Kaip gaminami homeopatiniai preparatai?

Dabartinė HP gamybos technologija atsirado irgi eksperimentų keliu. Iš pradžių skiriant panašius preparatus terapinėmis dozėmis, gauti puikūs rezultatai, tačiau prieš prasidedant sveikimui, pacientų simptomai neretai paūmėdavo (ko daugiau tikėtis, skiriant, pvz., vidurius laisvinančius preparatus viduriavimui gydyti?).

S. Hahnemann eksperimentavo toliau ieškodamas kompromiso tarp efektyvumo ir saugumo. Taip netikėtai atsirado speciali serijinių praskiedimų metodika, pagal kurią paruošti preparatai veikė ne tik švelniau, bet ir efektyviau! S. Hahnemann šią metodiką pavadino potencijavimu, o vaistinės medžiagos gydomųjų savybių išplėtimą bei sustiprinimą – dinamizacija.

Visgi prireikė daugiau nei dešimties metų nuolatinės praktikos ir eksperimentų, kol buvo pradėti vartoti aukštesnių potencijų (praskiedimų) preparatai – nežiūrint teigiamų rezultatų iš pradžių ir patiems homeopatams atrodė, kad tai prieštarauja sveikam protui.

Klasikinių HP gamybos principai nesikeičia nuo pat S. Hahnemanno laikų – vaistinė žaliava potencijuojama atliekant eilę serijinių praskiedimų ir sukratymų. Aukštesnių potencijų gamyba reikalauja iš vaistininko daug darbo ir kantrybės

Pvz., taikant C – centimalinę, šimtinę potencijų skalę, žaliava skiedžiama 1:100 (D – decimalinė, dešimtinė skalė atitinkamai reiškia praskiedimus 1:10), po to mėgintuvėlis sukratomas 100 kartų. Toliau vėl skiedžiama kitame mėgintuvėlyje ir vėl kratoma.  Šie ciklai kartojami tiek kartų, kokios potencijos preparatą norime turėti.

potencijavimas Savaime suprantama, potencijuojant pradinės medžiagos koncentracija sparčiai mažėja:

  • 6C potencija atitinka 1 lašą vidutiniame ežere vandens,
  • 7C – vienas lašas 100 ežerų,
  • 8C – vienas lašas 10.000 ežerų,
  • 12C atitiktų lašą Atlanto vandenyne, be to, čia pasiekiama riba, apibrėžiama Avogadro skaičiaus. Aukštesnių nei 12C potencijų preparatuose teoriškai neturėtų likti nė vieno pradinės medžiagos molekulės. Praktiškai jų nelieka jau 8C preparatuose, tai vyksta dėl medžiagos adhezijos prie stiklinio mėgintuvėlio sienelių, ir įrodyta radioaktyvių izotopų pagalba.

Potencijuojant pradinės medžiagos koncentracija mažėja labai greitai. Palyginimui – grubiais paskaičiavimais matomoje Visatoje (t.y. 80 mlrd. galaktikų esančiose žvaigždėse) yra 3×1079 vandenilio atomų…

D potencija 6 12 60 400 2000
C potencija 3 6 30 200 1000
Koncentracija 1:106 1:1012 1:1060 1:10400 1:102000

Taigi, užrašas ant preparato dėžutės Argentum nitricum 30C reiškia, kad su sidabro nitratu atlikta 30 tokių serijų: prireikė 30 mėgintuvėlių, 3000 sukratymų, o koncentracija pasiekė 1:1060.

Kaip ir visur, egzistuoja įvairios metodikos, jų niuansai ir kt. Be C ir D skalių dar reiktų paminėti LM – 50.000 potencijas. Čia praskiedimas vyksta dviem etapais – šlapia ir sausa fazėmis, naudojami mažiasi “aguonos dydžio” žirniukai. LM preparatai tradiciškai gaminami 1-30 potencijų, vartojami vandeninio tirpalo pavidalu kasdien, palaipsniui kylant nuo 1 iki reikiamos potencijos.

Pati gamyba dažniausiai vyksta dar pagal S. Hahnemanno pasiūlytą metodiką., kuomet kiekvienai potencijai ruošti naudojamas atskiras mėgintuvėlis. Taip paruošti 30C (dar žymima CH, t.y. pagal Hahnemann) potencijai reikės 30 švarių megintuvėlių.

Homeopatijos pradininko amžininkas rusas S. Korsakoff pasiūlė paprastesnį ir greitesnį būdą, kuomet naudojamas vienas ir tas pats mėgintuvėlis. Šiuo atveju jo turinys kaskart išpilamas, paliekant 1 lašą ant mėgintuvėlio sienelių. Toliau pilamas distiliuotas vanduo, kratoma ir vėl išpilama. Taip gaminami preparatai išeina santykinai žemesnių potencijų, tačiau “minkštesni”, sukeliantys mažiau paūmėjimų.

dar yra nepertraukiamos fliukcijos metodas (pagal Fincke), kuomet į mėgintuvėlį su pradine medžiaga stipria srove pilamas vanduo. Preparato apytikslė potencija apskaičiuojama pagal laiką ir sunaudotą vandens kiekį. Aukščiausių potencijų (pvz., 50,000C) preparatai dažnai būna gaminami būtent šiuo būdu.

HP gamybos ypatumai nulemia tai, kad

  • Pradinės medžiagos kiekis juose be galo mažas, o aukštesnių nei 12C (24D atitinkamai) potencijų preparatuose veikliosios medžiagos molekulių išvis nelieka.
  • Tokiems preparatams nebūdingas pašalinis toksinis poveikis.
  • Paradoksalu, tačiau aukštų potencijų (200C ir daugiau) preparatų reguliacinis poveikis organizmui kur kas labiau išreikštas nei grynos pradinės medžiagos.
  • Tokie preparatai veikia kur kas ilgiau (pvz., 1000C potencijos vienos dozės poveikis dažniausiai tęsiasi 1-3 mėn.)
  • Aukštų potencijų HP veikia giliau. Tuo paremtas etiologinis gydymas homeopatijoje. Pvz., neretai rinkdami anamnezę sužinome, kokie faktoriai įtakojo ligos atsiradimą: traumos, apsinuodijimai, infekcinių susirgimų ar emociniai sukrėtimai. HP suteikia galimybę šiuos dalykus paveikti, „perprogramuoti“, kad ir kaip daug laiko nuo to būtų praėję: aukštesnės potencijos atitinkamai leidžia pasiekti gilesnius sluoksnius.

Natūraliai kyla klausimas, kaip veikia homeopatiniai preparatai? Iš čia kyla ir išankstinis nepasitikėjimas homeopatija – preparatais, kurie prieštarauja šiandieninės farmakologijos dėsniams, kurie iš esmės negali veikti, ką jau kalbėt apie jų efektyvumą.

Tiesą sakant, aš nežinau, kaip. Homeopatija – grynai empirinis mokslas, paremtas praktika ir eksperimentais. Sakyčiau, mes turim tam tikrų nuojautų kaip ir kodėl tas vyksta. Tam tikrų darbinių hipotezių. Bet kol kas nėra technologijų tam patikrinti. Dar kurį laiką nebus. Taigi mes pabūsim pragmatikais ir praktikais. Šiandien turim daug tokių pavyzdžių. Pvz., niekas iš esmės nežino, kas yra elektra. Tačiau tai netrukdo ja naudotis. Kita vertus, jei žinotume… Kas būtų tuomet?

1 thought on “Kaip gaminami homeopatiniai preparatai?

Leave a Comment