Atskleidžiantys preparatai

A, mes pamiršom dar vieną svarbų aspektą be kurio judėt tolyn neišeina. Homeopatai preparatus naudoja išskirtinai gydymui, taip juos labai apribodami. Tačiau jei stebit, klausotės reagavimo į tuos preparatus ir bandot suprast, kas vyksta – pastebit, kad toks tiesmukiškas jų panaudojimas gydymui yra tik viena medalio pusė. Kita pusė yra pažinimas, atskleidimas to, kas paslėpta. Ir tai yra mūsų preparatų unikaliausias ir išskirtiniausias aspektas.

Jei esant ūmiam negalavimui randat panašų preparatą – jis gydo. O kas jei randat aktualų (t.y. dabar svarbų, reikšmingą) preparatą nesant išreikštam negalavimui? Ogi tuomet jis suveikia kaip tie akmenukai iš mūsų neseniai nagrinėto pavyzdžio. Tik žaisdami akmenukais renkatės šiuos kažkaip akivaizdžiau, o duot pacientui pasirinkt iš kad ir 40–ties vienodų buteliukų – kažkaip nei šis, nei tas. Beje, yra ir tokių metodikų, bet mes kada nors vėliau apie tai…

Kaipgi parinkti preparatą neturint jokių orientyrų? Na, mes turim testavimo metodikas kaip pagalbininkus. Bet taip, kaip klasikai kabinasi už simptomų, konstitucinių tipų ir pan., testuotojai labai mėgsta kabintis už parametrų. Juk reikia kažkaip argumentuoti paskyrimą. O jei testavimą tiesiog naudotume ne matavimui, diagnostikai ar prognostikai – o tiesiog kaip instrumentą klausymuisi? Mums juk reikia paprasčiausio gyvasties, dinamikos stebėjimo, nesifiksuojant į ligą, problemą ar dar ką nors. 

Taigi, čia preparatą išsirenka pats pacientas – paprasčiausiai sureaguodamas į jį. Ir mes tiesiog stebim reagavimą: klausomės pojūčių, galbūt šalia to kaip papildomą priemonę naudojam kažką iš testavimo metodikų. Ir tas preparatas kažką iškelia iš vidaus, kažką atskleidžia (skirtingai nuo paplitusio tarp homeopatų įsivaizdavimo – nieko nesukelia). 

Paprastai turim 2 galimus scenarijus:

  1. Su preparatu gaunam dinamiką, judesį –  staiga kažkas iškyla, atsiskleidžia. Gal užspausta emocija, gal sena trauminė patirtis, gal kūno problema – tai, kas buvo giliai paslėpta. Čia būna daug judesio, plėtimosi, reakcijų įvairiuose lygmenyse. Pvz., su preparatu gali nei iš šio, nei iš to imti byrėt ašaros, kilti nerimas, suspausti kaklą ir pan.
  2. Kas gal sunkiau pastebima, ir iš esmės – dar giliau, tai su preparatu galime pradėt nirt į Tylą, į skirtingus Ramybės Lygmenis, kaip mūsų biodinaminiai osteopatai sakytų. 

Tyla, kaip reakcija į preparatą

Suprantama, į Tylą iš pradžių nekreipiat dėmesio. Homeopatai nekreipia iki šiolei. Kur kas labiau rūpi judesys, dinamika, fejerverkai. Homeopatams pruvingas vedantis į Tylą atrodytų visiškas nesusipratimas. Juk tokio nei kaip į žinynus įtraukt. Kaipgi Tylą aprašyt?

O iš tiesų su ta Tyla tik prasideda Gydymas. Ta Tyla – pats ypatingiausias dalykas, kas nutinka per konsultaciją. Ir tai labai juntama ir apčiuopiama. Rašydamas dabar prisiminiau vienos hiperaktyvios mergaičiukės reakciją į Emerald pomanderį – staiga kambarį užliejo Tyla. Nerami, zirzianti „Kada namo? Kada namo?“ staiga nuščiuvo ir liko tokia vos ne dar valandai, kol baigėm. Tyla buvo spengianti. Ir jos mama irgi sėdėjo panirus į tą pačią Tylą.

Kai grimztam į Tylą, grimztam į Sveikatą. Tyloje nėra simptomų, nėra pathos, tik skirtingi Sveikatos lygmenys. Aš suprantu, kad homeopatams tai nieko nesako. O rašyti apie Tylą – kvaila.

Bet tarkim, vienas iš tų lygmenų juntasi kaip žvaigždėtas dangus. Ten nieko nevyksta, tiesiog pasijunti tamsiame žvaigždėtame danguje. Kiekvienąsyk kitaip, kontekstas gal kitas, bet vis tas žvaigždėtas dangus. Osteopatai tai, berods, vadina the Meeting Point. Tai būtų lyg paskutinė stotelė prieš inkarnaciją. Mes gi į tai neretai pakliūvam per chronosemantines technikas, kuomet labai skiriasi dešinė ir kairė plaštaka, t.y. labai skiriasi tai, ką darai gyvenime nuo to, dėl ko čia gimei, ką atsinešei. Kelionė į šį Tylos lygmenį, vyksta tarsi prisiminimas to potencialo, tos misijos vardan ko Tu čia… Būnant šitoj Tyloj lyg ir nieko nevyksta. Tačiau grįžus ima ateiti suvokimai. Tiesiog atsiranda aiškumas. Labai dažnai su tuo prasideda radikalūs pokyčiai gyvenime, įskaitant ir sveikatą.

Labai skirtinga gali būti Tyla. Gili Tyla pasireiškia kaip Tuštuma. Pacientas dairosi, stebisi – „Betgi čia nieko nėra!“ Net jo paties nėra. Ten juntasi tik Tuštuma, iš kurios kyla visas pasaulis. Pasaulis matosi kaip netikras, nerealus, o Tuštuma – pati tikriausia. Kartais taip nubundama iš gilaus sapno. Bet ne tik su pacientais tais vyksta. Jūs visuomet kartu, visuomet tame, su dėkingumu išgyvenat tą patį, neretai netgi giliau, nes Jūs ten – ne pirmąsyk. Ir Jūs pastebit detales, kurias pacientas pats pražiopsotų. Jei reikia, tas detales jam parodot, t.y. atkreipiat jo dėmesį. 

Tačiau neįmanoma braidyt jūroje ir tuo pačiu nesušlapt kojų. Ta Tyla pamažu pasiglemžia ir patį praktikuotoją. Pamažėl atrandat, kad Jūs ir esat toji Tyla. Su manimi taip nutiko palikus LHA. Buvo visokiausių idėjų, veiklų, kurias tikėjausi realizuoti, tačiau Tylai pasirodė kitaip. Ir tik praėjus gal keliems metams išeina pradėt apie tai kalbėt. 

Nežinojimas

Dar sunku kalbėt todėl, kad žvelgiant iš Tylos ir betarpiško gyvo patyrimo – žinios nustoja svarbos. Pabandysiu paaiškint kiek galima logiškiau. Tiesiog pradedat patirt preparatus su pacientais. Ir pradedat patirt juos iš paciento perspektyvos. Mano mokytoja pirmą mano darbo dieną prie vegatesto davė labai taiklų nurodymą – „Turi dirbt taip, lyg tavo kėdė būtų tuščia!“  Hmm, po 20 metų ji vis dar nepakankamai tuščia… Gali pasirodyti, kad jei Jūsų kėdė tuščia, lieka tik pacientas… Iš tiesų gi lieka viskas. Visuma, kuri yra jau tobula. Visumoje nėra ką gydyti. 

Kartą vienas legendinis gydytojas mano kolegai išdavė savo sėkmingos praktikos paslaptį – „Savo pacientus aš jau matau sveikus!“ Matyti pacientus sveikais yra visiška priešingybė galvojimui, kad jie yra sveiki. Tai būtent apie matymą negalvojant, neturint jokių išankstinių nuomonių ar vertinimų. Tuomet matot pacientą kaip jau išsyk tobulą. Jam nieko netrūksta – lygiai kaip žvirbliui netrūksta spalvotos uodegos. 

Įsivaizduokit, mokykloje mokytojas mato pirmoką kaip jau tobulą. Ne kaip niekam tikusį žioplį, kuriam neišeina dorai košės į galvą prikrėst, bet kaip jau tobulą, nė kiek ne mažiau vertingą už patį pedagogą. Vien šito užtenka, kad tame mokinuke imtų kažkas atsiskleisti – jo išskirtinumas, gabumai, polinkiai. Ir tuomet daug dalykų juda ir keičias savaime, mokytojas tampa to liudininku ir stebisi pats. Ir kiekvienu mokiniu stebisi skirtingai… Na, mūsų švietimo sistema tam nėra labai palanki. Tačiau homeopatai – juk nesisteminiai… 

Mūsų darbe patirtis su kiekvienu pacientu – vis kitokia. Jei grįžtume prie mūsų žaidimo su akmenukais – įsivaizduokit tą patį akmenuką pasirenka skirtingi asmenys. Žinoma, kad jų visų patirtys su tuo pačiu akmenuku bus skirtingos. Pvz., vienam iš mūsų blizgantis akmenėlis realiai tapo kosminiu laivu ir kartu – netikėtu priminimu apie kryptį. Matot, panašumas – visada asmeniškas, jis priklauso asmeniui, o ne akmeniui, preparatui ar dar kam. Ir panašumas visuomet daugiasluoksnis. Ir jei sąmoningai sekti tais sluoksniais – visuomet bus netikėtų atradimų. Nes kiekvienas žmogus – tarsi skirtingas pasaulis. Ir su kiekvienu pacientu, t.y. kiekviename naujame pasaulyje tą akmenuką patirsit vis kitaip. Vis kitus aspektus. Ir kiekvienas kartas bus tam, kad griautų Jūsų žinias ir įsitikinimus tiek apie pacientą, tiek apie preparatus. 

Dabartinėje Homeopatijoje tai tampa įmanoma, nes čia viskas vyksta atvirkščiai nei klasikinėje – čia ne preparatą taikom/pritempinėjam prie paciento, čia preparatas rodo kryptį. Čia pirma eina preparatas, o Jūs sekat iš paskos ir netgi neskubat daryt išvadų. Tam tikra prasme pacientas per spontanišką reagavimą renkasi preparatą! 

Kitokia, dabartinė pruvingų praktika

Tai tarsi visiškai kitos kokybės pruvingų praktika. Tai iš esmės pruvingas, nes čia neskiriam preparato gydymui, neparenkam konkrečioms problemoms spręsti, o imam kažkuria prasme – tiesiog pažiūrėjimui, kas iš to išeis. Nuo tradicinio pruvingo tai skiriasi tik keletu aspektu:

  • Čia pacientas, užuot sekęs homeopato užgaidomis, turi laisvę pats pasirinkti preparatą.
  • Čia mes aiškiai žinome, kad visa, kas vyksta potencijuoto preparato fone, kyla iš paties paciento, o ne preparato
  • Čia nėra kompromisų, čia mums aišku, kad galime pilnai patirti preparatą per tas kelias ar kelioliką minučių, kaip jau esam anksčiau kalbėję.  

Tai pati natūraliausia pruvingų praktika, kokią galit įsivaizduot. Ir tokią ją nuolat naudojat kasdieniniam gyvenime. Įsivaizduokit, kad keliaujat į paveikslų galeriją. Juk keliaujat būtent dėl pruvingo. Siekiat patirt kažką netikėto, kažką nauja atrast pasaulyje ir neišvengiamai – savyje. Kuo didesnė paroda, tuo didesnė tikimybė Jums atrasti reikiamą paveikslą. Labai svarbu, kad turėtumėt pasirinkimo laisvę. Jūs ten vaikštinėjat ir visiškai nejučiom spontaniškai sustojat prie kažkurio paveikslo. Jeigu sustojat – jis apie Jus. Kažką svarbaus primena. Ir tai pilnai patiriat jau dabar. Patiriat, kaip kabina. Patiriat emociškai, tačiau kartu ir kūnu, ir protu ir t.t. Realiai patiriat dabar.

Gali būt, kad kol kas neaišku ką – tačiau tą neaiškumą irgi patiriat šalia visa ko kita. Ir dar galbūt patiriat, kaip atsakymas pamažėl ima kilt iš kažkur labai giliai. Tam pilnam aiškumui (kodėl būtent tas paveikslas taip užkabino?) gali prireikt laiko. Todėl gali būt, kad perkatės tą paveikslą ir žiūrit į jį kasdien, kol suprantat. Bet tai – prabangus kelias. Galima susisukti pigiau, ir esant galimybei, nusipirkti atviruką su tuo paveikslu. Efektas bus tas pats. Bet galima ir dar paprasčiau ir, beje, dykai. Tuomet tiesiog nusifotografuojat tą svarbų paveikslą telefonu ir, pvz., to nuotrauką padarot ekrano fonu – tai liks tarsi priminimas (mūsų reprintuoti preparatai – būtent tam). Ir vieną dieną tiesiog sušils apie ką tai. Pvz., vėlgi, gal tai apie Jūsų didžiausią vaikystės svajonę, kurią sugebėjot pamiršt. O gal apie kažkurį trauminį išgyvenimą. Ir gali būt, kad tas prisiminimas pakeis gyvenimą!

Įprastinė gi homeopatinių pruvingų taktiką reiškia, kad aš sugalvoju į kurį paveikslą Jums teks mėnesį kasdien žiūrėt. Tai velniškai grubu – savo nuosavą pruvingą aš užkraunu Jums! Aš tikiuos ištirti, ką tas paveikslas Jums sukels. Bet juk tai absurdas! Taip, Homeopatijos pradžioje tai tiko liuosuojantiems ir pan. grubiems preparatams. Tai buvo drastiška, tačiau informatyvu – ir tie atradimai vėliau padėjo išgelbėt daugybę gyvybių. Kita vertus, tam labai tiko ir toksikologijos žinios. Ir visa tai su dėkingumu naudojame dabar.

Tačiau šiandien taip tyrinėti subtilius preparatus – daugiau nei absurdiška. Tame labai daug prievartos, grubumo – ir tai neišvengiamai veda prie iškreipto, nenatūralaus reagavimo ir netikslumų. Kaip viena mūsų tiksliai išsireiškė – tokius pruvingus reiktų uždrausti! Iš pradžių buvau pasipiktinęs, kaip turbūt ir daugumas kolegų mano vietoje – bet šiandien visgi būčiau už tai, kad… uždrausti. Tiesą sakant, didžioji dauguma homeopatų… su tuo sutiktų! Na, turiu minty, kad tai jau seniai nutiko savaime – patys homeopatai jau geras šimtas metų kaip apleidę pruvingų praktiką! Ir būtent dėl tų pačių priežasčių.

Tačiau jei dirbam kaip testuotojai – bet ne tik mechaniškai testuojam, o kartu ir klausomės, t.y. patiriam, kas vyksta su pacientu šiam reaguojant į preparatus, kasdien sudalyvaujam keliolikoje pruvingų, iš kurių vienas kitas būna neįtikėtinai gilūs, realiai keičiantys gyvenimus. Ne šiaip sau stebim pacientus reaguojančius į preparatus, bet patiriam tai tarsi būtume jų kailyje. Nežinau, ar įsivaizduojat, kaip tai keičia viską iš pagrindų… Visiškai kitas santykis su preparatais ir pacientais išeina. Profesinis augimas čia pagreitėja daug kartų. Užtat sakau, kad per kelis metus tokios praktikos galit išmokt daugiau nei normalus homeopatas – per visą gyvenimą. Ir esmė – netgi ne kiekybėje, o kokybėje. Ir ta kokybė veda prie labai netikėtos atomazgos.

Dar daug kam bus keista, tačiau tokia praktika nepriduoda Jums žinių apie preparatus. Atvirkščiai, ji pačiu tiesiausiu keliu Jus prives prie visiško nežinojimo. T.y. Jūs daugiau nebegalvosit, kad su šituo akmeniu ar preparatu turi viskas vykti būtent taip. Jūs nebesimėgausit žiniomis apie preparatus. Jūs tik stebėsit ir stebėsitės. Jūs duosit pacientui absoliučią laisvę reaguot – taip, kaip jam palankiau. Tai lyg duotumėt vaikui pačiam pasirinkt žaislą iš didžiulės dėžės ir nesikištumėt nei į pasirinkimą, nei į patį žaidimą, netrukdytumėt savo taisyklėmis ir žinojimais, o leistumėt jam žaist taip, kaip norisi. Jis žino, kaip. Ir jei nesikišit, išliksit stebėtojais, liksit nustebinti – nė vienas vaikas nežais pagal Jūsų taisykles.

Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, bet Dabartinė Homeopatijas tampa tobula ir užbaigta būtent nežinojime. Toliau tikrai nebėra kur… 

Homeopatams atrodo, kad Homeopatija turėtų plėstis į plotį ir į gylį. Bet jau seniai dėl preparatų ir informacijos gausos ji tapo neaprėpiamom džiunglėm. Visos pastangos tas džiungles sudėt į žinynus, suklasifikuot, atrast jose logiką – pasmerktos nesėkmei. Tai tas pats, kas bandyt paaiškint Gyvenimą.

Pathos ir Sveikata

Maža to, Homeopatijoje, beje, dar lieka visai netyrinėta Tylos/Sveikatos pusė – toks įspūdis ji niekam iki šiol nerūpėjo. Vien tik pathos. Žiūrėkit – net toks kilnus metalas kaip auksas (Aurum metallicum) homeopatijoje duoda vien patologiją. Paskaitykit patogenezę – širdies simptomai, suicidinė depresija ir pan. Argi Auksas neturi sveikos pusės? Argi auksas naudotas šventyklose tik dėl suicidinės depresijos? Beje, alchemikams Auksas išvis  buvo Saulės atitikmuo ir simbolizavo Nušvitimą… 

Ir staiga atėjo homeopatai ir parodė tą pathos pusę. Na, tam buvo dvi priežastys. 

  • Tuo metu reikėjo gydymo nuo choleros, vidurių šiltinės ir pan. mirtinų ligų. Suprantama, kad ta „gražioji“, „dvasingoji“ pusė negalėjo to duot. Ir homeopatai grubiuoju būdu nėrė į klinikinius eksperimentus. Pvz., varis (Cuprum metallicum) iš Veneros metalo tapo vienu iš preparatų esant spazmams – vienu pagrindinių preparatų anuomet mirtinam kokliušui ar kai kurioms choleros formoms gydyti. Tai, ką nuveikė homeopatai – nerealu! Tai pats ypatingiausias dalykas (na, gerai – kartu su osteopatija) – nutikęs Vakarų medicinos istorijoje. Tik kad dabar žaidimo taisyklės pasikeitė ir ligoninių priėmimo skyriuose kažkaip neturim etatų homeopatams…  
  • Kita priežastis, kodėl tai nutiko – vėlgi tie patys pruvingai. Daug lengviau yra tyrinėti tą destruktyvią pathos pusę, nei tą pozityvią, į Sveikatą orientuotą. Darsyk pasikartosiu – išbandyt liuosuojančius nėra taip jau sudėtinga. Čia lyg kokį superkriminalinį straipsnį Delfi publikuot – skaitomumas ir komentarų gausa kalba už save. Tačiau išbandyt gerą gilų eilėraštį – kur kas sudėtingiau. Čia reikia rast imlų, jautrų išsilavinusį skaitytoją, sugebantį rast laiko sustot, nutilt, sugert tą eilėraštį, išgirst, kaip jis suskamba viduje, ką suvirpina. Tačiau eilėraštis – tai dar gana paprasta. Daugumas mūsų dar nuo kūdikystės pratinti prie eilėraščių, tebūnie ir vaikiškų knygelių pavidalu. Tačiau mūsų preparatai – kur kas neįprastesni. Kurį gi iš mūsų nuo mažens pratino klausytis preparatų? Todėl dabar mes mokomės pažinti save stebėdami savo reakcijas į augalus, mineralus, metalus ir daugybę dar kur kas subtilesnių dalykų. Taip, šito tenka mokytis. Supraskit, patirti pathos pasiruošimo nereikia. Tinka bet kuris savanoris iš gatvės. Tačiau, kad išmoktume atpažinti Sveikatą teks daugybę valandų, o gal net metų treniruotis… 

Šiandien ta senoji, klasikinė Homeopatija – nebepakankama. Jai visuomet kildavo sunkumų būtent su lėtinėmis ligomis. Ir sunkumų – būtent todėl, kad ji apribota simptomais, t.y. manifestuojančia pathos. Tačiau lėtiniais atvejais svarbiausia ne simptomai, o tai kas paslėpta už jų:

  • Sakykim, senos infekcijos, traumos, užspaustos emocijos ir t.t. Dažniausiai pacientas to nelinkęs komunikuot, nes tai neatrodo svarbu arba pats nori paslėpt tai nuo savęs. Ir ta mūsų spontaninė pruvingų praktika – tas vaikščiojimas po paveikslų galerijas (realiai – po preparatų rinkinius) tuos dalykus atskleidžia ir iškelia į paviršių. Ir tai vyksta ne tik kad be prievartos, bet pats pacientas tai daro, spontaniškai reaguodamas į preparatus. Gydytojas nedaro nieko, o tik stebi ir atkreipia paties paciento dėmesį į tai, kas vyksta.
  • Maža to, tokia Homeopatija pirmąsyk gauna priėjimą prie Sveikatos. Ir vėl – kuomet pats pacientas spontaniškai grimzta į Tylą, Jūs tik pastebit tai. Pastebit, nes grimztat kartu. Vienintelis Jūsų darbas – tai atpažint. O tam tereikia smulkmenos – būt tai ne kartą patyrus pačiam, jaustis tuose potyriuose kaip namie. Maža tokia smulkmena, priverčianti Jus kasdien skirti valandą kitą pratyboms (skaitymas į tai neįeina). O pamažu ir visa diena tampa vientisa praktika, Jūs visą dieną praleidžiat pruvingo režime. O galbūt net visas 24 val. per parą – įmanoma ir taip.

Be abejo, atsiras homeopatų, teigiančių, kad darbas su Sveikata prieštarauja Homeopatijos apibrėžimui, principams ir netgi pavadinime to nerasim. Na, mielieji, nieko čia negaliu padaryt. Negi uždrausim pacientams į preparatus reaguoti per Tylą? 😉

Parašykite komentarą