Tolle causam! [Pašalink priežastį!] Jie nuolat šaukė. Tačiau toliau tų šūkių jie nenuėjo. Jie tik įsivaizdavo, kad gali atrasti ligos priežastį, bet nerado, nes ji neįžiūrima, jos neįmanoma atrasti. […]
Kadangi dauguma ligų (bent jau didžioji dauguma) yra dinaminės (dvasinio pobūdžio) kilmės ir dinaminės (dvasinio pobūdžio) prigimties, jų priežastis yra nepažini pojūčiams.
(S. Hahnemann „Gydymo meno Organonas“, Įvadas)
Homeopatijos pradininkas vartoja du žodžius ligos kilmei ir prigimčiai apibūdinti:
- Dinaminis (vok. dynamisch) skirtas nematerialiam judėjimui, energijai, jėgai apibūdinti.
- Dvasinio pobūdžio (vok. geistartig, angl. spirit-like) reiškia dvasiai būdingus požymius, tokius kaip nematerialumas, nematomumas, neapčiuopiamumas.
Daugeliui tokia S. Hahnemann pozicija dvelkia tamsiais viduramžiais ir neišmanymu. Sakyti, kad ligos priežastis yra iš principo nepažini, tolygu įžūliai neigti mokslą. Ir apskritai, ką tas diedukas išmanė apie mokslą?
Na, šį bei tą išmanė. S. Hahnemann kaip gydytojas, chemikas (beje, iš pradžių jo pasiekimai chemijos srityje buvo didesni, nei gydyme), eksperimentatorius, poliglotas (be gimtosios vokiečių mokėjo prancūzų, italų, graikų, lotynų, arabų, sirų, chaldėjų, hebrajų kalbas), mokslinių tekstų vertėjas (pasižymėjęs tuo, kad kartu stengdavosi ištaisyti verčiamų veikalų klaidas ir juos papildyti) buvo netgi per gerai susipažinęs su to meto pasiekimais.
1786 m. (likus dešimtmečiui iki Homeopatijos gimimo) S. Hahnemann išleido monografiją, skirtą apsinuodijimui arsenu, smulkiai apibūdindamas apsinuodijimo simptomus, įvardindamas mirtinas arseno junginių dozes bei kartu pasiūlydamas kelis cheminės analizės būdus arsenui aptikti, kurių vienas naudojamas iki šiol.
Taip pat S. Hahnemann pirmasis pasiūlė patikimą testą švino kiekiui vyne nustatyti. Tuo metu kai kurie nesąžiningi vyndariai švino junginius naudojo kaip konservantą, vyko ne vienas teismo procesas dėl apsinuodijimo, tačiau nebuvo patikimo būdo tam įrodyti. S. Hahnemann pasiūlytas testas leido aptikti šviną iki 1:30000 koncentracijos. Beje, homeopatams turbūt bus įdomu, kad kalcio sulfidą (pagrindinį reagentą savo garsiąjam „vyno testui“) jis naudojo hepar sulphuris calcareum (gaunamo kaitinant austrių geldeles su siera) pavidalu.
Nežiūrint savo moksliškumo (nepagrįstus kolegų chemikų teiginius atvirai vadindavo „alcheminėmis fantazijomis“) S. Hahnemann vis tiek kritikavo „tamsų vaizduotės paveikslą, kurį teorinė medicina priima už prima causa morbi“ (liet. pirminę ligos priežastį). Šiandien daug kam pasirodys netikėta, bet jos paieškos anais laikais ne taip jau ir skyrėsi nuo to, ką turime šiandien:
a) apžiūrint normalias mirusių kūnų dalis (anatomija) ir lyginant jas su tų dalių matomais pokyčiais žmonių, mirusių nuo tam tikros ligos, kūnuose (patologinė anatomija), b) lyginant kaip tai atrodo ir funkcionuoja normaliame gyvenime (fiziologija) su begaliniu kiekiu nukrypimų nesuskaičiuojamose ligų būklėse (patologija, semiotika).
(S. Hahnemann „Gydymo meno Organonas“, Įvadas)
Akivaizdu, kad šiandien tas paveikslas ne ką tepakito. Daugumas medikų ir toliau tikisi rasti tą pirminę priežastį. Ir randa. Arba tiksliau, galvoja, kad randa. Pvz., 2005 m. Nobelio premija paskirta atradimui, kad H. pylori skrandžio opaligės priežastis! Ir toks akademinės bendruomenės palaikymas tampa įvėpimu kitų ligų sukėlėjų/priežasčių paieškai.
Taigi, prima causa morbi idėja vis dar gyva, pateikia redukuotą, supaprastintą ligos ir sveikatos modelį, todėl sulaukia daug palaikymo iš pacientų, visuomenės, žiniasklaidos ir net Holivudo. Viena neginčijama pirminė priežastis, sudaro aiškumo, žinojimo, konkretumo, apibrėžtumo, moksliškumo įspūdį ir teikia vilties. Ir visai nesvarbu, kad jos pagrįstumas tik įsivaizduojamas. Reikia pripažint, ji netgi ne mažiau patraukli natūraliosios medicinos šalininkams, mėgstantiems įvardinti esminę priežastį ir ją gydyti švelnesnėmis priemonėmis, pvz., maisto papildais ar antibakteriniais augalų preparatais.
Žinoma, dar yra ir polietiologinis modelis, leidžiantis ligai turėti daugiau nei vieną priežastį. Bet jis gan nepraktiškas ir stato gydytoją į pakankamai nepatogią padėtį…
Užtat tiek gydytojams, tiek pacientams labai norisi tikėt, kad yra viena priežastis, kurią pašalinus išsyk pasveikstama. Dar pageidautina, kad ta priežastis būtų išorėje, t.y. kad kažkas kitas būtų kaltas dėl mano ligos. Tuomet užtenka tą kitą pašalint, sunaikint, nuo jo atsiribot – ir viskas vėl bus kaip buvę.
Keista, tačiau S. Hahnemann įžvalga apie tai, kad ligos priežasties ieškojimas materialiame/ išreikštame pasaulyje yra iš principo bergždžias užsiėmimas (nepriklausomai nuo technologijų pažangos), šiandien aktuali lygiai taip pat, kaip ir anuomet.
Pradedam nuo S. Hahnemann, nes jo, kaip Homeopatijos pradininko, įžvalgumas stebina iki šiolei. Toks įspūdis, kad jis iš pat pradžių aiškiai suprato, kad tų priežastingumų žinoti neįmanoma. Buvo išmintingas, kaip Sokratas, teigęs, kad žinau, jog nežinau. Buvo jau labai arti Tiesos, tiesiam kely link švino virtimo Auksu, alchemikų terminais šnekant. Bet pakeliui S. Hahnemann tai… prateriojo, įklimpęs į miazmų liūną. Ir toliau jau nė vienas homeopatas prie to nežinojimo negrįžo. Patį svarbiausią kelrodį homeopatai pametė visiems 200-tams metų. Žodžiu, vėl ta pati istorija, kaip ir su gyvu patyrimu per pruvingus ir veikiančiais bei simptomus sukeliančiais preparatais…
Ignoravimas ir ieškojimas
Šiandien visas Homeopatijos kryptis galima suskirstyt į dvi kategorijas:
- Ligos priežasties ignoravimas. Tai simptominis ir konstitucinis priėjimai klasikinėje Homeopatijoje. Tokia labai paprasta pozicija: jei tai nepažinu, mes tiesiog šitai ignoruosim.
- Simptominį paskyrimą galima bandyt pateisinti idėja, kad organizmas, pats natūraliai reaguodamas, žino geriausiai, ir mums užtenka judėti jo paties pasirinkta kryptimi. Vėlgi, tai kone idealiai pasiteisina ūmiais atvejais. Bet lėtiniais tai neveikia arba geriausiu atveju duoda laikiną efektą (ir tai labai glumino pradininką).
- Konstitucinis priėjimas – išvis keistas ir neturintis svaraus pagrindo, ką jau ne kartą aptarėm.
- Ligos priežasties ieškojimas kažkiek skirsis priklausomai nuo homeopato naudojamo priėjimo, metodikų:
- Šiuolaikinėje klasikoje tai būtų nuoseklus gilinimąsis į tai, kaip prasidėjo liga, koks tuo metu buvo gyvenimo kontekstas, psichoemocinis fonas ir t.t. Tikslas – atrasti pradžią ir prieiti prie etiologinio paskyrimo. Beje, šiai kategorijai galima priskirt ir kontraversiškuosius miazmus: tai tiesiog vienas iš daugelio etiologinių aspektų, be kita ko padedantis sistematizuoti patologinį procesą, pagal tai klasifikuoti preparatus, gaut tam tikrų įžvalgų. Kaip ten bebūtų miazmai jokiu būdu nėra prima causa morbi.
- Testavime šitos kategorijos atitikmuo būtų ieškojimas priežastinio organo, sukėlėjų, intoksikacijų ir preparatų skyrimas tiems aptiktiems aspektams eliminuoti homeopatinais preparatais. Ir jei EAV praktikuotojai buvo itin orientuoti į kūną, šiuolaikinės metodikos leidžia ne mažiau efektyviai testuoti emocinį, mentalinį ar kauzalinį lygmenis.
Tiek ignoravimas, tiek priežasčių ieškojimas – du kraštutinumai. Abu labai kompromisiniai. Kuo kompromisinis ignoravimas mes net nediskutuosim. O prie priežasčių ieškojimo trumpam stabtelsim. Visa esmė tame, kad…
Nėra vienos priežasties
Mat, jei tik atrasim „priežastį“, kad ir kokia svari ši bebūtų, ji savo ruožtu turės savų priežasčių: ir šitų bus net ne viena, o visas žvaigždynas! Ir kaip vieno žvaigždyno žvaigždės iš tiesų yra nesusiję tarpusavy ir dar nutolę nuo mūsų įspūdingai skirtingais atstumais (nors matome tik projekciją vienoje plokštumoje), taip ir tų priežasčių gyliai skirsis, jos apims įvairiausius lygmenis. Jei grįžtume prie pavyzdžio su skrandžio opalige, tai Nobelio verta H. pylori čia būtų viena iš blankiausių žvaigždučių. Suprantama, kad žvaigždynas kiekvienu atveju būtų kitoks.
Ir kiekviena iš šių priežasties priežasčių dar turės visą aibę savo priežasčių. Ir taip be galo. Pamenat, kalbėjom apie tamsų šulinį, kad šis bedugnis ir platėjantis į gylį iki begalybės, ir taip pat apie ledkalnį – kad jis kaip kalnas įsišaknija pačiame Gyvenime.
Kas įdomiausia, ne tik su sveikata, bet su viskuo šitaip. Matot, nėra vienos priežasties, kodėl, pvz., aš rašau, o Jūs skaitot. Iš kur kyla mūsų interesai kažką gyvenime daryt? Iš tiesų, kodėl gaištu laiką rašydamas? Gal tiesiog iš paskatos pasidalint tuo, kas nutiko su Homeopatija, ir kas dar niekad nebuvo bandyta aprašyti? O gal dėl daugybės vaikystėje perskaitytų knygų? Gal dėl visos pedagogų dinastijos mano šeimoje? Ar dėl mamos, kuri laikyta viena perspektyviausių jaunos kartos poetų ir kurios poezinę karjerą sustabdė mano gimimas? O gal tai dėl mano senelio rašytojo ir lituanisto, rašiusio Homunculo slapyvardžiu? Gal dar dėl kažko, ko niekad nesužinosim? Kaip suprantat, nėra vienos priežasties, tik jų visuma.
Todėl neturėtų stebinti, kad ligos patogenezė irgi priklauso visumai, kuri neskaidoma. O jei vis tiek bandysim skaidyti, ji suskils į tūkstančiais visokiausių veiksnių, įskaitant sukėlėjus ir infekcijos židinius (senųjų folistų arkliukas), šiandien madingas užspaustas emocijas ar tuo, kas nutiko su mūsų seneliais per Antrąjį Pasaulinį karą, o gal ir dar anksčiau (tai jau B.Helinger Sisteminės terapijos praktikuotojų sritis).
Ir maža to, priežastinės grandinės nėra linijinės. Tiksliau, čia apskritai nėra jokių grandinių. Nėra taip, kad tas nuo to, o tas nuo ano. Čia tiksliau būtų kalbėt apie sąsajas, kurios viską suraizgo neatpinamai, eina ne tik nuo organo prie organo, bet apima visus 7 lygmenis ir visą istoriją iki pat Adomo ir Ievos.
Beje, gal nepatikėsit, tačiau prie pastarųjų irgi įmanoma prisiliest. Tai buvo vienos iš mano mokytojų „arkliukas“: tyrinėti, kaip ji sakydavo sausainių formos įbrėžimus, t.y. tam tikrus defektus, kuriuos turim praktiškai visi. Tam ji buvo paskyrus šimtus valandų meditacijų, klausymosi. Ir taip, tai buvo įspūdinga. Savo kailiu patyriau, išties įdomi patirtis mokytis tuos įbrėžimus pajusti ir atpažint. Kiek tai praktiška, kiek tai turės įtakos mūsų asmeniniam ir dvasiniam augimui, čia jau kitas klausimas.
Sąsajos reiškia, kad tie dalykai gali būti labai tampriai susiję, tačiau nebūtinai išplaukia vienas iš kito. Štai vienoj gražiausių homeopatinių knygų – H. van der Zee Miasms in labour (liet. Miazmai gimstant) eina kalba apie tai, kaip mūsų gimimo, atėjimo į šį pasaulį patirtys susiję su tolimesniu gyvenimo patyrimu. Tame išties daug paralelių. Autorius pateikia daugybę pavyzdžių iš praktikos, taip pat remiasi vieno iš savo mokytojų – S. Groff darbais, tačiau kartu perspėja, kad tik nesugalvotume sakyti, kad kažkas stringa gyvenime todėl, kad buvo gimstant buvo užstrigta tam tikrame etape. Sako, jei matom straublį, po to didžiules kojas ir galiausiai uodegą, tai klaidinga būtų daryt išvadą, kad uodega yra straublio pasekmė. Tačiau matant ir įvardinant visumą, galima būtų sakyt, kad palei Jūsų langą praėjo dramblys. Pamenu, kai skaičiau, man tai buvo labai akivaizdus pavyzdys, kuo skiriasi visuma nuo linijinio priežastingumo supratimo.
Kur mes einam? Ogi prie to, kad Visumą galima suvokt, tačiau jos niekaip neišeis paaiškinti racionaliai. Ir, žinoma, tikrai neišeis atpinti milijono priežasčių… Ačiū Dievui, kad mums, kaip dabartiniams homeopatams, to ir nereikia.
Tikrovėje nėra jokių patogenetinių grandinių. Apskritai, nėra jokių grandinių, niekas nesurakinta. Viskas su viskuo susiję be jokių grandinių: tiesiogiai, per dabarties patyrimą. Grandines mes naudojam tik kaip dirbtinį modelį toms sąsajoms pailiustruoti.
Sukėlėjas ar dirva?
Ieškoti ligos priežasties, sukėlėjo iki šiol laikoma geros praktikos standartu medicinoje. Etiologinis gydymas, nukreiptas į konkretų sukėlėją, laikomas pačiu tikriausiu. Tačiau visi seniai pamiršo imunologijos pradininko R. Virchow žodžius. Arba L. Pasteur žodžius, pasakytus jau mirties patale.
„Jei galėčiau iš naujo pragyventi savo gyvenimą, paskirčiau jį įrodymui, kad mikroorganizmai yra ne tiek ligų priežastis, kiek tiesiog ieškantys sau įprastos terpės – nesveikų audinių.”
R. Virchow (1821-1902)
„Bernard buvo teisus, mikroorganizmai yra niekas, milieu [vidinė aplinka] yra viskas.”
Louis Pasteur (1822 – 1895)
Sukėlėjas paprastai būna vienas. Bet dirva (terrain, milieu) – neaprėpiama. Ir tai glumina protingus gydytojus. Nes kokie protingi mes bebūtume, vis tiek išmanysim tik menką trupinėlį to, ką vadiname pasauliu ir žmogumi. Štai šiuolaikinis mokslas tyrinėja vieną iš 7-nių mūsų kūnų/lygmenų. Ir beje, patį paprasčiausią ir lengviausiai nuspėjamą. Bet kuo toliau, tuo mažiau apibrėžtumo, sulig kiekvienu kitu lygmeniu vis labiau išsitrina ribos tarp individo ir pasaulio, kol galų gale išvis nelieka tokių sąvokų kaip vidus ir išorė. Todėl ir sakom, kad In šulinys ir Jan ledkalnis – begaliniai, įsišaknyjantys pačiame Gyvenime, todėl iki galo nepažinūs.
Gudrus kompromisas
Tai, kas nepažinu, mus baugina. Gal todėl daugumai praktikuotojų atrodo daugiau nei pakankama, jei pavyksta įvardinti, kad negalavimas atsirado dėl kažkurios vienos priežasties. Pvz., dėl „kepenų“, „kirminų“ ar kadaise patirtos traumos, šoko, o gal tiesiog užspaustos emocijos. Tada homeopatas paskirs kokį Hepeelį, Helmintosaną, aukštos potencijos Arnica, o gal ką iš Bacho žiedų ir pan. Alopatas pasiūlys laboratorinius tyrimus, Carsil, Pyrantel/Vermox, traumatologo, psichologo konsultaciją ir pan. Kaip nekeista, net jei toks homeopatinis priėjimas atrodo ekologiškesnis („žalesnis”), tačiau žvelgiant plačiau ir giliau, šiedu priėjimai ne taip jau ir skiriasi.
Be abejo, 1) atrinkti svarbiausius simptomus ir 2) įvardinti pagrindinę priežastį daugeliui yra siekiamybė ir laikoma racionalaus gydymo standartu. Na, o šiuolaikiniams homeopatams tai leidžia solidžiai pagrįsti preparato paskyrimą.
Tikimasi, kad su tokiu paskyrimu kažkas turėtų keistis. Bet nebūtinai keičiasi. Arba nebūtinai tie pokyčiai būna stabilūs. Nebūtinai paciento organizmui ar Gyvenimui ta mūsų sugalvota, izoliuota priežastis pasirodo esanti pakankamai esminė, kad prisilietimas prie jos sukeltų radikalius pokyčius.
Todėl kai kurie iš mūsų instinktyviai juntam, kad toks racionalus bandymas sujungti simptominį ir etiologinį priėjimus tėra… savotiškas gudravimas. Ir čia kyla klausimas. Nejaugi nėra bekompromisinio varianto?
Nežinojimas
Yra. Toks vidurio kelias. Tokia labai keista pozicija per vidurį šitų kraštutinumų. Tai nežinojimas, kurio taip bijo tiek vieni, tiek kiti. Paprastai niekas iš homeopatų jame ilgiau neužsibūna, S. Hahnemann įskaitant. O nežinojimas – absoliučiai stebuklingas, tai raktas į Visumą ir tam tikra prasme – į Sveikatą. Jis tobulas.
Bet nežinojimas – kartu ir tiek neįprastas, kad daugumai mūsų jo tenka sunkiai ir ilgai mokytis. Tenka daugybę valandų, o neretai – metų metus praleisti dirbant su savimi, medituojant ir stebint, klausantis, kol tai ima palaipsniui, iš lėto išsiskleist.
Nežinojimas yra viena didžiausių paslapčių. Nepalyginamai geriau apsaugota nei kokios nors ypatingos itin ezoterinės žinios, prieinamos tik išrinktiesiems. Matot, pačiam svarbiausiam dalykui pakavoti Dievas nerado geresnės slėptuvės už nežinojimą. Nes tai pati neįdomiausia ir nuobodžiausia vieta ieškotojams. Jau vien to užtenka, kad Jūs į tą pusę nė nepažvelgtumėt, o netyčia ten atsidūrę per ilgai neužsibūtumėt ir nepatirtumėt tos begalinės gelmės, kuri už to atsiveria. Be to, šiame kely į nežinojimą nesulauksit jokių paskatinimų, čia nedalina jokių įspūdingų prizų. Pats nežinojimas čia jau savaime yra prizas! Tik daugumas tokio prizo ir už dyką neimtų. Jis nieko papildomo nesuteikia. Paslėptas jis taip gerai, kad netgi jį radus, juo neišeina pasigirti, sudominti, suintriguoti aplinkinių. Matot, nežinojimo neįmanoma pademonstruoti. Na, o mokslo pasaulyje, suprantama, kad jo vertė – nulinė (kaip ir tiesioginio asmeniško patyrimo).
Tačiau Zen Meistro Seung Sahno, kuris buvo mano Mokytojo Mokytojas, bene dažniausias patarimas mokiniui būdavo „Only don’t know!“ Sakydavo, kad tai – pats tiesiausias kelias, pati geriausia praktika. Ir tai buvo legendinis nušvitęs Meistras, kokių ateina kartą per kelis šimtmečius.
Pati Esmė yra itin paprasta. Ji jau yra. Ji visada buvo. Nuo pat pradžių tokia pat ir nekintama. Tik patys ją užgriozdinam, paslepiam po įvairiausiais kultūriniais sluoksniais (žodžiai bei sąvokos – vieni iš jų). Todėl jei ieškom esmės, niekur nereikia keliauti. Užtenka tiesiog pašalinti tai, kas trukdo ją įžvelgti.
Su Dabartine Homeopatija mes grįžtam prie ištakų. Prie tiesioginio patyrimo, nuo ko viskas ir prasidėjo. Dar iki tol, kol tas potyris įvardijamas ir užrašomas. Prie klausymosi, kaip būdo integruoti pruvingus į kasdieninę homeopato praktiką. Ir kaip bebūtų keista, kelias prie viso to veda būtent per nežinojimą.
Savaime suprantama, kad nežinojime nustoja rūpėt priežastys. Pasirodo, kad tai, ką mes vadinam priežastimis, priklauso labai ribotai ir net primityviai racionalaus mąstymo kategorijai. Ir nežinojimas – vienintelis būdas tai peržengti. Nėra kito būdo. Jei pakliūnam į nežinojimą, tuomet galima sakyti, kad priežastys neegzistuoja. Arba, kad viskas yra priežastys, kas yra viena ir tas pats.
Kartą mano tėvas pusiau juokais, pusiau rimtai papriekaištavo savo mamai (mano Motulei, kaip ją vadinu), kad anais laikais ji nepasitraukė į Vakarus kartu su savo kavalierium, kuris vėliau tapo vienu turtingiausių Amerikos lietuvių. Atsakymas buvo labai paprastas: „Kvaileli, tuomet Tavęs nebūtų…“ Į šį atsakymą sutelpa visas mokymas apie priežastis.
Galėtumėt rasti milijardus smulkmenų kiekvieno Jūsų protėvių istorijoje, be kurių Jūsų, kaip asmens, nebūtų. Atitinkamai, mūsų dabartinė situacija (tiek sveikata, tiek gyvenimas apskritai) priklauso nuo tų milijardų visokiausių dalykų. Vienodai priklauso nuo įvykių eigos Antrojo Pasaulinio karo metu ir nuo smulkmenų, kurios nutiko (arba nenutiko, nors galėjo nutikti) vakar ar prieš kelias akimirkas.
Protu tai labai lengvai suvokiama, argi ne? Tačiau protui tai nepriimtina. Jis pageidautų išskirti vieną ligos priežastį, vieną sukėlėją. Tą prima causa morbi. Na, gal dar kažkokią papildomą aplinkybę įvardint… Bet sakyt, kad tinka kone viskas… To jau tikrai per daug.
Nežinojimas Homeopatijoje
Nežinojimas – esminis, tačiau kartu ir labai paprastas bei praktiškas dalykas dabartiniam homeopatui.
Matot, mūsų preparatai ir viskas, ką naudojam, netinka priežastims šalinti. Jie netinka darymui apskritai. Tam tikra prasme, netinka gydymui, kaip aktyviam veiksmui. Informacinėje medicinoje mes sąmoningai naudojame išskirtinai neveikiančias priemones, kad išvengtume pagundos ką nors padaryti patys, nepaliekant pacientui pasirinkimo.
Didžiausias informacinių preparatų grožis – būtent visiškos laisvės suteikime pacientui ir visiškame praktikuotojo atsivėrime Gyvenimui. Taip pacientas tampa laisvu reaguot arba nereaguot į preparatą. Tai lyg Jūs padėtumėt knygų ar žurnalų laukiamąjame: pacientai turi visišką laisvę rinktis, skaityt ką ar ne.
Nežinojimas leidžia pasireikšt mūsų preparatų atskleidžiančiosioms savybėms, apie kurias homeopatai, panašu, kad iki šiol nė nenutuokė. O tai įgalina mus dirbti IN pusėje, patirti, kaip tai, kas ką tik buvo giliai paslėpta, ima iškilti į paviršių. Ir žinoma, patirti, kaip tai pasireiškia per pojūčius.
Nežinojimas yra pagrindas klausymuisi ir testavimui. Nežinojimas – atvirumo, skaidrumo, neutralumo sinonimas. Klausantis pojūčių viena svarbiausių taisyklių yra pamiršti praeitus patyrimus, pamiršti mums įprastą kūno suvokimą. Tik tuomet kūnas ima kalbėti su mumis pojūčiais. Tuomet tie pojūčiai – nenormalūs, kaskart kitokie, neretai visiškai prieštaraujantys mūsų supratimui apie kūną. Nežinojimas reiškia, kad tą supratimą kiekvienos naujos konsultacijos metu mes padedam į šoną ir atsiveriam naujai patirčiai.
Tas pasts galioja testavime. Be abejo, pradedančiajam galioja taisyklės, išmokti algoritmai ir t.t. Paskui, su laiku ir praktika, Jūsų pagrindine užduotimi tampa visa tai palaipsniui užmiršti. Nes kiekvienas pacientas reaguoja kažkiek kitaip. Kartais – labai skirtingai. Galima sakyt, pats pacientas ima diktuoti savo taisykles ir savo algoritmus. Tai vėlgi stebina. Tuomet testuotojas su kiekvienu nauju atveju nebežino. Tik klausosi ir reaguoja, seka paciento reakcijomis, jo ritmu ir kryptimi. Žodžiu, visiškai prisitaiko prie paciento, leidžia jo kūnui diktuoti sąlygas. Gal kai kuriuos kolegas tai stebins, tačiau neretai tenka gerokai, jei ne radikaliai pakoreguot pačią testavimo metodiką, pritaikant ją konkretaus paciento reagavimui. Mano atveju – ne tik sukalibruoti aparatūros jautrumą, tačiau netgi naujai mokytis testuoti pagal paciento kuriamas taisykles. Tuomet tokio vegetatyvinio rezonansinio testo autorius – jau nebe vokietis K. Schimmel, o konkretus pacientas. Tuomet kiekviena konsultacija tampa visiškai nepanašia į prieš tai buvusias.
Nežinojimas reiškia, kad nebeturim savo prioritetų (pvz., kad reikia pradėt nuo drenažinių preparatų, tam tikrų sukėlėjų ar akcentuoti emocinį, situacinį lygmenis,…) ir apskritai nebežinom, ką reikia gydyti. Nes jei klausomės, visa tai diktuoja pacientas ir patys preparatai. Ir diktuoja visų pirma per pojūčius, ir tik paskui – per aparatūros rodmenis.
Nežinojimas leidžia skaityti preparatą tuo pat metu jį realiai patiriant, išgyvenant su pacientu. Tuomet kaskart atrandam naują preparato veidą, naują pasireiškimą.
Nežinojimas leidžia atsipalaiduot, nieko nedaryt, ir tuo pat metu 100% pilnai ir šviežiai patirti paciento unikalumą. Nežinodami su kiekvienu pacientu dirbsim absoliučiai skirtingai. Tiek skirtingai, kad net neateis į galvą idėja lyginti šį atvejį su kada nors prieš tai buvusiu: net jei išoriškai jie šiek tiek panašūs, klausantis iš vidaus pojūčiai bus visiškai skirtingi.
Daugumai bus sunkiai suvokiama, tačiau tokiu atveju darbas su konkrečiu pacientu taps visiškai nepriklausomu nuo mūsų ankstesnių patirčių. Pvz., niekad neskirsim preparato vien todėl, kad jis taip aprašytas arba kažkada pasiteisino panašiu atveju. Tiesiog daugiau niekad nebeturėsim nė vieno panašaus atvejo. Ir sustosim tik prie tų preparatų, į kuriuos realiai reaguojama dabar, kurie juntami ir aktualūs.
Tas paciento reagavimas nepaklūsta mūsų supratimui apie priežastis. Jis spontaniškas, nepavaldus protui. Todėl priimam pacientą nežinodami, kas iš kur ar nuo ko. Tik klausomės paties proceso… Ir preparatai mus veda per tas priežastis, kurios svarbios pacientui ir Gyvenimui.
Kai išties nežinom, konsultavimo procesas tampa visiškai spontanišku ir mums nepavaldžiu. Nebeturim nė menkiausio įsivaizdavimo, kas nutiks ir ką darysim už sekundės kitos. Tai nesvietiškai stebina. Preparatai ir jų deriniai iššoka tokie, kurių niekaip toje situacijoje patys neatpažintume ir nesugalvotume.
Tas pats galioja preparatų gamybai. Nes ji Dabartinėje Homeopatijoje – juntama pojūčiais, patiriama visu savimi. Ir jei, pvz., virdami sriubą ją patiriat: vaizdą, kvapą, konsistenciją, galit paragaut, tai gamindami informacinį preparatą išties patiriat visu savimi. Tiek pojūčiai, tiek visas pasaulio suvokimas nusispalvina tuo preparatu. Todėl tai daug ryškesnis patyrimas, nei virti sriubą. Prisipažinsiu, aš prastas sriubų virėjas, ir tas momentas tarp dar neišvirusios ir jau pervirusios man visad mistinis. Bet stebėti preparato atėjimą, atpažinti, kada jis gatavas, ir kada laikas jį duoti pacientui, man nesulyginamai aiškiau.
Ir kaskart preparatas gaminasi bent kažkiek kitaip. Visiškai neįmanomas dalykas pagaminti du identiškus preparatus. Gaminimas nėra veiksmas, užtat jį demonstruoti išoriškai, pvz., youtubėje, yra kvailystė. Informacinio preparato gaminimas, visų pirma, – stebėjimas ir potyris. Kiekvienas gaminamas preparatas patiriamas. Jūs patiriat preparato atėjimą pojūčiais. Tampat to liudininku. Galima sakyt, kiekvieno preparato gamyba prilygsta pruvingo patirčiai. O gamindami preparatą konkrečiam pacientui patiriam jį lyg būtume paciento kailyje. Patiriam jį paciento pojūčiais bei pasikeitusiu pasaulio suvokimu – kaskart absoliučiai naujai. Preparato gamyba – toks pat gydymo etapas, kaip testavimas ar žirniukų įsidėjimas į burną. Gamyba mums kaskart atskleidžia ką nors nauja apie pacientą, neretai tai kur kas gilesnė patirtis už bendravimą, testavimą ar žirniukų tirpimą burnoje. Bet tam, kad preparatas Jus nustebintų, turit nežinoti…
Ta nuostaba, kurią patiriam su pacientu, tiesiogiai nusako mūsų nežinojimo laipsnį.
Sąmoningas nežinojimas
Kas vyksta, jei liekam sąmoningame nežinojime, bet kartu ir betarpiškame patyrime? Na, kaip minimum imam suvokti, kad tai vis Gyvenimas: 100% patiriamas, pilnai išgyvenamas, tačiau iš principo nepažinus, nenuspėjamas ir nekontroliuojamas, nesvarbu kokią padėtį ar pareigas beužimtumėme. Tiesą sakant, Gyvenimas patiriamas ne asmeniškai, ne iš tos vietos, kaip galvojame. Ir jame kaip Visumoje kuriasi priežastys, pasekmės, ir visi tie sinchroniškumai. Visa tai tiesiog paprastai spontaniškai nutinka. Gyvenimas – gaivališkas. Patiriamas, bet nekontroliuojamas. Tikintys Dievu tokiu atveju sako, kad viskas – iš Dievo. Ir čia nekyla noras sukontroliuoti Dievą, priversti Jį dirbti man…
Ir jei tik patiriam tą neapibrėžtumą, begalybę ar Visumą būdami su pacientu, mums kaip asmenybėms, individams, gydytojams ar tiesiog mūsų Ego nelieka nieko kita, kaip… pasiduoti. Bet tuo pat metu ir atsiduoti Gyvenimui. Mes aiškiai suvokiam, jog priežasčių atsirasti ligai ar sveikatai – begalės. Ir visos jos ateina iš paties Gyvenimo. Pats Gyvenimas kuria ligą ir Sveikatą. Likdami nežinojime mes atsisakom pretenzijų tą procesą kontroliuot. Ir leidžiam viskam susidėliot taip, kaip turi būt. Paprastai labai netikėtas rezultatas būna…
Mus iš lėto užlieja Tyla. Kaip sako James Jealous, D.O. – the Tide ( liet. Potvynis). Ir Tai nusineša mus kartu su pacientu. Nelieka nieko. Jokių pojūčių. Tiesą sakant, nelieka nei gydytojo, nei paciento. Visiškai nieko. Kai grįžtam, daug kas būna kitaip. Perkeista. Transformuota. Joks gydytojas nė iš tolo nepajėgus padaryt kažko panašaus.
Biodinamika
Taip dirba ar bent jau siekia dirbt biodinaminiai osteopatai. Biodinamika – pati gražiausia ir giliausia tradicija, kurią teko sutikt savo ieškojimuose. Tradicija reiškia, kad tai tiesiogiai perduodama iš Mokytojo mokiniui ir taip iš kartos į kartą. Galima sakyt, Biodinamika sugrąžino savo sesei Homeopatijai autentiką ir padėjo atsirast Dabartinei Homeopatijai.
Šiandien biodinamikai turi James Jealous, D.O. (tos dvi raidės tiesiog reiškia doctor of osteopathy). https://www.jamesjealous.com/ Šiandien dienai nėra ypatingesnio, gilesnio, o kartu ir paprastesnio, kuklesnio, tylesnio Mokytojo, su tokia begaline meile ir paprastumu atskleidžiančio esminę gydymo paslaptį. Jo lakoniška dienoraščio forma parašyta „Osteopatinė odisėja“ – absoliutus šedevras. Mano rašinėliai palyginus su ją – pliurpalai ir tiek.
Labai keistai su James Jealous išeina. Kartais per seminarus jis pasakodamas įterpia „kai aš dar galvodavau, kad gydau…“ Nes jis jau seniai negydo ir negalvoja. Nes viską daro the Tide. Visąlaik viską daro the Tide. O jis yra viena su the Tide, užtai kalba apie Jį kaip apie gerą pažįstamą.
Pabandysiu kažkiek pacituot James Jealous. Bet jo the Tide paliksiu neverstą. Labai gali būt, kad Jūs Tai vadinat kitaip. Žmonės turi daugybę vardų Tam, kas neturi jokio pavadinimo. Čia gi tiesiog paliksim originalą.
Nėra taip, kad The Tide mylėtų geriausius ir nekęstų blogiausių. Jis nesižavi mūsų žiniomis ar įgūdžiais. Jis nelaukia, kad gydytojas įrodytų esąs to vertas. Jis laukia, kol prasivers durys, ir tada jis prisistato gydytojui apsirėdęs kažkuo pažįstamu, kad suteiktų pacientui galimybę gauti pagalbą.
Jis kuklinasi, nes mes nemokam būt pakankamai kuklūs.
Supraskit, the Tide – už visa ko. Tačiau daugumas mūsų nepasiruošę priimti Jo grynu pavidalu. Todėl the Tide nuolat tenka kažkuo persirengti. Homeopatų atveju – preparatu, tuo pačiu pačiu simillimum…
The Tide mus veda per priežastis link Priežasties. Apie tai – kitame straipsnyje.