Autonozodai

Pirmiausiai, kodėl autonozodai?

  • Gana paprasta gamyba, nesunku pasigaminti namų sąlygomis ar kelionėje
  • Šiek tiek įgudus autonozodą galima pasigaminti per maždaug 10 min.
  • Paprastas skyrimas ir dozavimas
  • Labai saugūs
  • Praktiškai visais atvejais – stabilus teigiamas rezultatas, tiesa, priklausomai nuo to, iš ko autonozodą gaminsit.
  • Visuomet lengvai prieinama alternatyva homeopatiniaims preparatams bei nozodams

Na, bet pradžiai – šiek tiek bendros informacijos apie nozodus. Jais homeopatijoje vadinami preparatai, pagaminti iš

1)      ligos sukėlėjų (grybelių, virusų, bakterijų kultūrų, parazitų ir kt.).

2)      ligos produktų:

a)      pažeistų audinių (pvz., skydliaukės mazgų ir kt.),

b)      patologinių išskyrų (snargliai, skrepliai ir kt.),

c)      konkrementų (inkstų akmenys ir kt.).

Gal tai ne visai teisinga, bet prie nozodų priskirčiau ir įvairius ligas sukeliančius veiksnius: toksinus, alergenus ir pan. (skliausteliuose – keli iš daugelio pavyzdžių):

  • Ekologiniai toksinai: sunkieji metalai, pesticidai, buitinėje chemijoje naudojamos medžiagos
  • Maisto priedai „E”
  • Alergenai (namų dulkės, žiedadulkės, kiaušinio trynys ir kt.)
  • Tabakas, alkoholiniai gėrimai, narkotinės medžiagos
  • Odontologijoje naudojamos medžiagos – Articainum muriaticum D6, Compositi D12, Glasionomere cement D6
  • Vakcinos ir jų sudėtinės dalys  – Poliomyelitis 200C
  • Anesteziologijoje, chemoterapijoje naudojami preparatai
  • Antibiotikai – Penicillinum D30
  • Spindulinės terapijos poveikis – X-ray 30C

Žinoma, nozodai, kaip ir įprasti homeopatiniai preparatai, gaminami potencijuojant pradinę medžiagą: serijinių praskiedimų ir sukratymų pasekoje veikliosios medžiagos koncentracija tampa be galo maža. Taigi, toks preparatas visiškai saugus toksikologine prasme. Kita vertus, gaunamas informacinis preparatas, pakankamai stipriai įtakojantis organizmo savireguliacijos funkcijas.

Būtent todėl, nozodai – efektyvūs, tačiau „sunkūs“ preparatai. Vartojant nozodą, organizmas gauna informaciją apie problemą ir ima su ja dirbti. O pašalinti tam tikrą toksiną ar kovoti su konkrečiu ligos sukėlėju reikalingi atitinkami rezervai. Be to, iš depo (susikaupimo vietų) šalinami toksinai pirmiausiai patenka į kraują ir limfą: turi būti užtikrinta neprikaištinga šalinimo organų veikla, kitaip gausime stiprius paūmėjimus, kas ne visuomet pageidautina. Todėl beveik privaloma nozodų terapijos sąlyga – vadinamųjų drenažinių preparatų skyrimas, taip padedant detoksikacijai, sumažinant apkrovimą.

Beje, nozodų terapija – viena iš izopatijos (kai skiriamas ne panašus, o tapatus vaistas) krypčių.

Nozodai klasikinėje homeopatijoje vartojami palyginti retai. To priežastis – trūksta jų išsamių aprašymų (patogenezių), dažnai sunku nustatyti sukėlėją arba intoksikacijos priežastį. Be to, klasikinių homeopatų įsitikinimai trukdo skirti kelis preparatus vienu metu. Todėl kur kas dažniau nozodus skiria homeopatai, savo darbe naudojantys įvairias testavimo metodikas (taikomoją kineziologiją, Folio metodą, Vega testą).

Visgi, remdamasis savo praktika, galiu patikinti, kad kur kas saugiau, o neretai ir efektyviau dirbti su autonozodais, t.y. preparatais, pagaminti iš to Jūsų pačių audinių. Tai ypač aktualu gydantis patiems namuose. Tikslas išlieka toks pat, kaip ir homeopatijoje – pateikti organizmui informaciją apie problemą, inicijuoti savigydos reakcijas.

Parinkti panašų homeopatinį preparatą, neretai sudėtinga net ir specialius mokslus baigusiam homeopatui. Nozodų skyrimui reikalingas tam tikros gilesnės medicininės žinios, atitinkami drenažiniai preparatai, be to, didelė tikimybė, kad reikiamo nozodo savo arsenale neturės ir homeopatinė vaistinė, jau nekalbant apie arčiausiai namų esančią.

Tačiau galite pasinaudoti tuo, kas jau yra jumyse: ir toksinai, ir ligų sukėlėjai, ir į juos nukreiptos atitinkamos  organizmo reakcijos. Štai jums ir medžiaga preparato gamybai. Tai gali būti:

  • Kraujas – pats universaliausias autonozodas, tinkantis praktiškai visasais atvejais, jei nėra tinkamesnio pasirinkimo. Infekcijos, intoksikacijos, kaip pagalbinė priemonė gydant lėtines ligas (ypač susijusias su širdies, kepenų, tulžies pūslės, plaučių veikla, limfa).
  • Šlapimas – inkstų ir šlapimo takų infekcijos bei akmenligė, sąnarių, raumenų, blužnies, odos problemos, kai kurie hormoniniai sutrikimai (ypač – lytiniai hormonai), visos urogenitalinės problemos.
  • Nosies išskyros – peršalimo ligos, sloga, sinusitai, skydliaukės problemos, bendra intoksikacija.
  • Seilės – burnos ertmės, seilių liaukų, skrandžio, žarnyno, kasos problemos
  • Ašaros – ūmūs psichikos sutrikimai, akies junginės uždegimai (konjunktyvitai), sloga
  • Menstruacinis kraujas – įvairios ginekologinės problemos, skausmingos mėnesinės, ciklo sutrikimai. Kitos mėnesinės gali būti gausesnės, gali kiek išsiderint ciklas, bet tai, kaip taisyklė, susitvarkys kitą mėnesį.
  • Sperma – lytinio pajėgumo, spermos kokybės pagerinimui, vyriškų lytinių organų ligos.
  • Išmatos – žarnyno problemos (disbakteriozės, vidurių užkietėjimai ar viduriavimai), odos problemos, stomatitai, periodontitai, dalis kepenų problemų.
  • Jaunatviniai spuogai – labai gerai, jei turinys išspaudžiamas su krauju.
  • Pūliai ir įv. išskyros – ten bus atitinkamų biologiškai aktyvių medžiagų, sukėlėjų, kt., iš jų ir gaminsime autonozodą.
  • Motinos pienas – laktacijos sutrikimai maitinant krūtimi.

Taigi, pagrindinė užduotis – pasirinkti „žaliavą“ iš ko gaminsim autonozodą. Jei tai šlapimo pūslės uždegimas – pasirinkimas kaip ir aiškus. Tačiau bus atvejų, kai reikės tam tikro išmanymo, supratimo, kas, kokios struktūros dalyvauja ligos procese, kas geriau atspindi problemą. Arba tiesiog intuicijos…

Kaip patiems pasigaminti autonozodą – žr. savigydos skyrelį arba spauskite čia.

4 thoughts on “Autonozodai

  1. Sveiki, Ričardai,
    Kaip jau rašiau, autonozodai skirti pateikti organizmui informaciją apie problemą, inicijuoti savigydos reakcijas. Ūmiais atvejais tai (dažniausiai) būna labiau akivaizdu, nors vėlgi geresni rezultatai bus, jei imsim labiau priežastinius dalykus: tuomet gali būti, kad, pvz., slogai geriau tiks šlapimo autonozodas ir t.t. Lėtiniais atvejais (taip pat ir skydliaukės mazgų) viskas kur kas labiau komplikuota. Neretai net ir specialistui, dirbančiam su gera aparatūra, prireikia ne vienos valandos darbo, kad suprasti, iš kur ta liga, su kokiais išorės faktoriais, organais, meridianais, emociniais dalykais, gyvenimo situacijomis, vidinėmis nuostatomis tai susiję, ir, svarbiausia, kuriame iš šių lygmenų turėtume dirbti, koks priėjimas optimalus kiekvienu konkrečiu atveju.
    Taigi, autonozodas skydliaukės mazgų atveju bus tik pagalbinis preparatas. Fiziniame lygmenyje jie galėtų būti susiję su viršutinio žandikaulio sinusu (ir šiaip reiktų žiūrėt lėtinės infekcijos židinius, pvz., viršutinio žandikaulio 6 dantį, tonziles), lytinių liaukų funkciją, kaklo slankstelius (ypač C1 ir C2), blužnies-kasos ir skrandžio meridianus, su jais susijusius dalykus. Galėtų tikti nosies išskyrų, šlapimo, kraujo autonozodai, galbūt lytinių infekcijų ar kt. Abejodamas kas nuo ko, turbūt rinkčiausi šlapimo. Su sąlyga, kad kartu bus dirbama bent jau su 1) išorės faktoriais (geopatogeninės zonos, elektromagnetiniai laukai! – skydliaukė tam labai jautri) ir 2) emociniais dalykais (čia dar sudėtingiau, bet labai efektyvu, pirmai pradžiai rekomenduočiau kad ir Lise Bourbeau knygą Tavo kūnas sako: „Mylėk save!” (Mijalba, 2009).

  2. Jeigu autonozodai gaminami gaunant informacija is to paties zmogaus kuriam jis bus skirtas gyditi. Tai iseina mes pirma paklausiam organizmo kas jam blogai ir po to kai gaunam sia informacija mes jam atgal perduodam tai ka jis ir taip zino. Paaiskinkit kaip cia gaunas?

  3. Sveiki, Amhraam,
    Darbui su autonozodais visai nebūtinas testavimas ar „klausinėjimas“. Juolab, kad nėra specifinių markerių autonozodų skyrimui, tai jau daugiau gydytojo išmanymo ir pajautimo reikalas. Tiesa, yra vadinami nutaikyti nozodai, bet tai jau kiek kita tema.
    Autonozodus dažniau juos naudojam ūmiais atvejais, kuomet įvairios negerovės būna pakankamai akivaizdžios. Tokiais atvejais turim 2 pasirinkimus.
    1. Parinkti homeopatinį preparatą pagal panašumo principą: jei ryškūs simptomai, nedvejoju dėl preparato, prieinu prie spintos, susirandu vaistinėlėje – viskas, problemos kaip ir nebėra.
    2. Kitas dalykas, jei reikiamo preparato neturiu, nevisiškai suprantu, kas vyksta, tačiau turiu „gerą“ žaliavą autonozodui – pvz., pūlius, skreplius, šlapimą su krauju,…
    Potencijuotą preparatą (=informaciją) organizmas priima kitaip nei „neapdirbtą žaliavą“. Štai į rekomenduojamą 5-tos serijos autonozodą praktiškai visais atvejais gaunamas sisteminis atsakas, t.y., testuojant keičiasi visi pagrindiniai parametrai, užsiveda savireguliacijos procesai. Tai lyg ir konstitucinio homeopatinio preparato atitikmuo tačiau tik fiziniame lygmenyje. Deja, ypač užsitęsusiais, lėtiniais atvejais (pvz., jau minėtų skydliaukės mazgų) šito nepakanka, kad atsakytumėm į klausimą „Kodėl sergam?“…
    Gal atrodys paradoksalu, bet autonozodai geriausiai veikia ūmiais atvejais. Ir kuo situacija ūmesnė ir sudėtingesnė, tuo greičiau ir ryškiau suveiks autonozodas (tiksliau, į jį sureaguos organizmas).
    Žino ar nežino organizmas apie problemą? Čia gali būti bent 2 variantai.
    1. Dažniausiai pasitaiko, kad žino. Tačiau, kaip retsykiais nutinka gyvenime, reakcija į ligą gali būti neoptimali, galbūt daugiau ar mažiau rizikinga ar net pavojinga gyvybei. Duodami autonozodą, mes pateikiam informaciją apie problemą ir riziką kiek kitu kampu, krestelim sistemą, ji naujai įvertina situaciją pakoreguoja savo reakcijas.
    Pavyzdys – mano kolegos Rusijoje atliko nedidelį eksperimentą ambulatorijoje. Autonozodas pagamintas 36 moterims, kurios kreipėsi dėl kraujavimo iš gimdos. Gamintas atitinkamas kraujo autonozodas. 35 moterims kraujavimas liovėsi 20 min bėgyje, vienai teko laukti 2 val. Chirurginių intervencijų neprireikė. Efektyvumą galima paaiškinti tuo, kad kraujavimas, kaip bebūtų, pakankamai rimta būklė, gavęs signalą organizmas greitai susidėlioja prioritetus.
    2. Būna, kad ir nežino. Gali būti, kad kas trukdo tą problemą pamatyti. Tam tikros išorinės apkrovos, užspaustos emocijos, vidiniai konfliktai. Ligos ar simptomų organizmas gali netraktuoti rimtai, būt užsiėmęs kitų problemų sprendimu. Čia autonozodas gali padėti (ypač jei būklė ūmi ir pavojinga), bet galim ir neapsieit be darbo su priežastim. Kita vertus, visai tikėtina, kad dirbant su priežastimi (pvz., parinkus Bacho žiedų esenciją emocinėms problemoms spręsti) fizinis lygmuo tvarkysis savaime.

  4. p. Jonai, pabandysiu atsakyti, gal pasikartosiu.
    Jau rašiau, kad autonozodus pirmiausiai suprantu kaip preparatus ūmioms būklėms. Tuomet didesnė tikimybė greitesnį atsaką. Tokiu atveju vartojam kaip ir homeopatiją – tol, kol reikia. Kitaip tas nelabai turi prasmės. Jei tai silpna vieta, liga dažnai kartojasi, pvz., nuolat sergama šlapimo pūslės uždegimu, galima vartoti kiek ilgiau (čia irgi žiūrėt priežastį!).
    Lėtiniais atvejais, ypač negrėsmingų būklių, kaip antai klausos pablogėjimo, retai kada gausit stebuklų iš autonozodų. Čia jau svarbiau dirbti su priežastim. Ar klausos pablogėjimas – “senatvinis”..? Gal reiktų dirbti su inkstais, gal su tai kraujotakos dalykais, infekcijos, toksinai,… Daugybė priežasčių yra pablogėti klausai, “senatvinėmis” jas pavadinti – paprasčiausia. Kita vertus, tiek homeopatija, tiek autonozodai nieko nedaro už Jus, tai daugiau signalas, duodantis progą organizmui reaguot ir tvarkytis su specifinėmis problemomis. Išlieka resursų klausimas:
    1) deja, su metais jie mažėja, ir kaži ar organizmui klausa pasirodys prioritetiniu reikalu. Žinoma, atradus tikrai svarbią problemą, su ja dirbant, realu gauti klausos pagerėjimą.
    2) yra dalykas, kurį mes vadinam inercija. Mat, mes neskirstom procesų į grįžtamus ir negrįžtamus: organizmas tai mato savaip – kartais pasveikstama iš beviltiškų būklių, kartais neišsikapstoma iš, atrodytų, paprastų situacijų. Tiesiog gali būti, kad inercija yra per didelė, ir resursai nepakankami… Tikrus “senatvinius” dalykus priskirčiau pastarajai kategorijai.

Leave a Comment