius, priėjimus, skirtingas filosofijas, skirtingus pasaulio matymus.  T.y. ne tik svetimus preparatus, tačiau ir kitokias idėjas bei patirtis paversti savomis. Perimti kitokius požiūrius, metodus, kas leidžia kitaip pamatyti pacientą.

 

2.1. Kitaip pamatyti klasikinius preparatus

Jau kalbėjom, kad skirdami įprastus klasikinius preparatus galime naudoti daugybę homeopatinių priėjimų: simptominį, konstitucinį, miazminį ir t.t. Tam buvau paskyręs ištisą atskirą straipsnį. Galime parinkti preparatus atsižvelgdami į karalystes (mineralų – augalų – gyvūnų), šeimų analizę (pvz., remdamiesi J. Scholten atrastais  periodinės elementų lentelės dėsningumais). Galime sekti šiuolaikiniais meistrais, pvz., jau minėtu D. Grandgeorge, ir perimti jų savitą preparatų interpretaciją. Galime kalbėti apie vaisto esmę (G. Vithoulkas), centrinę deliuziją (ankstyvasis R. Sankaran) ir t.t. Daugybę priėjimų ir galimybių turime.

Daugumas šių būdų nėra kažkuo išskirtinai homeopatiniai, tai tiesiog skirtingų praktikuotojų asmeninė patirtis ir požiūrio kampas. Jei mums tai tinka, mes galime kažką iš to perimti ir pradėti naudoti savo praktikoje.

Minėti priėjimai homeopatijoje vienaip ar kitaip susiję su simptomais. Remiamasi ta pačia homeopatine Materia Medica, tik gal kiek kitaip interpretuojami simptomai. Be tų įprastų (nors kas gi galėtų pasakyt, kad centrinė deliuzija ir pan. dalykai yra įprasti?) simptominių priėjimų yra dar ir gerokai kitoniškų požiūrių.

Jau minėtas kitoks požiūris yra šiusleristų. Taip, kalbam apie tas pačias Šiuslerio druskas, kurios, atrodytų, tėra įprasti žemų potencijų homeopatiniai preparatai. Bet su kitokiu požiūriu, pagrįstu audinių biochemija, šie preparatai tarsi įgauna kitas savybes.

Dar kitas pavyzdys būtų antroposofinės medicinos. Šios krypties praktikuotojai dažnai skiria įprastus homeopatinius preparatus visiškai kitomis indikacijomis. Pvz., jie naudoja potencijuotus 7 metalus ir jų druskas darbui su 7 planetų inkarnuojančiais ar ekskarnuojančiais aspektais. Tarkim, Plumbum, kaip Saturno metalas, dirba su skeletu ir sklerozuojančiais procesais, todėl antroposofams jis – vienas pagrindinių preparatų rachito ar osteoporozės atvejais, ir įvairių potencijuotų junginių pavidalu sėkmingai skiriamas dažniau nei kalcio preparatai ar įprastas vit. D. (Beje, nepaslankus, sustabarėjęs, sukaulėjęs mąstymas – irgi formuojasi kaip tų pačių sklerozuojančių procesų išdavoje, jis irgi prašosi Plumbum, anot R. Šteinerio, tai būtinas preparatas mokytojams, kuriems, kaip niekam kitam, jokiais būdais negalima sustabarėti ir sukaulėti.)  Antroposofai naudoja daug įprastų homeopatinių preparatų… kitomis indikacijomis – pagal savo žmogaus ir pasaulio sąrangos supratimą!

 

2.2 Kitoks požiūris šiek tiek kitokiuose preparatuose – dar įprastuose homeopatijos rėmuose, bet…

Čia viskas vyksta lyg ir homeopatijos rėmuose, preparatų gamyboje naudojamas įprastas homeopatijoje potencijavimas, tačiau patys preparatai jau neklasikiniai, kaip taisyklė, neįtraukti į homeopatinę Materia Medica, neturi aiškių patogenezių.

Švelnus pavyzdys galėtų būti gemoterapija (žemų potencijų preparatai iš augalų pumpurų) ir litoterapija (atitinkamai – iš akmenų ir mineralų). Labai klasikiniu būdu gaminami preparatai (dažniau D potencijų skalėje), tačiau su dauguma jų neatlikti pruvingai. Bet tai netrukdo jiems turėti aiškias konkrečias indikacijas, atėjusias iš fitoterapijos/mineraloterapijos ir praktikos.

Įdomūs yra Sanum Kehlbeck preparatai. Dažniausiai tai potencijuoti nepatogeniniai grybeliai. Šią liniją sukūrė žymus pleomorfistas prof. Enderlein. Ir skiriami šitie preparatai pagal pleomorfistų supratimą apie ciklogeniją ir t.t.

Jau minėti antroposofai kartais savaip modifikuoja mūsų preparatus. Pvz., laistydami augalus metalų druskomis  ir kompostuodami per kelerių metų ciklą jie gauna „dvigubus“ preparatus, pvz., Urtica dioica ferro culta Rh D2, Melissa cupro culta Rh D3 ir kt. Kartais naudojami specialiai paruošti metalų preparatai – pvz., Ferrum metallicum praeparatum D12 reiškia preparatą, gamintą iš 3000 ºC temperatūroje užvirtos geležies kondensuotų garų, šiems auštant kaip veidrodis padengusių indo sieneles – toks preparatas labiau išryškina geležies, kaip Marso planetai atstovaujančio metalo, aspektą (neapsigaukit sąlyginai žema potencija – išties tai aukšto lygmens informacinis preparatas, savo poveikio lygmeniu prilygstantis superaukštoms potencijoms, tik veiksiantis minkščiau. Ferrum sidereum D6 – iš meteoritinės geležies gamintas preparatas. Ir visi turi konkrečias savo indikacijas ir pritaikymą.

Tokių pavyzdžių galėtų būt daug: litoterapija, suminiai nozodai ir kt.

 

2.3. Visiškai kitokie požiūriai, susijęs su visiškai kitokiais preparatais

Bacho žiedai ir kitos žiedų esencijos, Aurasoma, kristalų esencijos, atgaivinta spagyrika, PC rezonansai, „likimo preparatai“, SDA ir kt.

Normalu, kad „normaliam“ homeopatui paėmus tokius preparatus jie neduos norimų rezultatų. Tokius preparatus reikia prisijaukinti, galbūt pradžiai renkant informaciją (straipsniai, knygos, seminarai), po to bandant pačiam, išjaučiant, taip pat testuojant ir skiriant pacientams. Tai nėra trumpas procesas – tam tikrą preparatų grupę prisijaukint prireikia iki kelių metų kasdienių pastangų, o juos pažinti iš arčiau – nepalyginamai ilgesnio laiko. Tiesa, su geru mokytoju tai gali užtrukti ir trumpiau…

 

2.4 Požiūriai, nesusiję su preparatais

Iš tiesų, tų priėjimų prie Žmogaus labai daug. Nebūtinai visi naudoja preparatus. Pvz., primityviai vertinant, psichoterapeutai tiesiog bendrauja, osteopatai – dirba rankomis, akupunktūristai – adatomis. Tačiau už visų tų priemonių slypi tam tikras supratimas, visumos matymas, priežastingumai ir t.t. Mes, homeopatai, galime tai perimti ir panaudoti preparatų parinkimui. Tarkim, man, kaip testuotojui bene artimiausia yra biodinaminė osteopatija. Galbūt aš panašioj dvasioj buvau mokytas. Man tinka, tie principai. Supaprastintai galima sakyt, aš užsiimu homeopatija dirbdamas „Imedis“ aparatūra pagal biodinaminės osteopatijos principus.

Kinų medicina duoda tam tikrą kitokį funkcinį organų ir jų tarpusavio sąsajų supratimą. Mūsų Liga Medicamentorum Homeopathica Internationalis (LMHI) prezidentas Dr. Luc de Shepper prisipažino, sunkiai įsivaizduojąs savo kaip klasikinio homeopato praktiką be kinų medicinos išmanymo (taip nutiko, kad jis pirmiau specializavosi tradicinėje kinų medicinoje). Man, kaip testuotojui irgi sunkiai suvokiama, kaip stebėti reakcijas į preparatą nejuntant cirkuliacijos meridianais. Dažnai meridianas sureaguoja kur kas anksčiau už patį organą. Labai gražu stebėti kaip sekundžių bėgyje šie ima atitirpti ir atsiranda tekėjimas…

Apskritai nesuprantu, kaip dirbti ir klausytis nesigaudant subtiliojoje anatomijoje (be kiniškų meridianų dar yra kitų kanalų, centrų ir t.t. Tų dalykų kažkaip nemoko vienoje vietoje. Todėl tenka keliaut per įvairius mokytojus ir mokyklas ir… mokytis. TALPUMAS man reiškia, kad kokio dalyko besimokyčiau (net nebūtinai tiesiogiai susijusio su gydymu, pvz., tiks ir braziliškas džiu-džitsu), kokią patirtį beįgyčiau – viskas pamažėle man tampa homeopatijos dalimi. Ir tai padeda geriau pajust ir suprast – save, preparatus, pacientus, stebėt dinamiką,…

Mūsų preparatai nesukelia simptomų. Tai mūsų subtiliosios struktūros į juos reaguoja, kas kartais virsta fizinio kūno reakcijomis (simptomais). Kartais su paprastais preparatais prasideda giliausios transformacijos, kai keičiasi daugybė dalykų viduje ir… išorėje.

Taigi, čia irgi galime pasiskolinti tam tikrą supratimą, pvz., šeimos dinamiką Helingerio konsteliacijose. Jeigu tuos dalykus pradedame jausti, t.y. jie kažkaip ima manifestuoti praktikoje, galime pradėti su tuo dirbti homeopatiniais preparatais. Pvz., preparatų pagalba dirbti su dalykais, kurie vyko ankstesnėse giminės kartose, pvz., su senelių ar prosenelių neišspręstomis problemomis. Galime tai testuoti, leisti įgauti pavidalą ir spręstis tarsi savaime. Tik preparatų ir supratimo pagalba, be konsteliacijų. Lygiai tas pats su „praeitų gyvenimų“ patirtimis – kartais nutinka, kad davus pacientui preparatą, jis netikėtai panyra į tą sluoksnį. Savaime, be pastangų įkrenta, nes jam taip reikia. Mūsų darbas – tai pajusti, atpažinti ir padėti jam per tai pereiti. Žinoma, tam reikia būt ne kartą pačiam keliavus per tuos lygmenis…

Tai tik keli pavyzdžiai. Apie daug ką – dar ne laikas rašyti. Jeigu tik būni atviras ir leidi dalykams vykti, jų nekontroliuodamas – tiek visko galima per konsultacijas patirti. Man preparatai – kažkas tokio ypatinga, ko neįmanoma apibūdinti žodžiais. Neretai man net sunku juos vadinti „preparatais“, nes tai kur kas daugiau, tai yra tai, kas preparatų, tai į ką jie rodo. Preparatas – tai tiesiog vartai į kitus pasaulius, į kitas, nežmogiškas gyvybės ir sąmonės formas, ir tie dalykai pradeda atsivert, kai tik prie to prisilieti. Kuomet leidi tam reikštis, prasideda keisčiausios misterijos, nes atitinkami klodai ima atsivėrinėti ir mumyse. Užtat, labai glumina matyti juos suredukuotus iki simptomų ir portretų…

Čia mes talpumo temą baigsim. Ir tik todėl, kad šitas talpumas – begalinis. Apie galima būtų daugiatomį nuolat papildomą veikalą rašyt…

Leave a Comment