Kitokia farmakologija

Visais laikais viena prieštaringiausių temų kalbant apie homeopatiją buvo šių preparatų veikimo mechanizmas. Tiek patys homeopatiniai preparatai, tiek jų veikimo principai smarkiai skiriasi nuo to, ką nagrinėja įprastinė farmakologija. Kokie gi esminiai skirtumai?

Veikliosios medžiagos kiekis tokiuose preparatuose be galo mažas, arba jos… išvis nerasime! Klasikinių HP gamybos principai nesikeičia nuo pat S. Hahnemanno laikų – vaistinė žaliava potencijuojama atliekant eilę serijinių praskiedimų ir sukratymų. To pasėkoje medžiagos koncentracija išties dramatiškai mažėja. Pvz., taikant C (centimalinę, šimtinę) potencijų skalę žaliava skiedžiama 1:100, po to mėgintuvėlis sukratomas 100 kartų. Toliau vėl skiedžiama ir vėl kratoma.  Šie ciklai kartojami tiek kartų, kokios potencijos preparatą norime turėti. Pvz., užrašas ant preparato dėžutės Argentum nitricum 30C reiškia, kad su sidabro nitratu atlikta 30 tokių serijų: prireikė 30 mėgintuvėlių, 3000 sukratymų, o koncentracija pasiekė 1:1060. Paradoksalu, tačiau aukštų potencijų (200C ir daugiau) preparatų reguliacinis poveikis organizmui kur kas labiau išreikštas nei grynos pradinės medžiagos.

Šie faktai, ilgą laiką stabdę platesnį homeopatijos pripažinimą, šiandien įgauna vis didesnį mokslininkų susidomėjimą ir palaikymą. Buvusio Vokietijos prezidento ir jo žmonos įkurto Karl ir Veronica Carstens fondo Homeopathy Basic Research Experiments („HomBRex“) duomenų bazėje surinkta daugiau kaip 1000 straipsnių apie eksperimentus su biologinėmis sistemomis in vivo ir in vitro.

Dažniausiai atliekami tyrimai su biologinėmis sistemomis. Štai keletas iš daugelio pavyzdžių:

  • Potencijuotas histaminas sukelia bazofilų degranuliaciją in vitro. Stabiliausi rezultatai gauti naudojant Histaminum 16C tirpalą. Daug kartų replikuota.
  • Ultramolekuliniai aspirino praskiedimai, skirtingai nei įprastos dozės, skatina kraujo koaguliaciją.
  • Varlių metamorfozė: tiroksinas materialiomis dozėmis pagreitina metamorfozę, aukšti praskiedimai ją lėtina. Atlikti multicentriniai tyrimai, nepriklausomi tyrėjai, skirtingos varlių rūšys.

Pastaruoju metu pasirodė nemažai studijų, nagrinėjančių tokių preparatų fizikines savybes:

  • Atliekant branduolinį magnetinį rezonansą (BMR) galima atskirti homeopatinius preparatus nuo vandens mėginių, nors chemine sudėtimi – tai tas pats vanduo. Reikšmingiausi rezultatai gaunami matuojant 20MHz T1 ir T2 vandens protonų relaksacijos laikus.
  • Žemos temperatūros termoliuminescensija: įrodyta, kad atšaldytas, švitintas rentgeno bei gama spinduliais ultramolekulinis ličio chlorido tirpalas,  atšildant ima skleisti ličiui būdingą švytėjimą.
  • Įdomūs rezultatai taip pat gauti naudojant Raman ir UV-vis spektroskopiją, matuojant laidumą elektros srovei, temperatūros pokyčius maišymo metu ir kt.

Paprastai tokie tyrimai nesulaukia didesnio atgarsio, nes yra nepatogūs vyraujančiam požiūriui. Dar vienas pavyzdys – prancūzų virusologo prof. L. Montagnier, 2008 m. apdovanoto Nobelio premija už ŽIV atradimą, darbai. 2009 m. paskelbtoje studijoje jis teigia, kad kai kurios bakterijų DNR sekos sukelia specifinį tirpalo elektromagnetinį spinduliavimą netgi esant 1:1018 vandeniniams praskiedimams. EM spinduliavimas išlieka net chemiškai sunaikinus DNR molekules. Taip pat pastebėta, kad laikant tirpalus ekranuotame konteineryje, tarp šių vyksta informaciniai mainai, kinta jų savybės. Beje, viena iš sėkmingo eksperimento sąlygų – laikymasis homeopatinės farmakopėjos reikalavimų ruošiant tirpalą.

Taigi, potencijuoti preparatai pasižymi tam tikromis fizikinėmis charakteristikomis, nebūdingomis įprastiems cheminiams junginiams.

Homeopatijoje tokios neįprastos preparatų savybės žinomos jau seniai. Pvz., palaikius vieną šalia kito HP ir paprasto vandens skaidraus stiklo mėgintuvėlius, per maždaug 1,5 mėn. vanduo įgauna to HP savybių. Apvyniojus aplink mėgintuvėlius paprasčiausio laido galus, šis procesas vyksta kur kas greičiau, nepriklausomai nuo laido ilgio ir atstumo tarp mėgintuvėlių. Šiandien, naudodami specialią įrangą, galime vos per 30 s. perkelti homeopatinio preparato informaciją ant neutralaus nešėjo (vandens, fiziologinio tirpalo, laktozės ir kt).

Palaipsniui suvokta, kad homeopatinio preparato esmę sudaro ne medžiaga, ne maža dozė, o informacija, signalas, vibracija. Ir tai jau įmanoma išmatuoti jautriais prietaisais, persiųsti laidais, elektromagnetinėmis bangomis. Tuo pagrįstos įvairios testavimo metodikos: Folio metodas, vegetatyvinis rezonansinis testas.  Maža to, informacinį signalą galima nuskaityti ir išsaugoti ne tik nuo klasikiniu būdu pagamintų preparatų, bet įvairiausių objektų, kas smarkiai praplečia homeopatijos galimybes bei atveria vartus informacinei medicinai.

Savaime suprantama, naudojami gydymui tokie informaciniai preparatai pasižymi visiškai kitokiomis savybėmis negu įprastos cheminės medžiagos:

  • HP veikia greitai ir iškart – nereikia laukti, kol jie bus pasisavinti ir nunešti su krauju į reikiamą vietą.
  • HP aktyvuoja paties organizmo reakcijas, o ne atlieka darbą už jį. Prie jų nepriprantama, jie nesukelia alerginių reakcijų, juos gali saugiai vartoti naujagimiai, besilaukiančios mamos, bei senoliai.
  • Klausimas pamąstymui. Kaip čia gali būti, kad išbandant kriptoną (inertines dujas, žinoma, potencijuotas) didelė dalis savanorių negalėjo dirbti kompiuteriais: šie paprasčiausiai „užlūždavo“..?

HP preparatai tradiciškai ruošiami baltų laktozės žirniukų (globulių) pavidalu: neutralūs žirniukai petri lėkštelėje prisotinami potencijuoto preparato tirpalu ir paliekami išdžiūti. Šiandien kiekvienoje vaistinėje galima rasti įvairių HP formų: tablečių, ampulių, tepalų.

Viena iš HP ypatybių, padedanti atskirti juos nuo žolinių ir kt. preparatų – šalia pavadinimo (jei preparatas kompleksinis – žr. išvardintas sudėtines dalis) žymimos raidės su skaičiais (pvz, 6D, 30C, 200K), kas nurodo vaisto potenciją.

Leave a Comment